Mūsų viešbutis laikomas vienu geriausių iš mažesnės kainos segmentų Jangone, todėl jis labai mėgstamas užsieniečių. Žinoma, ponai čia neapsistoja. Daugiausia jaunimas ir pagyvenę pavieniai keliautojai vokiečiai.
Viešbutis mažas, todėl iš ryto visi svečiai pusryčiauja apačioje, dalijasi įspūdžiais, o savininko šeima visus apšokinėja ir į kairę bei dešinę dalija patarimus. Sakyčiau, geras viešbučio įvertinimas yra visiškai pagrįstas, nes šeimininkas ne tik konsultuoja, bet ir gali pasirūpinti jūsų autobuso bei lėktuvo bilietais, valiutos keitimu bei šaltu alumi, kurį laiko čia pat šaldytuve. Net ir nesinori niekur į lauką eiti.
Visur perspėjama, kad Mianmare yra labai prastos higienos sąlygos, todėl reikia imtis visų įmanomų atsargumo ir švaros priemonių. Tačiau jau pirmasis išėjimas į dienos karštį sugriovė visas mūsų pastangas.
Ar esate matę, kaip iš lazdos spaudžia sultis? Aš nebuvau matęs, todėl, kai pamačiau gatvėje vyriškį tai darant, žinoma, užsimaniau tų sulčių paragauti. Tai buvo cukranendrės lazda. Viskas būtų neblogai, jei tos lazdos negulėtų ant žemės ir jei vyriškis nespaustų neplautos citrinos į jau išspaustas sultis, naudodamasis ta pačia ranka, kuria ką tik ėmė pinigus. Taip pat nemestų į jas ledukų, sušaldytų iš neaišku, kokio vandens. Žodžiu, vienu metu nesugriautų visų sanitarijos taisyklių, kurių privalu laikytis, norint likti sveiku svetimame krašte.
Galvodamas apie tai, sulčių paragavau tik gurkšnelį, bet ir tas taip strigo gerklėje, kad net skonio nepajaučiau. Vytautas su mama pasišaipė iš mano paranojiškų marazmų ir išgėrė iki dugno. Nieko jiems neatsitiko, žinoma.
Bet didesnį įspūdį nei pačios sultys man paliko jų spaudimas iš lazdos. Lazda kišama į kažkokį aparatą, kuriame yra sutraiškoma, ir išgaunamos sultys.
Jau anksčiau minėjau, kad vos mums atvykus Mianmare prasidėjo kelias dienas trunkantis budistų Naujųjų metų šventimas. Birmiečiai laikosi tradicijos, kad jei jau švęsti – tai švęsti, todėl tas dienas nustoja veikti ir visuomeninis transportas. Taip pat užsidaro restoranai, kurie, atrodo, tokiu metu turėtų žertis didžiausią pelną. Bent jau didžioji dauguma jų. Tačiau jie nedirba, nes darbuotojai išsivažinėja po namus švęsti su šeima ir draugais.
Keliautojams tai labai nepatogu, nes be visuomeninio transporto yra sunku keliauti. Lieka tik vietiniai skrydžiai ir taksi. O tai – gana skausminga, nes vietiniai skrydžiai Mianmare yra išskirtinai brangūs. Bet koks skrydis į vieną pusę prasideda nuo šimto eurų. Kai kada vietinių skrydžių sunku išvengti, nes Mianmare atstumai milžiniški, tačiau bent jau norėtųsi, kad tai būtų savanoriškas pasirinkimas, o ne priverstinis.
Be to, Naujieji metai Jangono taksi reiškia tokį patį gėrį kaip ilgasis savaitgalis Palangos verslininkams, nes tuo metu galima dvigubai pakelti kainas.
Kitas pasirinkimas yra taksi, bet čia jis labai ribotas, nes, nepaisant žemų taksi kainų, atstumai šalyje yra per ilgi, kad išeitų kur nors nuvažiuoti pigiai. Geriausi šalies kampeliai, tarsi susitarę, yra išsimėtę labai toli vienas nuo kito. Be to, Naujieji metai Jangono taksi reiškia tokį patį gėrį kaip ilgasis savaitgalis Palangos verslininkams, nes tuo metu galima dvigubai pakelti kainas.
Keturias dienas sėdėti Jangone pasirodė per daug, todėl teko priimti sprendimą trims dienoms išvykti į pajūrio miestelį Čaungtą. Sprendimas nelengvas, nes 250 kilometrų teko važiuoti taksi. Už kelionę į abi puses suplojome 260 JAV dolerių, kai autobusu būtume nuvažiavę gal dešimteriopai pigiau.
Kelių infrastruktūra Mianmare yra dar gana prasta, todėl 250 kilometrų atstumas ten reiškia ką kita nei pas mus. Negana to, kad keliai ir šiaip prastoki, nuolat formuojasi spūstys, nes per šventes į Čaungtą plūsta visas Jangonas. Kelionė į priekį užtruko penkias su puse valandos, o atgal – net septynias. Tokia buvo nenoro užstrigti Jangone kaina.
Pažintis su Mianmaro paplūdimiais
Mianmare yra nuostabių paplūdimių. Tačiau daug jų apraizgyti taisyklėmis. Pavyzdžiui, Ngwe Saung vietovėje kai kurie paplūdimiai yra skirti tik užsieniečiams. Į juos birmiečiai net negali patekti. Vėliau supratau, kad šis sprendimas yra, nors ir diskriminuojantis, bet teisingas. Ngapali paplūdimiai apskritai apibūdinami kaip iš Šekspyro sonetų apie grožį. Žodžiu, pasirinkimas gražių paplūdimių mėgėjams tikrai yra.
Tačiau mes nesame priklausomi nuo grožio. Pasaulyje jo ir taip yra per akis, todėl viešnagei pasirinkome neturistinę Čaungtą. Tik būnant tarp vietinių galima geriausiai pažinti šalį.
Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo nepaprastas ir neeilinis pasirinkimas. Čaungtą rekomenduočiau tik stiprių nervų keliautojams. Kurortus mes suprantame tikrai ne taip, kaip birmiečiai.
Čaungta – tarsi vienos dulkėtos gatvės miestelis, kuris yra kone ištisas turgus. Pramogų čia turistui nėra jokių, nebent šlamšto pirkimas turguose, abejotinos higienos gatvės maisto valgymas arba jodinėjimas ant zebro spalvomis perdažyto arklio paplūdimyje.
Tokiu atveju, atrodo, galėtum nieko neveikti – tik mėgautis saule ir jūra. Su pačia geriausia viltimi ėjome jos link, tikėdamiesi apstulbti nuo apdainuoto Mianmaro paplūdimių grožio.
Jausmus, kuriuos patyrėme išvydę jūrą, pavadinčiau visišku jausmų, emocijų ir proto krachu. Pirmiausia dėl to, kad paplūdimyje yra žmonių skruzdėlynas. Jūra čia šilta ir negili, todėl dalis poilsiautojų visą dieną mirksta joje.
Jie atsineša staliukus, kėdes ir nuolat būna vandenyje. Vaikai vandenyje važinėja dviračiais!
Mes tą paplūdimį iškart praminėm „Bangladešu“. Kodėl taip? Nes tai vieta, kur daug žmonių mažame plote. Kėdainiuose yra garsus prastos reputacijos bendrabutis, vadinamas „Bangladešu“. Šiame mieste augome, tad ir asociacijos liko panašios.
Jie atsineša staliukus, kėdes ir nuolat būna vandenyje. Vaikai vandenyje važinėja dviračiais.
„Bangladešą“ dar būtų galima iškentėti, jei viso paplūdimio neklotų šiukšlės. Vietiniai nemato problemos šiukšlinti ten, kur sėdi. Tad šiukšlių čia yra kalnai. Jokios nuotraukos neparodys to sąvartyno, kurį matai savo akimis, ypač vakare.
Stebino, kaip aplink gulinčius poilsiautojus dar nešmirinėja žiurkės. Turbūt net ir joms jau nebeleidžia savigarba lįsti į tokį šiukšlyną.
Esu maudynių mėgėjas, tačiau šiltoje jūroje maudžiausi tik kartą. Sunkiai galėjau „perlipti“ per save, įsivaizduodamas, kad vandens švara gali būti panaši į paplūdimio švarą. Tualetų paplūdimiuose taip pat nebuvo aptikta, todėl minčių kilo įvairių. Gal dėl to tas vanduo buvo toks šiltas?
Sunku buvo patikėti, kad vos už 20 kilometrų esančiame Ngwe Saunge, į kurį visiškai pagrįstai neįleidžiami birmiečiai, tvyro auksiniai balto smėlio paplūdimiai, o mes svečiuojamės srutų duobėje.
Vytautas atsisakė net bristi į jūrą. Įveikei tūkstančius kilometrų, sakau, ir net Bengalijos vandens nepatikrini. Pats ir tikrink, sako, aš į šitą purviną balą tikrai nelįsiu. Iš tikrųjų tą išreiškė kur kas aštriau, tik plunksna neapsiverčia tokius žodžius atkartoti viešoje erdvėje. Aš ir pats maudžiausi labiau „iš reikalo“, kaip sakoma – „dėl pliuso“. O mama ir maudėsi, ir gatvės maistą valgė, ir galvos dėl to nesuko.
Beje, niekas Mianmare nesimaudo be rūbų. Jei maudysies be rūbų, į tave vietiniai žiūrės kaip į ateivį. Mums taip nebuvo, bet žinau draugus, kuriems pasisekė tai patirti.
Bet ne viskas taip blogai. Kitoje dalyje bus geroji Čaungta ir analogų pasaulyje neturinti metų atrakcija Jangono mieste.
