Madeiros pavadinimas kildinamas nuo medžio. Prieš 600 metų net 90 proc. salos buvo apaugusi miškais. Kaip pasakojo keliautoja, pati sala – labai nedidelė ir įdomu, kad panašiai nutolusi tiek nuo Europos, tiek nuo Afrikos: iki Kanarų – vos 400 kilometrų, iki Maroko 520 kilometrų, o štai žemynas – už daugiau nei 1000 kilometrų, tad tiesioginis skrydis nuo Vilniaus iki Madeiros trunka 5,5 valandos.
„Novaturas“ savo keliautojams pataria kelionę į Madeirą planuoti ilgesniam laikui. Trumpiems savaitgalio pabėgimams amžino pavasario sala mažiau tinkama ne tik dėl atstumo. Būtų gaila vos žvilgterėti ir, nepajutus bet dalies salos grožio ir gėrio, skristi atgal.
Nedidelė, bet labai įvairi
Nors nedidelė, Madeira yra labai skirtinga. Jeigu šioje saloje buvai vieną kartą ir labai daug pamatei, tai pamatei labai nedaug, – įsitikina keliautojai. Pažinti, pajusti Madeirą geriau be skubos, tiesiog, leidžiant sau pasiduoti portugališkam vaibui, nekalbant apie kitas nuostabias archipelago salas: Porto Santo, kuri garsėja nuostabiais smėlio paplūdimiais, labai įdomia negyvenama Deserta Grande sala, dar vadinama mažaisiais Europos Galapagais, aplink kurią plaukiojant katamaranais galima stebėti padangių ir jūrų gyvūniją, ir t. t.
Madeiros sala vos 57 kilometrų ilgio ir 22 kilometrų pločio, bet visa pakrantė – 518 kilometrų. Vien levadomis vadinamų žygių takų, dėl kurių Madeira laikoma viena pagrindinių krypčių aktyviam turizmui ir sportui, – per 2 tūkst. kilometrų.
Tegu salos plotas neapgauna. Taip, ją galima pervažiuoti tiesiai tuneliais, kurių ilgis siekia beveik 140 kilometrų, tačiau važiuodami kad ir labai išvystytais keliais, daug nepamatysime. Norint iš tiesų patirti Madeirą, reikia planuoti išvykas tiek į salos Šiaurę, tiek į Vakarus, Rytus.
Pagrindiniai Madeiros viešbučiai išsidėstę Pietrytinėje salos dalyje, aplink sostinę Funšalį – didžiausią salos miestą, kuriame gyvena per 120 tūkst. gyventojų.
Ne be pagrindo vadinama meilės sala
Pirmoji Madeiros sostinė Machico – nedidelis miestelis, nutolęs vos 17 km nuo Funšalio – minimas meilės istorijoje, susijusioje su Madeiros atradimu. 1420 m. įsimylėjėlių pora, bėgdama nuo Anglijos karaliaus Edvardo II rūstybės, pateko į audrą. Jų laivą nubloškė į Machico įlanką, kurios pavadinime ir atsispindi vieno iš įsimylėjėlių – Roberto Machi pavardė. Taigi, ne be pagrindo Madeira vadinama meilės sala.
Kaip pasakojo kelionių fanė, Machico miestelis labai jaukus, bet buvo strategiškai nepatogus salos ekonomikai vystytis, todėl sostine tapo Funšalis, įsikūręs viename didžiausių Madeiros slėnių su įlanka, daug didesne, nei senosios sostinės Machico. Joje „telpa“ netgi kruizinių laivų terminalas.
Futbolo žvaigždė nuolat lankosi ir remia gimtinę
Be to, kad Funšalis yra didžiausias Madeiros miestas, jame gimęs garsusis futbolininkas. Žinoma, išsaugotas ir namas, kuriame jis gimęs.
„Ronaldo ten tikrai yra visuotinai žinomas ir mylimas, tai liudija ir jo vardu pavadintas oro uostas. Pati futbolo žvaigždė taip pat niekada nepamiršo savo gimtojo miesto, savo šaknų, padeda salai finansiškai, investuoja į futbolo aikštynų plėtrą visoje Madeiroje, kad vaikai galėtų praktikuotis, žaisti, siekti meistriškumo ir netgi pats atvažiuoja į mokyklas ir moko vaikus futbolo meistrystės“, – atkreipė dėmesį 15min pašnekovė.
Mistiškasis miškas – kaip Narnijos Kronikos filmavimo aikštelė
Į UNESCO saugomų vietovių sąrašą įtraukta Madeira išsiskiria natūraliais lauramedžių miškais. Jų yra penkių rūšių, tarp kurių ir mūsų prieskoniams naudojami lauro lapai.
Madeiros Paul da Serra plokštumoje, kur Pietūs susitinka su Šiaure, plyti vienas mistiškiausių miškų, kuriame augantys lauramedžiai, kaip teigiama, matę ledymetį. „Tikrai verta apsilankyti, – neabejoja daugybę šalių aplankiusi keliautoja. – Tie lauramedžiai tokie kreivi, žemi. Patekus į mišką apačioje yra pakankamai skaidru, o viršuje tvyro rūkas. Toks jausmas, kad vaikštai po Narnijos Kronikos filmavimo aikštelę“, – lygino keliautoja.
Žmonėms, kurie mėgsta fotografuoti ar dalintis vaizdais socialiniuose tinkluose, labai rekomenduojama šiame miške bent kartą gyvenime apsilankyti. Net ir atvykstantiems į Madeirą dar ir dar kartą, nes skirtingais metų laikais mistiškas lauramedžių miškas vis kitaip, bet ne mažiau įspūdingai atrodo. Be to – vienaip rytą, kitaip dieną, temstant ar naktį.
Toje pačioje platumoje Ribeira da Janela ganosi nuostabios madeirietiškos karvės. Pieno jos duoda labai nedaug, tačiau labai mėsingos ir, kaip teko patirti keliautojai, ne visada draugiškos: „Ganosi laisvai, vaikšto per kelią, po levadas, labai gražios sviesto spalvos. Bet nuo vienos teko bėgti“.
Visa, ką užaugina ir pagauna, salos gyventojai suvalgo. Vienas populiariausių valgių – jautienos šašlykas, kepamas ant žarijų, patiekiamas pakabintas, o mažiau turistų lankomose vietovėse dar ir suvertas ant lauro medžio šakelių.
Su ekskursija ar savarankiškai?
Aktyvuojantys atostogeną su „Novaturu“ mielai prisijungia prie vietoje organizuojamų ekskursijų, žinodami, kad sala labai kalnuota, tad prie kai kurių vietų sudėtinga privažiuoti. Net kelionių fanė tam pritarė: „Jeigu nesi patyręs žygeivis, o nori daugiau pamatyti ir nesukdamas per daug galvos nuvažiuoti nuo vienos iki kitos vietos, labai verta rinktis ekskursijas, kurių Madeiroje siūloma daug ir įvairių: į Šiaurinę salos dalį, natūralius baseinus, pažinti Madeirą kaip bananų šalį ir t.t.“
Į Pico do Arieiro – paragauti debesies
Pico Ruivo, Pico do Arieiro – ne tik aukščiausios viršukalnės, bet ir bene vienintelės nuostabaus grožio vietos Madeiroje, kur nėra interneto, nors visoje saloje jis puikus. Todėl Madeira labai populiari ir kaip darbostogų kryptis.
Kartu su grupe Pico do Arieiro viršukalnę virš debesų lankiusi kelionių fanė pasakojo ragavusi debesies: „Buvo pakankamai lietinga diena, aš stovėjau išsižiojusi ir laižiau ore debesies lašelius. Labai įdomi patirtis“.
Rumšiškės istorinėje Santanoje
Savarankiškai nelengva, bet su ekskursija paprasčiau užvažiuoti į vieną iš 5 aukščiausių Europos iškyšulių – Cabo Girao Funšalyje, užsukant ir į istorinį Santana miestelį, kurio trikampiai namukai raudonais stogais – vienas iš atvirukinės Madeiros atributų.
Ekskursijose nepasakojama, tačiau vietiniai užsimena, kad vieno trikampio namuko išlaikymas per metus kainuoja apie 5 tūkst. eurų (namukas per du aukštus, dengtas šiaudais, tad dėl drėgmės greitai supūva, ir reikia kas dvejus metus keisti).
Daugiausia tų trikampių namukų – municipaliniai, bet yra ir privačių, kuriuos žmonės laiko sau. Kai kuriuose įrengtos parduotuvėlės, o viename – muziejus, kuriame galima pasižiūrėti, kaip senovėje gyveno vietiniai žmonės. „Kaip mūsų Rumšiškės“, – lygino keliautoja iš Lietuvos.
Išbandė ekologiškus džipus
Su ekskursija taip pat smagu išbandyti ekologiškus džipus, kuriais Madeiroje labai populiaru važiuoti per eukalipto miškus, grožintis po jais augančiomis mimozomis.
Per dienos ekskursiją ekologiškais džipais galima pravažiuoti takais-levadomis, kokiais gyvenime nepraeitum, nes tiesiog neužtektų jėgų. Levadų ilgis gali siekti nuo 6 iki 8 kilometrų į vieną pusę, o dar reikia pareiti atgal. Važiuodamas džipais nepavargsti ir visą tą grožį gali pamatyti.
Siūlo pasigauti ir išsikepti upėtakių
Levados yra žmonių rankų darbas. 90 proc. Madeiros buvo apaugusi miškais, kuriuos degino ir kirto pirmieji salos gyventojai, bandydami iš gamtos atsikovoti dirbamos žemės.
„O žemė ten labai derlinga. Ne po vieną derlių galima nuimti per metus, tačiau didžiausias iššūkis buvo – dirvos drėkinimas aukštumose. Iš apačios į viršų pakelti vandenį –iššūkis neįmanomas, tad vietiniai kirto levadas dirbamiems laukams drėkinti. Jos naudojamos iki šiol, o šalia jų yra pasivaikščiojimo takai“, – pasakojo 15min pašnekovė.
Per levadas vanduo patenka ir į ūkius, kuriuose auginami upėtakiai. Yra ekskursijų, kuriose džipais siūloma važiuoti iki tų ūkių, patiems pasigauti žuvies, kuri čia pat išdorojama ir iškepama.
Ragavo ne tik bananų, bet ir bananasų, banobolių
Jei pirmųjų Madeiros saloje apsigyvenusių vietinių gyventojų auginama kultūra buvo cukranendrės, dabar dominuoja bananai, kuriais apauginta didžiulė salos dalis. Net šalia Funšalio plyti bananų laukai, o išsiruošus į žygį iš kažkur atsiranda gerų ūkininkų, kurie pavaišina šviežiai nuskintais bananais.
Jie kaip pas mus obuoliai. Be to Madeiroje populiaru kryžminti bananus su kitais vaisiais, tad galima paragauti bananaso (banano sukryžminto su ananasu), banobolio, kuris dar gaivesnis, nekalbant apie tradicinius Madeiros vaisius, nuo mangų, kivių, avokadų, kuriais viešint Madeiroje galima ne tik grožėtis, bet ir mėgautis ištisus metus.
Gėlių sostinė
Įdomu, kad Madeiroje yra net 6 klimato juostos. Salos aukštumoje ir šiaurinėje dalyje – vėsiau, o pietinėje dalyje, kur daugiau sodų ir bananų laukų – gerokai šilčiau, tad visada galima rasti ne tik vaisių, bet ir grožėtis įvairiausiomis gėlėmis. Ne veltui Madeira žinoma ir kaip gėlių sostinė.
Gegužės pirmą savaitgalį, kai Lietuvoje švenčiame Mamos dieną, Madeiroje vyksta viena pagrindinių salos švenčių – gėlių festivalis
Apie kavą ir ko paskanauti Madeiroje
Madeiroje skrudinama ir ruošiama kava labai skani ir nebrangi, o išsirinkti ir užsisakyti vieną iš siūlomų rūšių – visas mokslas.
Kitas dalykas, dėl ko Maderos gyventojai apsėsti, yra jų duona bolo do caco, į kurios tešlą įmaišoma saldžiosios bulvės batatos. Tradiciškai madeirietiškai ji pateikiama perpjauta ir su česnakiniu sviestu.
Kalbant apie greitąjį maistą, Madeiroje populiarus mums įprasto mėsainio pusbrolis, kuriam naudojama minėtoji bolo do caco, iš vietinės jautienos iškeptas kotletukas ir sūris. Be šio tradicinio patiekalo, kurį būtina paragauti viešint Madeiroje, keliautojai mini juodą vietinę žuvį, kiek primenančią mūsų lyną ar riebesnę menkę. Kaip garnyras prie jos pateikiama supjaustyta ir apkepta polenta bei juodųjų troškintų pupelių.
Dar vienas patiekalas, kurio keliautojai pataria būtinai paragauti Madeiroje – šiaurinėje arba vakarinėje salos pusėje randami moliuskai. Didžiulė jų keptuvė kainuoja apie 6 eurus, moliuskai patiekiami tiesiog pakepti česnakiniame svieste. Išsispaudi citrinos sulčių ir ragauji.
Dauguma viešbučių turi savo ekologinius daržus, kuriuose augina prieskonines žoleles ir daržoves bei siūlo vietinės gamybos gėrimų.
Ko Madeiroje ieškojo W.Churchillis, imperatorienė Sisi ir kiti
Camara De Lobos – nuostabus autentiškas žvejų kaimelis, kurį savo poilsiui rinkdavosi buvęs Jungtinės karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, čia liedavęs savo akvareles. Iki šiol išlikęs viešbutis, kuriame jis apsistodavo, su bronzine garsenybės skulptūra jo mėgtoje vietoje.
Austrų-Vengrų dinastijos atstovai taip pat labai mėgo šią švelnaus klimato salą, ypač imperatorienė Sisi. Turtingi aristokratai į ją vykdavo gydytis nuo džiovos, astmos ar įvairų alergijų.
Funšalyje ant Monte Karlo kalno paskutiniam Austrų-Vengrų imperatoriui Karlui net pastatyta bažnyčia, kurioje jis, paties pasirinkimu, atgulęs amžino poilsio – tokia Madeira buvo brangi.
Nuo Monte Karlo – rogutėmis su vėjeliu
Monte Karlas neįsivaizduojamas be Tobago rogučių, kurias galima pamatyti Madeiros atvirukuose. Juose vaizduojama, kaip nuo kalno rogutėmis žmonės leidžiasi žemyn, lydimi tobagerių – rogučių valdytojų. Ši tradicija mena laikus, kai ant Monte Karlo apsistodavo aristokratai. Kadangi tuomet dar nebuvo funikulieriaus, į Funšalį nuo kalno jie leisdavosi rogutėmis. „Kaip užlipdavo į viršų, neįsivaizduoju ir net nenoriu galvoti, kaip pavargdavo lipdami aukštyn. Gal buvo arklių traukiamų vežimų? Tačiau nusileisti nuo kalno su vėjeliu rogutėmis – puiki turistinė atrakcija iki šiol“, – sakė keliautoja.
Virš vandenyno po nuostabiais kriokliais
Madeiroje yra net 25 krioklių levados, kurias galima pamatyti. Keliautojai giria labai gražią levadą pietvakarinėje salos pusėje šalia Ponta do Sol miestelio. Virš vandenyno, jei nebaisu aukščio, galima praeiti taku be atbrailų po kriokliais Cascata dos Anjos, kurie krenta ant tako nuo kalnų ir tai – nuostabi patirtis.
Po tais kriokliais galima ir išsimaudyti, ir pravažiuoti automobiliu. Mažiausiai turistinis krioklys yra Paul do Mar žvejų miestelyje, labiausiai nutolusiame į Vakarus, su uostu, kurio pakraštyje – supergražus krioklys. Prie jo gali prieiti ir grožėtis beveik nesutikdamas turistų.
Kalbėdama apie Madeiros iškyšulius, 15min pašnekovė išskyrė Farol da Ponta do Pargo kaip vieną gražiausių vietų palydėti saulę.
Į ją leidžiamasi įsimintinais serpantinais ir senoviniais tuneliais. Vien tai yra atrakcija. Kitoje salos pusėje – Ponta de Sao Lourenco, kitaip vadinama Drakono uodega, besijungiančių salelių plejada, dažnai fotografuojama turistų, mat būtent virš jų lėktuvai skrenda leisdamiesi į Madeiros oro uostą.
Kaip pasakojo keliautoja, Ponta de Sao Lourenco žygių takas ji su dukra ėjo 3 valandas pirmyn ir atgal. Buvo, ką veikti, nors šis takas – vienas populiariausių ir prieinamiausių.
„Madeiroje ne tik nuostabūs vaizdai, bet ir puiki galimybė pažinti bendakeleivį: Jeigu tavo pora kartu ėjo 8 valandas nezyzdama ir savo kojomis grįžo atgal, gali būti tikras, kad tai – patikrintas žmogus. Nes ir kopti, ir klupti ir pabijoti, kad nenupūstų vėjas pasitaiko. Emocijų bei potyrių daugybė, tačiau jeigu žmogus, su kuriuo ėjai, kartu ir grįžo, o pakeliui dar abu kokią el pastel de maracuyá suvalgėte atsigerdami prabangaus vandens, nes tame kelyje tėra tik du kioskai, tai tikrai galėsi būti tikras, kad tai tavo žmogus“, – juokdamasi apibendrino kelionių fanė.
Šiaurinė pusė
Viena iš dviejų pagrindinių vietų salos Šiaurėje, kurias išskiria keliautojai – Porto Moniz , garsėjanti natūraliais baseinais, susiformavusiais iš lavos. Banguojant Atlantui, jie prisipildo vandens ir, kadangi nėra gilūs, labai įšyla. Kai geras oras, malonu maudytis šiltame Atlanto vandenyno vandenyje, nes paprastai jo temperatūra siekai apie 19-20 laipsnių.
Taip pat keliautojai labai patiko São Vicente turistinis miestelis, kažkiek priminęs mūsų Nidą – gal dėl savo promenados ir jūros kvapo bei labai gražios įlankos. Ten galima patirti visą vandenyno stichiją, o Praia da Ribeira da Janela pasigrožėti nuostabiomis uolomis.
Rojus aktyvaus poilsio mėgėjams
Bet to, kad yra rojus mėgstantiems keliones pėsčiomis, Madeirą ypač vertina kalnų dviračių entuziastai. Įprastais ar plento dviračiais Madeiroje būtų iššūkis važinėti, tačiau važinėjantys kalnų dviračiais tikrai turi ką veikti. Taip pat populiarus tenisas, daug viešbučių įsirengę kortus, kuriuose galima žaisti.
Vėjų ir srovių sala išsiskiria nuostabiais jachtų, katamaranų uostais. Į ekskursiją čia galima leistis net vadinamuoju Kolumbo laivu.
Žiemą – vasarą, ilgesniam laikui ar kelis kartus?
Ar yra geras ir blogesnis laikas vykti į Madeirą? Vykti mėnesiui ar geriau kelis kartus trumpesniam laikui?
Pasak kelionių fanės, klimatas Madeiroje idealus ištisus metus. Kadangi jis labai priklauso nuo srovių, ilgalaikėmis prognozėmis pasikliauti nereikėtų: „Atsisėdi iš vakaro ir pasižiūrį – lis, nelis, bus rūkas ar giedra. Pasižiūrėjęs, iš kurios pusės pūs vėjas, pagal tai planuoji, kur rytoj važiuosi. Jeigu pūs Šiaurės vėjas, vadinasi bus šilta ir saulėta pietinėje salos dalyje ir atvirkščiai. Tad visada gali pasirinkti“.
Paskutinį kartą lietuvė Madeiroje praleido savaitę, bet įspūdžių buvo tiek daug ir tokių skirtingų, kad daugiau vienu kartu būtų sunku „suvirškinti“. Nes norisi ir pažinti, ir paragauti, ir kuo daugiau patirti. Ir Funšalyje pabūti, ir salą apvažiuoti.
„Vienareikšmiškai galiu pasakyti – grįšiu į šią salą pajusti Madeiros gamtos ir ypatingos salos dvasios. Mums lietuviams, reikia 3-4 dienų, kad įeitume į atostogų režimą. Nors daug kas nori visko čia, dabar ir greitai, reikia atsižvelgti, kad skrydis iki Madeiros ilgas, po jo reikia pasilikti laiko kiek pailsėti, kaip ir pasiruošti skrydžiui atgal“, - atkreipė dėmesį keliautoja.
Kalba – ne problema
Pačioje saloje nėra brangu, labai gerai išvystytas viešasis transportas, nėra būtina nuomotis automobilį, nors nuoma irgi nelabai brangi. Automobiliai nedideli, bet puikiai užvažiuoja į stačiausius kalnus. O dėl kalbos – čia visi visada susikalba kūno bei šypsenos kalba.
Aptarnaujantis personalas dažniausiai kalba angliškai, o jeigu ne, sugeba suprasti kiekvieną, nes viską daro su meile. Nemažai žmonių, norinčių pažinti įvairesnes vietas, dėl kalbos nedrįsta. Tačiau kelionių fanė kvietė išdrįsti leistis į nuotykį – kaip Kristupams Kolumbams atrasti nuostabiąją Madeirą.
