Greitai prabėgam judrius megapolius ir bėgam iš miesto ieškoti mažiau žmogaus paliestų gamtos kampelių ir ten slypinčių nuotykių. Straipsnis tada buvo rūpestingai iškirptas ir įklijuotas į svajonių kelionių segtuvą (taip, mes tokį turime!). Pirmu numeriu, ne kitaip.
Ilgai svajojom, vis vartydavom kelionių segtuvą, o vieną dieną rankose ėmė ir atsirado bilietai. Susikrovėm lagaminus, išmokom būtiniausias ispanų kalbos frazes ir išvykom 3 savaitėms susipažinti su Centrine Amerika. Nors didžiąją laiko dalį nusprendėm skirti Kosta Rikai, bet kelionės pabaigoje susiplanavome keletui dienų užsukti į Panamą ir pailsėti Karibų pakrantėje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į Panamą „ištekintas“ lietuviškas keltas išsaugojo savo pavadinimą
Po kelias paras trunkančių skrydžių ir persėdimų vėlų vakarą pasiekėm Kosta Rikos žemę. Sėdom į išsinuomotą automobilį ir nurūkom ieškoti nakvynės vietos. Kelias dienas turėjome praleisti per AirBnb surastuose namuose, kurių šeimininkas buvo linksmasis Olger.
Jis mūsų kantriai laukė iki vidurnakčio, kol mes, pasirinkę netinkamą maršrutą, siaurais kaimo keliukais vingiavome link tikslo. Galiausiai atvykom ir pavargę kritom į lovas. O rytas prasidėjo labai jaukiai: Olger mus pakvietė į saulės nutviekstą terasą, kur garavo kvapni kava – juk kostarikiečiai yra vieni didžiausių kavos eksportuotojų pasaulyje.
O tada gavom sočius tradicinius pusryčius – gallo pinto. Pažodžiui tai reiškia „margas gaidys“, o iš tiesų yra ryžiai su pupelėmis. Šalia būtinai patiekiama plaktos kiaušinienės. Daug kur vėliau valgėme gallo pinto, bet šie pirmieji pusryčiai buvo patys skaniausi. Tikriausiai dėl to, kad Olger yra puikus šefas, kitą rytą mus vaišino blyneliais su burnoje tirpstančiais egzotiniais vaisiais.
Lėtai tekantis ir švarus gyvenimas
Nuo pirmojo ryto pradėjome pažinti ir jaukintis šį kraštą. Pastebėjome, kad Kosta Rikoje gyvenimas slenka lėtai kaip Gabrielio Garsija Markeso romanuose.
Nedidukai, gana apvalūs kostarikiečiai vaikšto lėtai, mažais žingsniukais, neskubėdami ir mielai sustoja padėti pasimetusiems turistams, net jei ir visai nemoka angliškai. Susikalbėti padeda gestų kalba ir išmoktos būtiniausios frazės ispanų kalba: kiek kainuoja, kur tualetas ir panašiai.
Vietiniai stengiasi gyventi kuo natūraliau, labai saugo gamtą, vengia į savo gyvenimus įsileisti vakariečiams įprastą stresą ir skubėjimą.
Patys kostarikiečiai save vadina ticos ir, atrodo, visose gyvenimo situacijose kartoja vieną frazę – pura vida. Tiesioginis vertimas būtų „grynas, švarus, gražus gyvenimas“.
Šioje frazėje telpa visa šalies filosofija – vietiniai stengiasi gyventi kuo natūraliau, labai saugo gamtą, vengia į savo gyvenimus įsileisti vakariečiams įprastą stresą ir skubėjimą.
Pura vida mus lydėjo visur – ant restorane atneštos sąskaitos, atsisveikinant, primenant apie savo šalies grožį.
Gamta turtingas krantas
O kas pasakys, ką reiškia Kosta Rika? Ispaniškai costa – krantas, rica – turtingas. Legenda sako, kad tokį pavadinimą šiam kraštui kadaise suteikė keliautojas Kristupas Kolumbas, tikėjęsis čia rasti kalnus indėnų aukso.
Konkistadorai turėjo nusivilti, nes Kosta Rikos teritorijoje nerado didžiųjų indėnų civilizacijų pėdsakų. Čia gyveno tik negausios indėnų gentys. Manoma, kad tas iš pirmo žvilgsnio pasirodęs šalies „skurdumas“ nulėmė tai, jog Kosta Rika bene mažiausiai nukentėjo nuo ispanų užkariavimų.
Ir tik po kelių šimtmečių buvo „atrasti“ nauji lobiai. Pasirodo, viename Kosta Rikos kvadratiniame kilometre yra daugiausiai gyvūnų ir augalų rūšių visoje planetoje. Ši už Lietuvą mažesnė šalis yra arti pusiaujo, todėl čia iškrenta daug kritulių – net 8 metrus per metus.
Tiek vandens sugėrusi žemė sukuria puikias sąlygas klestėti tropikų gyvybei. Nuolat stebėjomės, kiek daug čia visko! Kiekviename žingsnyje pamatai dar nematytų gyvūnų, o augalų dydis priverčia jaustis nykštukais. Yra augalas, vadinamas sombrilla de pobre – neturtingo žmogaus skėčiu – dėl savo didelių lapų, kuriuos iš tiesų anksčiau vietiniai išradingai panaudodavo nuo lietaus.
Negalėjom atsistebėti, kad šalia viešbučio medžių viršūnėse karstosi beždžionės, gulint prie baseino nuo medžio nušoka kokio pusmetrio ilgio riebus driežas, iš delno dydžio žiedų nektarą renka spalvingų kolibrių būriai... Arba važiuojant keliu pamatai žmonių būrį ant tilto – aišku, reikia patikrinti, ką jie mato. Ohoho – upės krantinėje keliolika krokodilų mėgaujasi saulės voniomis.
Kokia mistiška patirtis mėnesienoje klaidžioti iš vieno paplūdimio į kitą, atsisėsti ant minkšto smėlio ir klausantis bangų bandyti įžiūrėti, kaip iš jūros išlipa galingos vėžlių patelės ir ieško tobulos vietos savo palikuoniams.
Vieną naktį leidomės į įdomų nuotykį – ryškiai šviečiant mėnuliui (jis arti pusiaujo kabo virš galvos) išsiruošėm į paplūdimį stebėti kiaušinius dedančių vėžlių. Kokia mistiška patirtis mėnesienoje klaidžioti iš vieno paplūdimio į kitą, atsisėsti ant minkšto smėlio ir klausantis bangų bandyti įžiūrėti, kaip iš jūros išlipa galingos vėžlių patelės ir ieško tobulos vietos savo palikuoniams.
Tąnakt mums pasisekė: pamatėm visą ritualą. Vėžlio patelė, apimta savotiško transo, mažai ką matydama aplinkui, galiniais plaukmenimis iškasė duobę ir vienas po kito duobėje atsirado 82 kiaušiniai. Jie buvo greitai surinkti gamtosaugininkų ir saugiai perkelti į slaptą vietą, nes vėžlio kiaušiniai vis dar yra brangi juodosios rinkos prekė, stumianti į išlikimo pavojų šiuos įspūdingus gyvūnus.
Radom adrenalino!
Kai akis apsipranta su pribloškiančia gamta, prisireikia ekstremalių pramogų. Kosta Rikoje puikiai išvystyta infrastruktūra aktyvaus laisvalaikio mėgėjams. Mes išbandėme garsiuosius nusileidimus trosais per džiungles.
Žinoma, užsisakėm patį baisiausią variantą: netrumpai kilome į kalną, o iš ten – 7 nusileidimai iki bazinės stovyklos. Ilgiausias jų – net 750 metrų. Skrieji kokius 200 metrų virš žemės ir nebeįžiūri medžių viršūnių apačioje! Užtat puikiai matosi tolumoje mėlynuojantys ežerai ir didingasis Arenalio ugnikalnis.
Išbandėme ir raftingą – plaukimą plaustu sraunia kalnų upe. Kosta Rikos Pacuare upė – žinoma visame pasaulyje, turi 3 ir 4 lygio sraunumas – tai yra tikrai nemažai! Į plaustą susodina po šešis.
Reikia gerai įsitvirtinti kojomis, nes per sraunumas nesunku iškristi per bortą. O sužvejoti iš vandens paskui nebus lengva! Gale plausto nerūpestingai įsitaisęs „kapitonas", kuris duoda komandas, kaip ir kada irkluoti, kada pritūpti. Nėra kada tinginiauti ir žvalgytis! Vienas slenkstis seka kitą. Plaukimas taip patiko, kad iš karto nusprendėm ieškoti tokios pramogos ir kitoje kelionėje, išbandyti naują upę.
Keletą dienų praleidom šalia nuostabaus Arenalio ugnikalnio, kuris yra aktyvus ir kartais grasina ne juokais išgąsdinti aplinkinių vietovių gyventojus. Prieš keletą metų šis ugnikalnis dar spjaudėsi ugnimi.
Sako, labai įspūdingas vaizdas būdavo stebėti tuos ugnies liežuvius naktį, mirkstant terminiuose baseinuose, kurių aplinkui apstu. Artintis prie ugnikalnio griežtai draudžiama. Sklando legendos, kad geriausiu atveju bevaikščiodamas po „ugnies“ žemę neteksi kojos – karšta lava visai arti žemės paviršiaus.
Nusprendėme lipti į netoliese esantį nebeaktyvų ugnikalnį. Dar prieš kelionę forumuose prisiskaitėm, koks tai įdomus žygis. Nelengvas, reikalaujantis neblogo fizinio pasirengimo, bet viską atperka maudynės vulkano kraterio ežere.
Prisipylėm didelius butelius vandens, nes kaitriai kepino saulė ir buvo daugiau nei 30 laipsnių šilumos. Pradžioje kopti buvo nesudėtinga. Matėm vieną kitą žemyn besileidžiantį žygeivį ir stebėjomės – kodėl visi tokie purvini? Kur išsivoliojote, gerbiamieji ponai?
Tada prasidėjo takas per virš žemės susirangiusias medžių šaknis. O čia reikėjo jau ir ant keturių kabarotis tai aukštyn, tai žemyn. Ir štai prasidėjo didžiausias smagumas – molinga šlapia žemė. Batai klimpo į molį, o šviesūs tvarkingo turisto drabužėliai darėsi vis purvinesni.
Bet nepasidavėm ir nepasukom atgal. Pasiekėm kraterio viršūnę, valio! Kažkodėl tik tada supratome, kad kelionės tikslas dar nepasiektas. Iki ežero kraterio dugne dar geras kelio gabalas žemyn labai stačiai per molį ir medžių šaknis. Svarbu nenuslysti žemyn ir saugiai pasiekti ežerą – daug prakaito ir komandinio darbo, truputį baimės ir ... mums pavyko. Labai pavargę, bet laimingi panirome į vėsų vandenį.... Trumpam užmiršome, kad laukia ne mažiau sunki kelionė atgal ir mėgavomės ta malonia akimirka.
Autorės įspūdžių tęsinys – kitame straipsnyje, kuriame ji pasakos apie paskutinę atostogų stotelę Panamoje ir gyvenimą ekologiškame namelyje medyje džiunglėse.
Ši istorija yra aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2016“ nominantė. Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia. Jis organizuojamas kasmet.
