Galima ir atsipirkti turtu
Kraujo keršto buvo galima išvengti, atsiperkant užmokesčiu, vadinamu cor: tekdavo pakloti pačius brangiausius ir svarbiausius svanui daiktus (žemę, galvijus, ginklus). Cor dydis buvo nustatomas specialaus teismo, susidedančio iš 12-os žudiko giminaičių ir 13-os nužudytojo šeimos narių.
Bet ir čia neišvengdavo susišaudymų. Kartais ginčai teisme pasibaigdavo naujomis žudynėmis ir karas tęsdavosi toliau... Vien 1917–1924 m. nuo kraujo keršto Aukštutinėje Svanetijoje galvas paguldė 600 tvirtų vyrų, per 7 metus – 600 Svanetijos vyrų: medžiotojų, piemenų, tėvų ir brolių!
Nuo tų žiaurių laikų Svanetijoje atsirado įprotis ilgai nešioti gedulo spalvos drabužius. Viešėdami šiame krašte mes stebėjomės, kad visi – moterys, vyrai, vaikai – rengiasi juodai. Ta nakties spalva tapo tautine.
Pagalvokite, jei per metus vien tik nuo nepasotinamo kraujo keršto žūdavo apie 100 žmonių (o kur dar lavinos, žūtys kalnuose, karai), tradiciškai turėdami plačius giminystės saitus svanai beveik nenusivilkdavo gedulo drabužių, kuris artimiesiems tęsiasi metus.
Mums vykstant į Mestiją ir pakeliui stabtelėjus Zugzidi mieste papildyti maisto atsargų, vienas gruzinas, sužinojęs, kur vykstame, pasakė: „Ten labai gražu, bet būkite atsargūs. Svanai klaidų neatleidžia“.
Aišku, dabar nėra taip pavojinga, kaip kadaise, bet visgi tokie vietinio žodžiai pasako daug. Netrukome įsitikinti, kad labiausiai svanai gerbia sąžiningumą ir drąsą. Šalia Mestijos mus sustoję pavežti vietiniai prisistatė esą lakūnai (gerbiamiausia profesija po alpinizmo, nes kaip jie patys sako, jungia Svanetiją su išoriniu pasauliu), važiuojantys iš Tbilisio pailsėti į gimtinę.
Jie mums aprodė gražiausias Mestijos vietas ir nusivežė prie mineralinio šaltinio Narzano, kuris trykšta tarpeklyje šalia Inguri upės. Norėdami prisipildyti vandens privarė mašiną prie pat šaltinio, nors kiti jas paliko šiek tiek tolėliau, nes privažiavimas buvo gana ekstremalus.
Kai paklausėme, kodėl jie nepasielgė kaip anie, mus vežę svanai atsakė: „Jie nėra svanai. Jie turistai iš kitų Gruzijos vietų. Svanai nieko nebijo...“
Antrojoje dalyje pasakosiu apie tai, kaip rengėmės šturmuoti vieną gražiausių Svanetijos viršūnių Lailą, kurios pavadinimas iš svanų kalbos verčiamas kaip „Žybsinti“.
Šį nuostabų kraštą galite atrasti ir jūs šią vasarą kartu su žygio vadu Vytautu Nosevičiumi ir kelionių organizatoriumi „Ditmos projektai ir KO“. Daugiau informacijos apie artėjantį žygį čia.
