Ne pirmą vakarą eidami vakarieniauti išgirstame vietinį prekeivį, šaukiantį „Judink užpakaliuką“! Ne, mums nepasigirdo. Mario nusijuokia ir sako, kad taip šūkauja tik praeinant jauniems žmonėms, kai žino, kad šie – iš Lietuvos. Puikiai supranta – kad su vyresniais tokie juokeliai nepaeis. O lietuvis čia bene kas antras. Pasisveikindamas lietuviškai dažniausiai nesuklysi, nes paplūdimy jautiesi lyg Palangoj – vien lietuviški balsai, o atėjus metui popiet pasportuoti visą paplūdimį nuo gultų kelia SEL ir Džordana Butkutė. Taigi Mario pakviečia mus užsukti į savo parduotuvėlę, esančią viešbutyje. Tuoj pat kaičia arabiškos kavos ir demonstruoja lietuvių kalbos įgūdžius. „Labas vakaras, kaip sekasi? Judink užpakaliuką!“ – štai ir viskas, ko čia poilsiaujantys lietuviai jį išmokę.
Mario, paklaustas, ar daug turistų pastaruoju metu sulaukia, sako, kad tuomet, kai Sinajaus pusiasalyje buvo numuštas rusų lėktuvas, turistų ypač sumažėjo, viešbučiai tapo pustuščiai. „Atvažiuoja iš Jordanijos, iš Saudo Arabijos, patys egiptiečiai, lietuvių dabar daug atvažiuoja, bet nebėra kaip senais gerais laikais“, – pasakoja jis. Vyras išduoda, kad kambarius tvarkantys vyrai už dolerį arbatpinigių daro tikrus šedevrus – tuo teko įsitikinti ir mums, radus iš rankšluosčių išraitytą krokodilą. Dažnas egiptietis uždirba apie 200 dolerių per mėnesį – esą tai jau visai neprastas atlyginimas. Tokį gauna, pavyzdžiui, vietinio SPA masažistai ir masažistės.
Beje, kalbant apie masažą, jį teko išbandyti ir man. Kaipgi neišbandysi, kai kiekvieną dieną gulint paplūdimyje prabangiojo SPA vadybininkas kursuoja per šezlongus ir bando prikalbinti apsilankyti atsipalaiduoti ir pasisemti neišdildomų įspūdžių. O jie tikrai tokie: ateinu sutartą valandą, bet pasirodo, kad vadybininkas užsirašė ne tą laiką, taigi ir vietoj žadėtos masažistės gavau masažistą. Jis paprašo eiti paskui jį. Apėjome visus masažo kambarius, visi, išskyrus vieną – dvivietį, buvo užimti. „Plyz, prepier, sečias budit masaž“, – pusiau angliškai, pusiau rusiškai su manim bendrauja masažistas. Kol aš nusirengsiu ir pasiruošiu, jis už durų laukti neketina. Atsigulu, bandau atsipalaiduoti, užsimerkiu. „Strong, kriepki or not?“ – vėl klausia jis manęs. Atsakau ir jis pradeda savo darbą. Užkloja mane sušildytu rankšluosčiu, o tada, kiek paminkęs, jaučiu, užsirioglina ant manęs ir spaudžia visa jėga – pradžia labai keista, bet toliau masažistas daro tikrus stebuklus, išmasažuoja skaudančias vietas nugaroje taip, kad, rodos, jos gimsta iš naujo. Prieš pereidamas prie galvos masažo, jis veidu peržengia mano asmeninę zoną, į kurią bet ko neprisileidžiu, ir šnopuodamas man į veidą klausia „Good?“. Atmerkiu akis, sakau „Good, thank you“. Jis toliau darbuojasi, ant veido ir galvos pripila kažkokio aliejaus. Nesuprantu, kvepia jis man ar smirda, bet masažuoja jis puikiai. Išėjus atsiskaityt, paaiškėja, kad neseniai manęs ieškojo mano vyras, vadybininkas neįleido bijodamas, kad neturėčiau problemų, jog mane masažavo ne moteris. Pagalvoju, ar šio SPA darbuotojų čia atostogaujančių moterų vyrai nėra sumaišę su bokso kriaušėmis, o gal kolegos jau žino, kad juodom akim žvitrinantis masažistas kartais pamiršta savo tiesioginį darbą ir leidžiasi į flirtą?
Šis prabangus SPA siūlo ne tik masažus, bet ir hamamą, veido kaukes ir panašias grožio procedūras, taip pat paplaukioti baseine, pasišildyti pirtyje. Bet kas norės kaisti pirtelėje, kai už lango plieskia pakankamai kaitri saulė?
Kadangi Egipte buvome jau trečią kartą, nusprendėme šį kartą patinginiauti ir pasimėgauti saulės voniomis. Iš mano kūno spalvos, grįžus į Lietuvą, aiškiai matėsi, kad į paplūdimį eidavau kaip į darbą – kasdien ir po tris–keturias valandas. Egipte internetas nė iš tolo savo sparta neprimena lietuviškojo, o ir WIFI pasigauti įmanoma tik „pusryčiams“. Kita vertus, labai gerai – atsijungi nuo pasaulio, lieki su saule, knyga ir visiška ramybe, kurią išblaško lietuviški balsai, SPA vadybininkas ar kupranugarių šeimininkas. Paplūdimy kasdien būdavo atvesdinami du kupranugariai, su kuriais pajodinėti siūloma turistams.
Viešbutyje taip pat galima užsisakyti ekskursijų, pavyzdžiui, į Petrą ir į Jeruzalę, bet tokia kelionė ir truks ilgai, ir kainuos apie 200 Eur žmogui. Norintys toli nuo kurorto nenutolti ir iki vakaro vėl į jį grįžti, gali rinktis vienos dienos kelionę „Super safari“. Ryte mikroautobusais išjudama dykumos link. Ten sėdama į džipus ir leidžiamasi per smėlynus.
Po šios ekstremalios pramogos siūloma pasivaikščioti po Spalvotąjį kanjoną. Tai – tarpeklis Sinajaus kalnuose prie Noveibo miesto, 150 km nutolusio nuo Šarm aš Šeicho. Kanjono ilgis – apie 5 km, aukštis – apie 25–30 m, plotis – nuo 2 iki 10 m. Ši vieta puikiai tinka pasidaryti ne vieną atostogų atviruką. Į tas viliojančias uolas galima žiūrėti ilgai ir kaskart įžvelgsite vis naujų formų ir vingių. Žvelgiant į šį kraštovaizdį sunku patikėti, kad akmeninės skulptūros, panašios į žmonių galvas, dramblio kojas ar kitus darinius – gamtos jėgų darbas. Labai įspūdinga Kanjono pradžia – vadinamasis Baltasis kanjonas. Čia uolų labirintų sienose išryškėja buvusio jūros dugno pėdsakai, sustingę fosilijose.
Aplankius Kanjoną, mūsų laukia arbatos pertraukėlė su beduinais. Susėdame ant kilimų ir pagalvėlių ir vaišinamės jų gaminta arbata. Dar kelios nuotraukos ir vėl sėdame į autobusiukus bei riedame iki vietos, kur mus pasitinka daugybė kupranugarių. Jais jojame pakrante. Ar norėčiau tai pakartoti? Tikrai ne. Besispyriojantys kupranugariai tempia turistus ant savo kuprų, visi esame sujungti virve, kad judėtume vorele, ir prieš savo akis nematai nieko, išskyrus jojantį bendrakeleivį ir mėšliną kito kupranugario uodegą. Beje, tuos kupranugarius vedantys vietiniai vaikai labai gerai žino, ką reikia sakyti, kai turistai nulipa nuo kupranugarių. „Tips, give me tips!“ – akis drasko mažasis, nepalikdamas mūsų būrelio iki pat mūsų transporto.
Toliau kelionę iki „Blue Hole“ tęsiame mikroautobusu. Čia mūsų laukia maudynės, nardymas ir pietūs. Vietoje galima išsinuomoti visą reikalingą įrangą nardymui ir nerti tyrinėti spalvotųjų žuvelių bei įspūdingų koralų. Vos išlipus iš vandens jau laukia karšti pietūs. Tiesa, kai kurios iš mūsų merginų toje su higiena nieko bendra neturinčia aplinka tiesiog negali nuryti kąsnio, bet maistas neblogas. Kas pasisotinęs, kas ne, juda toliau – mus nuveža į Dabah turgelį apsipirkti. Čia randame gerų prieskonių, įdomių papuošalų, šiek tiek skanumynų. O toliau lekiame į savo ramybės oazę, kurioje praleidžiame likusias atostogas.
Beje, iš viešbučio kursuoja nemokamas transportas, kuris veža iki aplinkinių viešbučių, kuriuose galima užsakyti itališką arba meksikietišką vakarienę ir pakeisti aplinką vienam vakarui. Be to, viename iš viešbučių „El Wakala“ galima rasti daugiau parduotuvėlių. Jose buvome pasidairyti ir mes. Įsigijome pilstomų aliejinių kvepalų. Parduotuvėlės šeimininkas sužavėjo tuo, kad įkyriai nekvietė vidun, tai padarė mums priimtinu, diplomatišku būdu. Be to, pagyvenęs vyrukas puikiai kalba angliškai ir papasakojo daugiau apie savo verslą, kurį perėmė iš savo tėvo. Jis neprievartavo ir pirkti, kaip kad įprasta kai kuriems egiptiečiams, todėl mielai išsirinkome maloniausius mums kvapus – „Aidos“ ir „Tutanchamono“. Ir dar gavome mielus stiklinius buteliukus jiems susipilti. Beje, parduotuvėlės pavadinimas – „ISIS perfumes“ – greičiausiai nėra toks kviečiantis žengti į aliejinių kvepalų karalystę, kaip kad šiltas ir draugiškas jais prekiaujantis vyriškis.
Taigi, ar kartotume šias tinginio atostogas? Tikrai taip, jei norėtume ramaus poilsio, be intensyvių apylinkių pažinimo.
