Kai jau išsiaiškinome, kad ne mes vieni tokie nekokie, eikime prie kaimynų. Tiesa, čia yra problemėlė – keliauti po Lietuvos kaimynes yra geriausia vasarą, o kadangi ji dar tik žengia pirmuosius žingsnius, šiemet jose (išskyrus Rygos oro uostą) dar nespėjau pabuvoti.
Ką daryti? Pažiūrėti į reikalus kūrybiškai. Kokie dar kraštai, atmetus teritorinę kaimynystę, yra artimi lietuviui? Šaunu į pirmą ir pataikau – tai aišku, kad Ispanija. Lietuviai ją yra taip pamėgę, kad, nepaisant jos tolumo, moraline prasme ji yra daugiau nei kaimynė. Pakalbėkime šiek tiek apie ją ir mano kelionines nesėkmes joje.
Dėl santykių neprogresavimo buvau itin prastos emocinės būklės.
Jau esu pasakojęs, kaip po Ispaniją keliavau su savo amerikiete mergina ir kaip ilgai, po ilgo nesimatymo, ji prie manęs pratinosi – mūsų dviejų savaičių kelionei persiritus į antrą pusę, mano mergina buvo mano tik teorine to žodžio prasme. Ir kai viduryje kelionės pasiekėme Ispanijos pietuose esančią Malagą, dėl santykių neprogresavimo buvau itin prastos emocinės būklės ir klausinėjau savęs, ką aš išvis čia su ja veikiu.
