Lodzė – miestas Lenkijoje, nuo Varšuvos nutolęs virš 100 km. Kelias iki jos – labai geras, greitkelis, tačiau jam teks atiduoti 6–7 valandų duoklę. Dažnai ir lėktuvo skrydis, nors ir neilgas, atima irgi visą dieną.
Lenkijos keliais riedame pirmąją Kalėdų dieną. Sutinkame nemažai lietuvių, norinčių pasidairyti po kaimyninę šalį. Oro sąlygos – geros, nelyja, nesninga, nėra slidu. Užkandame pakelės užeigoje, atsigeriame kavos ir jau 14 valandą įvažiuojame į trečią pagal dydį Lenkijos miestą.
Piotrkovska / Piotrkowska – ilgiausia pėsčiųjų gatvė Europoje, nusidriekusi apie 4 km, čia, greta, viešbutyje ir apsistojame. Prieš vykdamas į kelionę perskaičiau Steve'o Sem-Sandbergo knygą „Melo imperatorius“, kurioje pasakojama apie Lodzės getą, todėl su karo metu čia įkurta didžiausia Europoje geto istorija buvau susipažinęs.
Į Lodzę vykome dėl kelių ekskliuzyvinių objektų ir personalijų. Žinojau, kad netoli Lodzės yra išskirtiniai karo objektai – A.Hitlerio štabo traukinio bunkeriai, taip pat Helenos Kovalskos (Helena Kowalska) – sesers šv. Faustinos gimtinė, taip pat Lodzėje gimė bei gyveno bene garsiausias pianistas Arthuras Rubinsteinas.
Lodzės miestas 15min portale yra jau aprašytas ankstesnėse publikacijose, todėl daugiau papasakosiu apie išvardytus objektus.
Dar buvo vienas įdomus požeminis muziejus kolektoriuje – „Kanal Dętka“, kuris neveikė, nes žiemos sezonui jis uždaromas, todėl teko tik stebėti vietas, kur matosi požeminių upių kolektorių fragmentai („Silkės akis“ / „Oko Sledzia“).
Čia buvo filmuojamas Agneszkos Holland filmas „Tamsoje“ – apie geto gyventojų slapstymąsi kolektoriuose.
Šis objektas domino, nes galėtų būti pavyzdys Vilniui, kaip Vilniaus kolektoriuose įkurti ekspoziciją (pavyzdžiui, Vilniaus žydų splėptuves arba Kačergos upelio atkarpą).
Kai prieš mėnesį susirašinėjau su šio muziejaus savininkais, jie negalėjo pasakyti, ar žiemą šis objektas bus pasiekiamas.
Lodzės pavadinimas kilęs nuo žodžio „valtis“, kilęs nuo vienvardžio upelio, šiandien tekančio po žeme. Po Lodze teka: Lodka, Jasien, Korolewka, Balutka ir Dąbrowka – penkios upės ir upeliai.
Antrą dieną aplankome Radegast istorinę geto deportacijos vietą, iš kurios jo gyventojai buvo vežami į Aušvico ir Chelmno mirties stovyklas. Toliau leidomės 60 km į pietryčius, į Antrojo pasaulinio karo objektą – turistinę trasą – Konevkos / Konewka bunkerį.
Spaloje sustojome prie prezidentinės koplyčios. Ši vieta nuo seno buvo medžioklės dvaras, čia medžiojo Rusijos carai, o po karo atvykdamo J.Pilsudskis, didelis medžioklės gerbėjas – Lenkijos prezidentas Ignas Mostickis. Jauki vieta, įsikūrusi tarp gūdžių miškų, su blusturgiu ir turistams pritaikyta infrostruktūra. Ilgai neužsibūvame, nes tik šią šventinę dieną Konevkoje veiks minėti bunkeriai.
A.Hitleris savo ypatingajai „Oberost“ Rytų armijos vadavietės vietą pasirinko neatsitiktinai. Keliukas miške raitosi tarsi gyvatė, tarsi norėdamas mus paklaidinti. Kai prieš mėnesį susirašinėjau su šio muziejaus savininkais, jie negalėjo pasakyti, ar žiemą šis objektas bus pasiekiamas, tačiau kai sniego nėra, klausimas išspręstas.
Jis buvo ruošiamas karui su Sovietų Sąjunga ir čia turėjo būti fiurerio būstinė.
Konevkoje šis objektas vokiečių buvo vadinamas užkoduotu kriptonimu „Anlage Mitte“ arba Centrinė Anlage. Jis buvo ruošiamas karui su Sovietų Sąjunga ir čia turėjo būti fiurerio būstinė su jo „Amerika“ pavadintu traukiniu, tačiau didžiąją karo dalį A.Hitleris praleido „Vilko guolyje“ Gierlože / Gierzloz, Mozūruose arba Šiaurinėje Anlage.
Konevkos kompleksą sudaro du traukinių bunkerių kompleksai, čia ir Jelene. Pastarasis turistams neįrengtas ir nelankomas.
Nacių buvo pastatyta ir trečia analogiška stovykla pietryčiuose, netoli Žešuvo / Rzeszow – Pietinė Anlage / Anlage Sud, 250 km į pietryčius nuo Konevkos, kur yra kiti du panašūs traukinių bunkeriai Stšyžuve / Strzyzow ir Stenpinoje / Stępina, ten 1941 m. rugpjčio 27 d. susitiko Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini.
Prie jo nuolatos dirbo 4500 darbininkų ir ši vietovė buvo itin užslaptinta.
Konevkos kompleksą 1941 m. per metus pastatė Todto organizacija, prie jo nuolatos dirbo 4500 darbininkų ir ši vietovė buvo itin užslaptinta. Geležinkelio bunkeris yra 380 m ilgio, 9,5 m aukščio ir 15 m pločio. Iš vidaus bunkeris yra 6 m pločio ir aukščio. Be to, buvo pastatyti komandiniai ir ryšių sistemoms skirti bunkeriai.
Buvo numatyta, kad fiureris čia galės dirbti ir gyventi šalia traukinio, kuris buvo pasirengęs išvykti bet kuriuo metu. Nuotekos iš traukinio turėjo buvo nuleistos į tunelį. Prie traukinio taip pat buvo prijungta elektra, karštas vanduo ir telefonas. Kitų patalpų darbuotojams tunelyje nebuvo. Pirmasis įspūdis pamačius tokį monstrą – negi visi diktatoriai tokius turi?
Prie traukinio taip pat buvo prijungta elektra, karštas vanduo ir telefonas.
Viduje niūru, šalta ir drėgna. Greta pagrindinio tunelio, šonuose yra įrengta atskira rampa su atsarginiais išėjimais. Eksponatų nėra daug: to meto ginkluotė, vienas kitas karinis automobilis, ant sienų kabo informaciniai stendai.
Bevaikštant aptinkame šikšnosparnių ir peliuką su šeimyna, kuris įsikūręs šoninėje nišoje tarp ventiliacijos vamzdžių. Jis drąsus, iškišęs galvą dairosi, ar kas nors nepavaišins skanėstu? Šikšnosparniai miega, o šis budi, lyg būtų tikrasis bunkerio šeimininkas.
Kažkas pajuokavo – tai persikūnijęs Adolfiukas... Teritorijoje stūkso kiti samanomis apaugę bunkeriai, skirti aptarnauti šį kompleksą. Į už 13 km esantį Jelen bunkerį dvynį nebevykstame, tačiau leidžiamės į šalia esantį Inowlodz miestelį.
Gyvenimo ekspertas ir televizijos žvaigždė Bearas Gryllsas (Edward Michael Grylls) sako: „Nuotykiai prasideda tuomet, kai kažkas pakrypsta ne pagal planą.“
Važiuojame ir pakeliui sekame informaciją, o ji skelbia, kad netoliese yra sena pilis, galbūt jos griuvėsiai. Reikia patikrinti, nors planuose jos aplankyti neplanavome. Atvykstame į Inowlodz miestelį, o ten yra išties įdomus lankytinas objektas.
Inowlodz yra vienas seniausių Lenkijos miestų, minimas istoriniuose šaltiniuose dar 1145 m., įsikūręs prie Pilicos upės ir buvo šalia Torunės kelio į Vengrijos karalystę. Aplankome XIV a. karališkosios Kazimiero Didžiojo pilies fragmentus, kurie 2008 m. buvo restauruoti.
Čia buvo filmuojamas ne vienas istorinis filmas.
Miesto klestėjimas sunyko XVII a., švedų karo metu. Sveikinamės su lenkų pora, jie nustemba, kad atvykome iš jų mylimo Vilniaus, mosteli ranka į ant kalvos stovinčią bažnytėlę, sako, būtinai ją aplankykite.
Nedelsiame ir nustembame čia atradę romaninę XII a. Šv. Gileso, lenkiškai Idziego, o lietuviškai Šv. Egidijaus bažnyčią. Vienabokštė, grakšti, tarsi pilaitė, su romaniniais langų skliautais, šviečiant saulei, žydro dangaus fone, atrodo tarsi lupta iš paveikslėlio. Greta bažnyčios stovi paminklas Boleslovui III Kreivaburniui.
Kuomet pasilipame ant kalvos, pamatome nepakartojamai gražų Pilicos upės slėnį. Vasara čia mėgsta keliauti vandens turistai – baidarininkai. Čia buvo filmuojamas ne vienas istorinis filmas, tokie kaip „Ponas Volodijevskis“ ir netgi „Keturi tankistai ir šuo“... Labai įspūdinga vieta!
Kitą dieną važiuojame tiek pat – 60 km į kitą Lodzės pusę, šiaurės vakarus, į Glagoviecus / Glagowiec vietovę, kur gimė Helena Kowalska, arba sesuo šv. Faustina. Ši vienuolė mistikė 1933 m. gyvendama Vilniuje patyrė Jėzaus apsireiškimų, kuriuos užrašė savo dienoraštyje. Vilniuje Faustinos dvasios tėvas buvo prof. kun. Mykolas Sopočka.
Tarpininkaujant kunigui 1934 m. dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal Faustinos regėjimus, kurio kopijų šiandien pasaulyje bažnyčiose yra bene daugiausia.
Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. ją paskelbė šventąja. Atvykstame šalia kuklaus namelio, dekoruoto dolomito plytomis, dengto raudonomis čerpėmis. Informaciniame stende rašoma, kad čia 1905-08-25 gimė sesuo Marija Faustina Kowalska (tikrais jos vardas buvo Helena).
Savaitgalis, namelis uždarytas. Pavaikštome po tvarkingai sutvarkytą kiemą, čia matome lauko altorių ir miniatiūrinį lurdą. Staiga, lyg iš po žemių išdygsta vyrukas su šluota, klausiame, kaip patekti į namo vidų. Sako, tuoj pakviesiu giminaitę...
Negalėjau pagalvoti, kad tai bus tikra sesers Faustinos dukterėčia. Boženos Kowalskos Wielgus tėvas ir Helena buvo brolis ir sesuo. Sužinojusi, kad mes vilniečiai, ponia Božena kambaryje nuima atitvarą ir kviečia į kambarį, kur gimė sesuo Kowalska. „Svečiams iš Vilniaus užeiti į vidų galima, kitų neleidžiu“, – šypsosi moteris.
Negalėjau pagalvoti, kad tai bus tikra sesers Faustinos dukterėčia.
Ji pasakoja, kad teta buvo trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms.
Kuomet 1938 m. mirė šv. Faustina, ji dar nebuvo gimusi, tačiau prisimena tėvo pasakojimus apie ją. „Štai šioje vietoje ji ir gimė, tiesa, ši lova – ne originali, tačiau šeimos, kurios nori susilaukti vaikų, paliečia jos kraštą ir sako, kad tai padeda“, – su dideliu užsidegimu pasakoja ponia Božena, o aš jos nebegirdžiu, mėgaujuosi ramybe, kuri čia labai juntama.
Mūsų jaunasis pakeleivis šnabžda man į ausį: „Dėde, gera čia aura, nesinori niekur iš čia važiuoti...“
Ištrauka iš šv. Faustinos dienoraščio: „Plaukia mano gyvenimo valtis per tamsą ir nakties šešėlius, ir jokio kranto nematau, esu platybėse jūros gelmių“.
Šeimos, kurios nori susilaukti vaikų, paliečia jos kraštą ir sako, kad tai padeda.
Aplankome Gailestingumo Motinos seserų vienuolyną, kur į kelionės dienoraštį užsidedu spaudą, užsukame į bažnyčią, kur šv. Faustina buvo pakrikštyta, yra išlikusi medinė krikštykla, jau sutemus gįžtame į Lodzę.
Kita diena skirta pasaulinio masto pianistui Arthurui Rubinsteinui.
Pirmiausiai Piotrkovskoje gatvėje pasisveikinome su šiam muzikantui skirtu paminklu ir aplankėme garsiuosius Izraelio Poznanskio rūmus – miesto muziejų, kur A.Rubinsteinui paskirtos kelios salės. Skamba fortepijoninė muzika, įrašyta Niujorko, Londono, Paryžiaus garso studijose. Ekspozicijoje – muzikanto rūbai, apdovanojimai, auksiniai diskai ir netgi „Oskaro“ statulėlė.
Pirmoji A.Rubinsteino žmona Anelija Mlynarska buvo Ilguvos dvaro savininkų Onos Grincevičiūtės ir smuikininko, kompozitoriaus, dirigento Emilio Mlynarskio dukra. 1936 m. A.Rubinsteinas koncertavo Kaune ir netgi ant Nemuno kranto aplankė Ilguvos dvarą.
Apie jį rašoma: „Elegantiškas virtuozas, vertinęs spontaniškumą, muzikos spalvingumą, lyriškumą, sodrų ir šiltą toną. Kitą vertus, garsėjęs ir savo meile cigarams, knygoms, paveikslams, kelionėms, geram maistui, geram vynui ir, aišku, moterims!“
Apibendrinant tarpušvenčio išvyką, galiu pasakyti, kad Hitlerio bunkerius, šv. Faustiną ir A.Rubinsteiną sieja Lodzės miestas bei jo apylinkės. Daug įdomybių rasite pačioje Lodzėje, apie jas nerašiau sąmoningai, tačiau galiu pasakyti, kad tai dėmesio vertas miestas, su daugybę pramoninio paveldo, kultūros ir istorijos objektų.
2017 m. Lodzė buvo įtraukta į UNESCO kūrybinių miestų tinklą ir pripažinta UNESCO kino miestu. „Lonely Planet“ Lodzę išrinko geriausia 2019 m. kainos ir kokybės santykio vieta. Ne veltui jis dar vadinamas Lenkijos Holivudu ir Mančesteriu.
Holivudu, nes čia įkurta kino mokykla – viena seniausių ir prestižiškiausių kino mokyklų Europoje. Mančesteriu – todėl, nes Lodzėje ir jos apylinkėse pagaminama apie pusė šalies tekstilės gaminių.
„Lonely Planet“ Lodzę išrinko geriausia 2019 m. kainos ir kokybės santykio vieta.
A.Rubinsteinas sakė: „Gyvenimas yra kelionė, o meilė yra tai, kas daro tą kelionę vertinga.“
Nuo savęs: keliaukite, būkite mylimi ir mylėkite!
