Venecija yra tai, ko tikiesi ten vykdamas – juokingų nuobodžiaujančių gondolininkų, plukdančių poreles ir japonų turistus, akligatvių, kurių visi atsiremia į vandenį, skanaus itališko maisto. O be to, išskyrus viešbučių, kainos Venecijoje „nesikandžioja“, todėl kelias dienas tikrai verta pasiblaškyti po šį miestą ant vandens.
Į Italiją atvykome automobiliu nuo pat Vilniaus, tačiau prie Venecijos jį teko pamiršti, nes senajame mieste keturrates transporto priemones atstoja motorinės valtys.
Automobiliams prie pat miesto yra įrengtos didžiulės stovėjimo aikštelės, tačiau palikti jose automobilį bent parai gali gerokai patuštinti piniginę – automobilio stovėjimas čia kainuoja net keliasdešimt eurų.
Todėl daug patogiau yra nakvoti kiek toliau nuo miesto, kur parkingas yra nemokamas, o iki Venecijos stoties per keliolika ar keliasdešimt minučių nuveža miesto autobusai. Bilietėlio kaina – pusantro euro.
Gyvenimas ant vandens ir šalia jo
Miestas žavus tuo, kad jame neišvysite nė vieno automobilio – čia eismas vyksta kanalais, juos skrodžia motorinės valtys, gabenančios tiek žmones, tiek įvairią produkciją.
Gondolos skirtos turistams. Kainos – įspūdingos: trumpesnis turas gondola kainuoja aštuoniasdešimt eurų, ilgesnis – visą šimtą. Ir neaišku, kas ką fotografuoja dažniau – ar gondolose sėdintys turistai aplinką, ar aplinkiniai gondolas ir jų keleivius.
Gondolininkų čia yra įvairių. Kai kuriuos galėčiau pavadinti vietos „dušmanais“, bet yra ir tokių, kurie, atrodo, šį darbą dirba nuo senų laikų – šnekūs senučiukai su horizontaliai dryžuotomis palaidinėmis ir kapitonų kepurėmis. Jauni gondolininkai iš rankų nepaleidžia išmaniųjų telefonų, o kai kurie iš dantų – cigarečių.
Kainos nemažos, tačiau – ne kosminės
Pagal kainą pasiplaukiojimas gondola – ne kiekvienam. Tačiau šiaip kainos Venecijoje nėra kosminės. Pavalgyti sočiai galima ir maždaug už aštuonis eurus, puslitris namų vyno kainuoja nuo šešių eurų.
Nakvynę maždaug dvidešimties minučių atstumu nuo senojo Venecijos miesto galima rasti maždaug už keturiasdešimt eurų ar dar pigiau, priklausomai nuo poreikių, dviem žmonėms. Norite ir galite, rasite ir pigesnę, ir brangesnę nakvynę, rinktis tikrai yra iš ko.
Ledai, kuriuos italai tikrai moka gaminti, kainuoja nuo pusantro euro, gera pica – apie dešimt. Kitaip tariant, buržua lietuvis čia nepasijus, bet nereikės ir visų dienos patiekalų valgyti namuose.
Venecijoje malonu klaidžioti tiesiog be tikslo – dėl savo architektūros ir kanalų, kurie ypač palijus beveik semia šaligatvį, miestas yra kaip meno kūrinys, paveikslas su daug ypatingų detalių, kurios laukia, kada bus atrastos.
Žavus jis ir sutemus, kai užsidaro parduotuvės, o klegantys turistai išsiskirsto po viešbučius.
Tokia ji turėtų patikti detektyvų mėgėjams – regis, kad šlapiuose ir tamsiuose užkaboriuose tik ir vyksta Arthuro Conano Doylio plunksnos vertas gyvenimas.
Jokių „must see“ vietų ar objektų negalėčiau išskirti.
Dėl knygų leipstantiems turistams rekomenduočiau „Libreria Acqua Alta“ knygyną, kuris džiugina knygų gausa ir interjeru – knygų lentyna čia yra pavirtusi gondola, senos vonios, o lauke iš senų enciklopedijų pastatyta tvora.
Tiesa, absoliuti dauguma skaitytų knygų čia yra itališkos, bet, gerai pasiknisus angliškų, prancūziškų ar vokiškų knygų skyreliuose, taip pat turėtumėte atrasti, ką skaityti.
Tik gali įgristi turistai – knygynas yra tikrai garsus, ir, nardydamas tarp lentynų, neretai sugadini kokį kadrą, mat daug žmonių čia atsibasto tik dėl nuotraukų. Negali labai pykti – knygų, ypač skaitytų, kainos yra gerokai didesnės už tas, kurias tikėtumeisi rasti skaitytų knygų knygyne.
