Kluj Napoka – greičiausiai besivystantis Rumunijos miestas
Į šį miestą važiavome su tikslu. Po kelių savaičių gyvenimo Rumunijos kaimuose be elektros ir padoraus interneto ryšio, smegenys tiesiog prašė civilizacijos. O kas gali būti geriau už miestą, kuris dažnai tituluojamas vartais į garsųjį Transilvanijos regioną?
Kluj Napoka yra ketvirtas pagal dydį Rumunijos miestas su kiek daugiau nei trimis šimtais tūkstančių gyventojų, todėl ką veikti jame rastų net patys įnoringiausi keliautojai. Šiame mieste daug naujai besikuriančių verslo centrų, universitetų, su studentais iš įvairių pasaulio šalių, įvairiausio gatvės maisto bei kavinukių, jaukių gatvių su ten marširuojančiais elektriniais autobusais, įspūdingų architektūrinių pastatų, gražių apžvalgos aikštelių, švarių miesto parkų, barų, kultūros renginių. Ir šiame mieste, kaip ir visoje šalyje, yra itin mylimas futbolas.
Vietiniai sako, kad tai – vienas greičiausiai besivystančių Rumunijos miestų, todėl nieko jau nebestebina, kad net sostinė dažnai yra lyginama su šiuo miestu, o turistai gali pasijausti taip, lyg keliautų vienoje iš Europos Vakaruose esančių šalių. Jeigu atvirai, ir aš taip jaučiausi. Niekas nė akies krašteliu nepriminė nei to, ką mačiau pakeliui, nei to, ko tikėjausi.
Tokie miestai kaip Kluj Napoka – verti apsilankymo. Matyt, dėl to savo viešnagės Rumunijoje metu ne vieną kartą į jį sugrįžome, ir ne turistinių objektų ieškoti, o tiesiog pasimėgauti visa ta teigiama aura, kuria spinduliuoja šis miestas.
Idiliškasis Sibiu
Jeigu reikėtų išskirti kitą, ne ką mažesnį įspūdį palikusį miestą – drąsiai įvardinčiau 1190 metais vokiečių įkurtą centrinėje šalies dalyje esantį Sibiu. Šis miestas kadaise buvo vadinamas Cibinium vardu ir buvo žinomas dėl gausybės amatininkų bei pirklių.
Nors ir nesu didelė miestų gerbėja, bet Sibiu privertė pamilti kiekvieną kampelį ir kiekvieną vietą, esančią čia. Mažomis plytomis grįstos gatvelės, kurios atveda į kurią nors vieną iš daugybės miesto aikščių, sukuria tokią atmosferą, kad jautiesi taip, lyg keliautum viduramžiais. Ir ne be reikalo, juk Sibiu – būtent tų laikų miestas!
Jame gausu muziejų, išlikę net keli gynybiniai bokštai, o kur dar visos jaukios kavinukės, parkai ir čia vyraujanti savotiška vengrų bei vokiečių architektūra, kuri neleidžia nuleisti akių nuo senųjų pastatų. Kodėl sakau savotiška? Ogi todėl, kad senųjų namų palėpėse yra įtaisyti langai, kurie iš išorės primena akis, tad jautiesi taip, tarsi tie namai tave stebėtų. Ne be reikalo vietiniai juokauja, kad šiame mieste nusižengti nevalia, nes net pastatai turi galių visus stebėti.
Tiesa, keliasdešimt kilometrų nuo viduramžių miesto Sibiu galima rasti ir Castelul de Lut pilį. Neįsivaizduoju, kodėl kažkas tokį statinį pavadino pilimi, kai geriausiu atveju jis labiau primena, kokį nors nameliuką iš animacinio filmuko apie smurfus nei pilį.
Šios idėjos savininkai – du vietiniai, kurie ją įrengė norėdami išpildyti savo seną vaikystės svajonę. Pilis ypatinga ne tik tuo, kad buvo pastatyta nagingiausių architektų iš Maramureš (Šiaurės Rumunijos regionas, kuris garsėja įspūdingos architektūros medinėmis bažnyčiomis), bet ir dėl to, jog viskas čia ekologiška! Pastatyta ji iš molio ir smėlio, o kėdės ir sofos viduje – iš šiaudų. Lauke suręstos medinės trobelės vilioja namų gamybos vynu, įvairiausiais sūriais, saldainiais ir medumi. Ten vaikštant gali pasijusti lyg būtum nusikėlęs į stebuklų šalį – tik geltonų plytų trūksta.
Mirties keliu vadinamas Transfagarašanas
Dar prieš atvažiuojant į Rumuniją norimų aplankyti vietų sąraše pirmiausia nugulė šis kelias. Nereikia stebėtis, nes Transfagarašanas tarsi šalies simbolis, o ir tarp mūsų tikriausiai nėra nei vieno, kuris nebūtų girdėjęs ar matęs nuotraukų iš tų vietų. Tikriausiai maža ir tokių, kurie nenorėtų juo pravažiuoti bei pasigrožėti aukščiausiomis Rumunijos vietomis, bet beveik galiu garantuoti, kad mažai tokių, kurie žinotų visą Mirties kelio atsiradimo istoriją.
Tiesą sakant, ir aš nežinojau prieš čia atvažiuojant. Dar tiksliau būtų pasakyti, kad net neįsivaizdavau, kiek daug mirčių ir kraujo yra sugėrę šios Rumunijos vietos, bet dabar jau nebekyla klausimas, kodėl vietiniai šį kelią dažnai pravardžiuoja Mirties Keliu.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, kad kelias pradėtas statyti 1970 metais diktatoriaus Nicolea Ceausescu įsaku. Jis norėjo, kad sovietų įsiveržimo atveju vietiniai kariai turėtų galimybę greičiau įveikti kalnus. Noras puikus, bet su juo ir prasideda visas liūdnumas.
Transfagarašano kelio statybos kainavo daug finansinių išteklių, o jų metu buvo sunaudota net 6 milijonai kilogramų dinamito. Sudėtingiems kelio darbams buvo samdomi jauni bei nepatyrę kariškiai, kurie net nebuvo apmokyti naudotis sprogmenimis. Istorijos pabaiga liūdna – oficialiais duomenimis, kelio statybos nusinešė 40 žmonių, o neoficialiais – šimtus žmonių gyvybių. Būtent dėl šių priežasčių šis kelias ir turi tokią baisią pravardę.
Pamiršus siaubingus faktus, tai yra nuostabi vieta pažinti aukščiausias Rumunijos vietas, nes Transfagarašano kelias – antras pagal aukštį asfaltuotas kelias visoje šalyje. Jis pakyla net į 2034 metrus bei kerta aukščiausią šalies Karpatų kalnų masyvą – Fegerašo kalnus.
Kelias tęsiasi 90 kilometrų, ir jame yra ne tik daugiausiai tunelių visoje šalyje, bet ir pats ilgiausias tunelis, kuris driekiasi net 800 metrų. Manau, daugelis sutiks su manimi, kad smagiausia šio kelio dalis – 180 laipsnių posūkiai, kurie pasitinka vienas po kito ir apdovanoja atviruko vertais vaizdais.
Verta paminėti ir tai, kad kelias dažniausiai būna uždarytas nuo lapkričio iki birželio mėnesio, o sniego jame galima rasti net vasarą, todėl prieš važiuojant visuomet verta pasitikrinti internete, ar kelias nusiteikęs svetingai.
Bet žinote, ko labiausiai gaila? Kad taip ir neteko leistis į žygį aplink Transfagarašano kelią. Lietus, didžiulis vėjas ir pranašaujamas sniegas sujaukė mūsų planus. Bet jeigu ką, mes taip lengvai nepasiduodame ir važiuojame į vakarinėje Rumunijos dalyje esantį Retezato Nacionalinį parką. Šiam parkui priklauso daugiau nei 20 aukščiausių Karpatų kalnų viršūnių, o kalnų reljefas priskiriamas į vieną sudėtingiausių visoje šalyje. Tačiau apie nuotykius žygiuojant parko takeliais galėsite skaityti jau trečioje pasakojimo dalyje.
