Dar prieš gerus metus dažniausiai gėdindami būdavo tie, kurie nemėgo keliauti. Staiga viskas apsivertė – dabar moralizuojantys komentarai laidomi į pusę tų, kurie pandemijos pradžią praleidę namuose vėliau ryžosi ir vėl leistis į keliones pažinti pasaulį.
Ne vienas pastaruoju metu keliavęs žmogus man yra prisipažinęs, kad grįžęs jautėsi kone kaip nusikaltėlis. Yra tokių, kurie savo kelionę net slėpė nuo kitų, yra tokių, kurie grįžę juto turintys iškart pradėti nuo pasiaiškinimų – kad tikrai vengė žmonių, kad tikrai buvo su kauke, kad tikrai izoliuosis, jei to reikia.
Koronaviruso pandemija vis dar keliaujantiems arba keliones planuojantiems žmonėms sukūrė minų lauką. Anksčiau laisvai dalijęsi savo įspūdžiais iš kelionių, dabar keliautojai jaučia turintys atsargiai kalbėti apie savo patirtis ar planus, vis pabrėžti, kokių saugumo priemonių imsis arba savo kelionę išvis laikyti paslaptyje – baiminantis, kad kažkas kvestionuos jų sveiką protą, solidarumą, etiką ar prioritetus gyvenime.
Aršios diskusijos, ar yra padoru keliauti pasaulinės pandemijos metu, vyksta visame pasaulyje. Britų influenceriai gėdinami už prabangias atostogas Dubajuje; JAV žiniasklaida aprašinėja neigiamą internautų reakciją į nesibaigiančias Kardashian šeimos ar Dua Lipos keliones; Estijoje buvo kilęs pasipiktinimas paaiškėjus, kad prezidentė Kersti Kaljulaid buvo slidinėti Šveicarijoje.
Savo kelionę kai kas išvis laiko paslaptyje – baimindamiesi, kad kas nors kvestionuos jų sveiką protą, solidarumą, etiką ar prioritetus gyvenime.
Visur akcentas tas pats – keliaujantieji nepažeidė draudimų, nenusižengė įstatymams, bet ar nenusižengė etikos normoms?
Socialiniuose tinkluose žmonėms pykti patinka, ir tebevykstančios kitų žmonių kelionės jiems tapo nauju mėgstamu garo nuleidimo būdu. Prie bet kokios žinutės apie keliones skubama pakomentuoti „per tokius kaip jūs...“, su piktdžiuga informuoti, kad reikės izoliuotis grįžus, ar net tiesiai šviesiai linkėti užstrigti kitoje šalyje. Yra net linkinčių užsikrėsti COVID-19, kad „ateitų į protą“.
„Nenudėjo ten tavęs kareiviai, o gaila“, – net tokio lygio komentarą prie pasakojimo apie Maču Pikču aplankiusią lietuvę paliko vienas asmuo. Nesvarbu, kad ji nepažeidė jokių taisyklių, saugojosi, o pragyvenimo šaltinio – turistų – netekę vietiniai dar ir džiaugėsi.
„Ponia, sėdėkit namie, kai baigsis kovidas galėsit visą pasaulį apkeliaut“, „B* nebenusėdi žmonės. Kas smegeninėse“, „Protingi žmonės tai laikosi karantino ir nesivalkioja po pasaulį...“, „Ligoninėse lovų neužtenka, žmonės kančiose miršta, o čia keliaut susimanė. Paskui verksit, kai užstrigsit? Arba ligoninės lovą atimsit iš to, kas laikosi taisyklių?“ – tokių ir panašių komentarų gausu. Tiek, kad kai kurie keliautojai nusprendžia ir viešai paaiškinti, kodėl jie visgi vyksta į užsienį.
Kodėl visgi keliauja?
Neseniai iš Kolumbijos grįžęs patyręs keliautojas, feisbuko bendruomenės „Mokėk keliauti“ įkūrėjas Robertas Pogorelis, pasidalijęs savo įspūdžiais taip pat sulaukė kritikos. Jo kelionė buvo vadinama ir „mažų mažiausiai neatsakinga“, ir „tūsu bado metu“.
