Atostogos Sinajaus pusiasalyje: „pinokio“ pasakos muitinėje ir dešimt egiptietiškų minučių

​​​​​​​Taba (Egiptas) – ramybės oazė, taškoma Raudonosios jūros purslų, kuriuose maudosi vinguriuojančios spalvotos žuvelės, slepiasi nuostabaus grožio koralai. Atostogaujantys čia būtinai turėtų išbandyti nardymą ir pasinerti į užburiantį povandeninį pasaulį. Būtent į šį tašką planuodami žiemos atostogas dūrėme ir mes.
Atostogos Egipte
Atostogos Egipte / 15min/Kristinos Aržuolaitienės nuotr.

Atsiradus „Ryanair“ skrydžiams iš Kauno į Ovdos oro uostą, esantį Eilate (Izraelis), pasitaikė galimybė pigiai pasprukti nuo besižnaibančio žiemos šaltuko ir Lietuvą apėmusios pilkumos.

Dešimties dienų tinginių atostogas susiplanavome patys. Lėktuvo bilietai – yra, viešbutis „Taba Heights“ turizmo centre – yra, keletas patarimų iš jau pasirinkusių šią kryptį atostogoms – yra, ir mes jau kraunamės lagaminus į vasarą. Egipte tuo metu buvo +21, kai Lietuvoje tuo metu karštį mėgstantiems – visai ne pyragai – snigo ir šaltukas paspaudė iki –12. Nepatingėkite panaršyti viešbučio atidžiau – mat tas pats „viskas įskaičiuota“ variantas jums gali kainuoti perpus pigiau arba brangiau – priklausomai nuo to, kuriame puslapyje įsigysite viešnagę viešbutyje ir kokią dieną ją pirksite.

Taigi skrydis į Izraelį buvo tiesiog tobulas – nė nepastebėjome, kaip pakilom ir kaip nusileidom. Bet kelionė, į kurią leidiesi savarankiškai, juk tuo ir žavi, kad visada nutinka kažkas, ko negalėjai suplanuoti. Atsisakę kelionių organizatorių paslaugų ir patys diriguodami savo kelionei, įsileidžiate į ją nuotykių ir prisiminimų, kurių griežtai sustyguota kelionė nepaliktų. Tad ne išimtis ir šis kartas. Vos išlindus iš Ovdos oro uosto pasitinka ne tik maloni šiluma, bet ir tikri dantų užkalbėjimo profesionalai, tikri melavimo meistrai. Gaila, kad apie šias meistrystes neišduoda „Pinokio efektas“ – tiesiog juos iš tolo aplenktume.

Dairomės, kur įmonė, kurios autobusu turėjome pajudėti pasienio su Egiptu link. Vienas taksi vairuotojas jau siūlo už geriausią kainą nugabenti mus, kur tik reikia, kitas seka pasaką, kad šiandien autobusai mums reikalinga kryptimi jau nebevažiuos – supraskite, jau vėlus metas. Kol į mus iš visų pusių skrenda melo strėlės, pastebime, kad mums reikalingas atstovas kaip viščiukus skaičiuoja iš oro uosto išeinančius turistus ir siunčia juos į autobusą pavadinimu „Fun time“. Pavadinimas vienok pranašiškas. Tuomet dar nė neįsivaizdavome, koks smagus laikas mūsų laukia muitinėje.

Autobusas iš oro uosto nuvežė mus iki pasienio. Tuomet patys turėjome pereiti muitinę, o Egipto pusėje pasirūpinti, kaip nuvyksime iki savo viešbučio. Izraelio patikrą perėję be jokių kliūčių, atsidūrėme ne itin svetingai nusiteikusių egiptiečių rankose. Susimokėję įvažiavimo/išvažiavimo į Egipto Sinajaus pusiasalį mokestį (po 30 Eur žmogui), buvome nukreipti pildyti kortelių. Dar keletą pasų patikrų ir, atrodo, jau galėsime leistis viešbučio link – visą dieną kelionėje praleidęs skrandis jau prašosi, kad į jį būtų kažkas įmesta. Bet atrodo, kad šiam teks kantriai palūkėti ilgiau, kaip ir mums.

Būrelį lietuvių, vykstančių, kaip paaiškėjo, į tą patį viešbutį kaip ir mes, dar vienas apsukrus egiptietis, iš toli užuodžiantis, kur galima užsidirbti, kaipmat apsuka aplink pirštą. Visus kaip pirmokėlius susodina ant suolelių muitinėje ir paprašo luktelėti dešimt minučių. Dešimt egiptietiškų minučių kiek skiriasi nuo mums įprastų laiko matų.

Egiptietis ima suokti, kad turime palaukti mįslingo gido, kuris tuoj pat atvyks ir visus susėmęs išvežios po viešbučius. Jis nuolat balbatuoja telefonu. Atrodo, pastarasis tiesiog prilipo jam prie ausies. Nė vienas iš mūsų niekaip negali įsiterpti į milijonus reikalų turinčio vyriškio nepertraukiamus pokalbius. Neatplėšdamas ausies nuo telefono per pusantros valandos jis taip nieko ir nesuderina. Per tą laiką spėjame susipažinti su kitais lietuviais, išsiaiškinti, kad kai kurie iš jų užsisakė transportą, kuris turėjo laukti prie muitinės ir nuvežti iki viešbučio. Tačiau laukiančių vairuotojų čia nematome. Pono svarbiojo egiptiečio bandėme klausti, ar „gidas“ atvyks būtent iš tų vežėjų įmonių, kurių patvirtinimus kai kurie iš mūsų turi, tačiau šis toliau buria kažką visiškai neaiškaus.

Laužyta rusų kalba paklausia kakaja tvaja ferma, moi drug? Ir toliau balbatuoja į ragelį.

Laužyta rusų kalba paklausia kakaja tvaja ferma, moi drug? Ir toliau balbatuoja į ragelį. Vis klausia, iš kokios mes agentūros. Pamatęs ant mūsų rankų užlipintus lipdukus „Fun time“ (autobuso pavadinimas), nusprendžia, kad tai ir bus mūsų agentūra, ir mums staiga atsiunčia iš kampo tuoj pat išnyrantį draugužį, kuris prisistato kaip „Fun time“ agentūros atstovas. Ir tas suokia tą pačią dainelę, kad netrukus suorganizuos kokį nors maršrutą. Dešimt minučių turėję palaukti, tūnome muitinėje jau daugiau kaip valandą. Kantrybė nėra mano stiprioji pusė. Pralaukusi ir taip ilgai – pusantros valandos – vyrui pasiūlau iš muitinės nešdintis ir susirasti taksi. Mat prieš mus atostogavusi Taboje pažįstama buvo pasakojusi, kad be jokių kliūčių iš jos išėjusi pasigavo taksi ir nuvyko į reikiamą vietą. Visi sukilome durų link, egiptietis ėmė vytis, „mušti“ kainą ir bene klupdamas ant kelių maldavo palaukti dar dešimt minučių. Ačiū ne.

Išėjus iš muitinės mus vėl sulaiko. Stovi automatu apsiginklavęs, neperšaunamą liemenę vilkintis egiptietis ir nepraleidžia. Bet ir sakyti nieko nesako. Juk mus sulaikyti neturi jokių galių. Toje muitinėje ranka ranką plauna – visi suinteresuoti, kad būtų pasigauta grupelė turistų, už kurių nuvežimą į viešbutį bus galima nulupti nors kiek pinigų. Galiausiai, kai iš muitinės paplūsta kelios grupės turistų, kurių pervežimu pasirūpinę vežėjai, „sargybinis“ pasitraukia ir leidžia mums eiti. Galų gale jis neturi teisės mūsų užlaikyti.

Šlovė didingai akimirkai! Pagaliau išvystame stovinčius vairuotojus, laikančius rankose lenteles su lietuviškais vardais. Kol mes kantriai leidomės, kad pudrintų mums smegenis, šie taip pat kantriai mūsų laukė. Viena iš lietuvių tiesiogine prasme puola į glėbį vienam vietiniam, laikančiam rankose būtent jos vardą. Vyriškis jaučiasi kiek priblokštas, kol žavi šviesiaplaukė sūpuoja jį glėbyje. Bet mes visi tuo metu jautėmės taip, lyg galėtume išbučiuoti, išmyluoti visus, kurie pagaliau nugabens mus iki viešbučio!

Pamanome, kad dabar viskas eisis kaip sviestu patepta, bet kur gi tau. Praeina dar dešimt egiptietiškų minučių, kol susideriname išvažiavimą, kainą, pravažiuojame kelias užkardas, prie vienos iš jų turime susimokėti dar kartą – maždaug po aštuonis dolerius už žmogų ir pagaliau siaurais keliukais vingiuojame viešbučio link.

Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad atostogauti pasirinkome ne pačioje Taboje, o 20 kilometrų nuo Tabos įsikūrusiame turizmo centre „Taba Heights“. Šis kurortas yra 4,3 milijono kvadratinių metrų ploto auksinio smėlio juosta su žaliuojančiomis viešbučių oazėmis.

Viešbutis pasitinka svetingai, neprašo nė susimokėti iškart – po kelionės pikti ir suirzę veidai kalba patys už save. Kelionė nuo oro uosto iki viešbučio truko nei daug, nei mažai – apie penkias valandas. Bet štai šiltas maistas jau keliauja į skrandį ir nuotaikos, rodos, taisosi. Pagaliau mes sotūs ir laimingi.

Beje, kelionė atgal irgi nebuvo be šiokių tokių pokštų. Susibičiuliavę su kitais lietuviais (juk kelionės išbandymai suartina), nutariame kartu atlaikyti ir kelionės atgal staigmenas. Taigi užsisakome mikroautobusą, kuris nugabens iki pasienio su Izraeliu. Klausiame, gal galime į tą patį transportą priimti ir daugiau lietuvių draugų už tuos pačius 35 Eur. Egiptietis tvirtina, kad labai norėtų mūsų norą patenkinti, tačiau niekaip nepavyks – autobusiukai neva „būtent aštuonviečiai, važiuosim privačiai ir išvis laukia karališka kelionė iki pasienio“. Ir ką jūs manot? Išaušus rytui, kai turėjome išvažiuoti, susirenkam 11 lietuvių į tą patį autobusą, tik kad ne už tą pačią kainą. Saldžiai pasijuokėm. Šį kartą Izraelio pusė pakratė, klausinėjo, kas sudėjo mums lagaminus, ar juos buvome išleidę iš akių, ar vežame kokių nors ginklų, sprogstamųjų medžiagų. Nors, mokant anglų kalbą, šiuos tardymus praeiti visai lengva – daugiausia stringa nesusikalbantys.

Netrukus skaitykite kitą dalį teksto apie tai, ką siūlo „Taba Hights“ kurortas poilsiautojams, ir apie tai, kodėl jame įsikūrusioje parduotuvėlėje skamba lietuvių kalba.

KELETAS PATARIMŲ BESIRENKANTIEMS ŠIĄ KRYPTĮ:

  • Jei leidžiatės į kelionę savarankiškai, tuomet nelaukite muitinėje ir nesiklausykite „Pinokio“ kalbų;
  • Galima rinktis Tedo.lt, kurie pasirūpina pervežimu iš Ovdos oro uosto iki pat viešbučio „Taba Hights“ kurorte. Jie įskaičiuoja pervežimą į viso kelionės paketo kainą, tačiau mes kreipėmės į šią agentūrą, norėdami užsisakyti tik pervežimą atgal į Ovdą. Vis dėlto atsisakėme, nes pasiūlė dvigubai didesnę kainą, nei mums atsiėjo kelionė atgal iki oro uosto Eilate su vietos pavežėjais, dirbančiais su viešbučiu.
  • Norintiems pabėgti nuo žiemos į vasarą ir tai padaryti pigiai tai – puiki kryptis. Pasekite pasiūlymus šia kryptimi, galite rasti variantų dešimčiai dienų su pervežimais už 250–380 Eur žmogui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs