Bet kuo daugiau skraidau, tuo didesnių išbandymų ta meilė patiria. Nereikia nė kelionių agentūrų bankrotų, su kuriais nuplaukia ir pinigai, ir atostogos – vien oro uostuose pilna nuotykių, kurie mažų mažiausiai sugadina nuotaiką, bet gali ir sužlugdyti skrydį.
Būčiau ir toliau tyliai sau griežusi dantį dėl vienos kitos nemalonios patirties, jei ne du vos nežlugę skrydžiai per gerą savaitę. Galiausiai tikslą pasiekiau saugiai, tik ne pagal planą ir su nuostoliais, o kartu gavau porą pamokų ateičiai.
Štai vėliausias nuotykis. Prieš eidama miegoti vėlyvą vakarą pagalvojau, kad reikėtų dėl viso pikto darsyk pasitikslinti skrydžio laiką, bet jį puikiai prisiminiau – 6.20 val. Vadinasi, „mūsiškiame“ Štutgarto oro uoste reikia būti vėliausiai 5.20 val. (atsiminkite šį laiką) – tiek dažniausiai pakanka, iš namų išvažiuoti apie 4 val., keltis – 3.30 val. Viskas vyko pagal planą, kol atsisėdusi į mašiną nusprendžiau vis tik pasižiūrėti skrydžio laiką. 8.20 val.! Tik pora valandų vėliau, tad grįžti į lovą nebevertėjo. Oro uoste buvau apie 5 val. – koks tai buvo protingas sprendimas, kaip vėliau paaiškėjo!
Mat prie saugumo patikros radau eiles kone nuo durų – net gerokai didesniame Frankfurto oro uoste tokių nesu mačiusi. Nieko ypatingo nenutiko – dėl naujos įrangos ir kruopštesnio tikrinimo ši procedūra gerokai pailgėjo. Taip pat sužinojau, kad keleiviai su vaikais, net sėdinčiais vežimėliuose, turi pusvalandį ar dar ilgiau laukti su visais, nors paprastai jie praleidžiami be eilės. Kai garsiai tuo pasipiktinau, informaciją teikiantis darbuotojas pareiškė, kad Štutgarto oro uoste to nebebus, ir pasiūlė ateityje pasiieškoti kito.
Patarimas, numeris 1: atvykite anksčiau. Saugumo patikrą atlikau po pusantros valandos nuo atvažiavimo. Teisinga liaudies išmintis, kad anksti kėlęs akis krapštinėja, vėlai kėlęs dantis rakinėja… Jei tik aplinkybės leidžia, būkite oro uoste kuo anksčiau. Blogiausiu atveju teks panuobodžiauti, bet nepraleisite skrydžio.
Patarimas, numeris 2: keliaukite be vaikų – bus mažiau rūpesčių. Prisikeliaus patys, kai užaugs, nes panašu, kad kartais vaikams vietos nėra. Jei kitaip neišeina, palikite vežimėlius namie ar atiduokite su registruotu bagažu.
Nusileidus nereikės jų laukti prie lėktuvo ar gauti visiškai šlapio, jei netyčia prapliupo lietus. O jei vaikui teks truputį pasivaikščioti ar jums jį panešti, ką padarysi. Kam dabar lengva…
Nuotykiai tuo nesibaigė – nusileidusi Vilniuje atgavau tik kuprinę, o kartu su ja įregistruotas lagaminas užsibuvo Frankfurte. Laimė, kad nepasimetė, tik nebuvo perkeltas iš vieno lėktuvo į kitą, tad saugiai atkeliavo tą patį vakarą. Bet nervų pakako: lagamine – reikalingi drabužiai, vaistai, net porą sūrio gabalų (gerai, kad ne prancūziško pelėsinio), kitas maistas…
Patarimas, numeris 3: jei galite, keliaukite su rankiniu bagažu. Neįmanoma? Dar ir kaip! Turiu kuprinę, su kuria ilgai keliaudavau ir savaitgaliui, ir dviejų savaičių atostogoms. Ji vieną žiemą pabuvojo net Nepale, kur reikėjo drabužių ir šaltam kalnų orui, ir tropikams. Pakeliui į namus sugebėjau į ją prigrūsti 15 kg – gerai, kad oro uoste niekas netikrino svorio.
Jei taip neišeina, į rankinį bagažą susidėkite ne vien būtiniausius daiktus (telefoną, kompiuterį, skystį lęšiams ir pan.), bet ir drabužių pamainą, higienos priemonių (dantų šepetuką, nedidelį šampūno buteliuką – tam tinka mėginukai, kurių būna žurnaluose, vaistų, užkandžių, ką nors laikui „prastumti“). Ir saugokite bagažo talonus.
Savaite anksčiau turėjau skristi iš Briuselio į Frankfurtą, o iš ten namo grįžti traukiniu. Atvykusi gana anksti, oro uoste pastebėjau, kad vienas skrydis ta kryptimi (jų per dieną būna kokie dešimt) atidėtas. Vėliau atidėjo dar vieną, galiausiai atėjo eilė ir maniškiui.
Paaiškėjo, kad tą dieną Frankfurte siautė audra, nekilo jokie lėktuvai, tad nebuvo, kam skristi iš Briuselio. Būčiau priėmusi kaip dar vieną nuotykį, juolab kad Briuselio oro uostas – ne pats blogiausias. Tačiau, ką daryti su traukiniu? Bilietas ar šiaip, ar taip, jau buvo prarastas, bet ar verta skubėti pirkti naują – nežinia, kada bus skrydis. Vėlesnis traukinys namo būtų pargabenęs jau po vidurnakčio, o kitą rytą turėjome išvažiuoti į Italiją. Kadangi situacija su Frankfurtu buvo neaiški, paprašiau pakeisti bilietą ir nuskraidinti į Šutgartą, kuris – vos už 100 km nuo namų, o iš ten mašina parvežė vyras.
Patarimas, numeris 4: jei įmanoma, pirkite tokius bilietus, kuriuos galima pakeisti be didesnių nuostolių. Maniškis traukinio bilietas būtų buvęs kokiais 20 eurų brangesnis, bet naujam būčiau išleidusi dar daugiau.
Progą įsitikinti, kad į oro uostą reikia susiruošti ne paskutinę minutę, turėjau ir prieš keletą metų. Paprastas skrydis į Londoną sekmadienio popietę. Kokios automobilių grūstys tokiu metu? Didžiulės ir nejudančios iš vietos! Visai netoli Štutgarto su vyru, kuris vežė mane į oro uostą, įstrigome taip, kad prie pasų kontrolės atbėgau jau laipinant keleivius. Gerai, kad pasienietis pasitaikė linksmų plaučių – paburnojęs, jog vėluoju, pavartė pasą ir liepė skubėti į lėktuvą.
Patarimas, numeris 5: galiu tik pakartoti – verčiau atsikelti anksčiau ir paskui nuobodžiauti oro uoste, nei prarasti atostogas, svarbų susitikimą ar ką nors panašaus. Pasiekti oro uostą sava mašina patogu, bet eismas yra neprognozuojamas, galima užtrukti ieškant vietos pastatyti. Jei įmanoma (neturite nepakeliamo bagažo ar penkių kartu keliaujančių pabiručių), važiuokite į oro uostą viešuoju transportu. Taip, kainuos papildomai – kaip ir degalai automobiliui, bet bus garantuotai (su retomis išimtimis). Antai traukinys atveža tiesiai į Frankfurto oro uostą, Štutgarte arba Miunchene tereikia stotyje persėsti į metro, Vilniaus oro uostą galima pasiekti autobusu – kad ir kiek keiksnotume sostinės transportą, šiuo maršrutu važiuojantis greitasis autobusas yra puikus pasirinkimas.
Vieną iš didesnių ir nemalonesnių, bet užtat labai pamokančių nuotykių patyriau, kai pavėlavau atskristi į Frankfurtą ir nebespėjau į kitą lėktuvą. Tarp skrydžių buvo vos daugiau nei valanda ir su šiuo, tikriausiai, prasilenkėme ore. Galėjau susivokti, jog 6 valandų skrydis iš Azijos nebūtinai baigsis laiku, ir nepirkti kito bilieto tokiam ankstyvam skrydžiui. Gal nebūtų buvę bėdos, jei nebūčiau turėjusi dviejų skirtingų bilietų skirtingoms oro bendrovėmis. Teko likti Frankfurte ir susimokėti už viešbutį.
Kaip pravartu rinktis tų pačių oro bendrovių skrydžius, įsitikinau prieš keletą metų, su kolege skrisdama iš Vilniaus į Kabulą, kur tada gyvenome. Atrodė paprasta – valandžiukė iki Helsinkio, mikliai pakeičiame lėktuvus, per naktį atsiduriame Delyje, ilgas rytas oro uoste ir į Kabulą. Būtų buvę gerai… Lėktuvas pavėlavo atskristi į Vilnių, taigi mes Helsinkį pasiekėme, kai vartai jau buvo uždaryti.
Ponia iš „Finair“ per kelias minutes pakeitė bilietus ir nukreipė mus į viešbutį su vakariene. Buvo pats viduržiemis, mūsų drabužiai – tinkami lietuviško balandžio pabaigai (ne šiemetinio, o įprasto). Turėjome atrodyti juokingai, kai, tempdamos lagaminus, klampojome per sniegą nuo autobuso iki durų…
O tada atsiminėme, kad trečiadieniais, kai turėjome pasiekti Delį, „Indian Airlines“ į Kabulą kažkodėl neskraido. Tai reiškė dar vieno bilieto keitimą, papildomą naktį Delyje ir galimybę man ją praleisti oro uoste. Mat turėjau turistinę vizą, kuri leido į Indiją grįžti ne anksčiau nei po dviejų mėnesių. Aš Indiją prieš tai buvau palikusi prieš dvi savaites… Pirma problema buvo išspręsta mikliai ir be nuostolių – indai bilietus pakeitė be papildomų mokesčių.
Dėl antrosios ėjau va bank – Delyje prie pasienio kontrolės išsirinkau simpatiškiausiai atrodantį pareigūną ir plačiai išsišiepiau. Neradęs, kas galėtų pakonsultuoti tokiu kebliu klausimu, ir truputį padūsavęs, jis maloningai kaukštelėjo antspaudą į pasą. Tikriausiai padėjo pažadas nekišti nosies iš viešbučio – jo laikiausi, kol papusryčiavome, paskui iškeliavome tyrinėti Delio.
Patarimas, numeris 6: pirkite vieną bilietą visai kelionei. Vargu ar tai įmanoma pigiausių bilietų paieškos tinklalapiuose, jei reikia kelių skrydžių su skirtingomis oro linijų bendrovėmis. Tuomet kreipkitės į kelionių agentūrą – jie paieškos patogesnių ir pigesnių variantų. Man tai ne sykį pasiteisino, ypač kai turėjau nuskristi į vieną miestą, o grįžti iš kito. Galų gale, perkant atskirus bilietus būna brangiau.
Tiesa, net vienas bilietas jungtiniams skrydžiams su tomis pačiomis oro linijų bendrovėmis ne visada gelbsti. Skridome į Nepalą per Dubajų. Su pigiomis oro linijomis „flyDubai“ (kurios nė per nago juodymą nėra pigios, nebent dėl to, kad siūlo pigesnį nei Dubajaus oro uoste maistą), tad ne tik prabanga nekvepėjo, bet dar ir sužinojome, kad jiems nė motais, jei lėktuvas pavėluoja ir nespėji į kitą jų pačių skrydį. Kitaip tariant, pačios su bendrakeleive turėjome pasirūpinti ir viešbučiu, nes kitas skrydis buvo lygiai po paros, ir tranzitinėmis Jungtinių Arabų Emyratų vizomis.
Nei vienas, nei kitas dalykas nebuvo pigus, tad susinervinome ne juokais. Nežinia, kas padėjo labiau – kad mes kiūtojome kampe ir tyliai keikėme arabus (tikrai ne save, nors pačios neperskaitėme sąlygų – tų oro linijų paslaugomis naudojomės nežinia kelintą kartą, tad kam rūpi tos mažos raidelės…) ar kad tuo pačiu maršrutu skridusi švedė klykė ant oro linijų darbuotojo, bet nemokamai gavome ir viešbutį, ir vizas. Bėda tebuvo tokia, kad sutrumpėjo atostogos.
Patarimas, numeris 7: nepatingėkite paskaityti, kas rašoma bilieto apačioje, ir pasidomėkite, kokias garantijas siūlo oro linijos. Prireiks kelių minučių, bet išvengsite siurprizų ir netikėtų išlaidų po to.
Kai buvau Omane, tie patys „flyDubai“ išvakarėse atšaukė mūsų skrydį namo (priežasčių taip ir nesužinojome). Būtų mandagu apie tai pranešti iš anksto, o ne atvykus į oro uostą. Spėkite, kaip sužinojau aš – ogi iš bendrakeleivės, kuriai paskambino kažkas iš bendrovės. Vėliau radau praleistą skambutį, bet man jie taip ir nebeperskambino. Tik iš kur suprato, su kuo atostogauju? Bilietus juk pirkome atskirai, pavardės irgi skirtingos…
Patarimas, numeris 8: jei oro linijos klausia kontaktinių duomenų, duokite juos – elektroninio pašto adresą, telefono numerį. Jie reikalingi ne atminimų sąsiuviniui, o panašiais atvejais. Naudinga ir užsisakyti pranešimus telefonu apie skrydžių statusą (perkant bilietus kartais būna tokia galimybė) arba turėti oro linijų programėlę (pavyzdžiui, „Lufthansa“ parašo ne tik apie skrydžius, bet ir apie vartų pasikeitimą. Kartais tuomet, kai jau būnu lėktuve…).
Klasikinė situacija Vokietijoje – skrydžių bendrovės „Lufthansa“ darbuotojų streikas. Tiesa, didesnių atlyginimų ir pan. reikalavusiems pilotams, susitarus su vadovybe, yra vilties, kad streikai liausis, bet buvo metų, kai jie vyko kone kas mėnesį. Juokdavausi, kad kaip tik man skrydis, taip jie ant žemės…
Europos Sąjungoje galioja taisyklės, o ir pati kompanija tokias turi, kad panašiais atvejais keleiviams turi būti pakeisti bilietai arba grąžinti pinigai, tad diskusijų nekildavo. Klausimas, kaip tai padaryti…
TAIP PAT SKAITYKITE: Ką verta žinoti vėluojant skrydžiui 1: keleivio teisė į kompensaciją
Pirmą kartą prasisukau lengvai – kažkodėl bilietus buvau nusipirkusi per kelionių agentūrą, tad agentas pasirūpino juos paskutinę minutę pakeisti ir net į geresnį variantą. Antras kartas pareikalavo daugiau nervų, nes apie atšauktą skrydį sužinojau išvakarėse ir viską teko susitvarkyti pačiai. Nei internetu, nei telefono programėlėje bilieto pasikeisti negalima, reikia skambinti. Numeriu, kuris nuolat užimtas. Tris ar keturias valandas bergždžiai pakankinusi telefoną, sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Štutgarto oro uostą. Ten problemą išsprendėme per kelias minutes. O jei gyvenčiau ne už valandos, bet už penkių nuo oro uosto? Ir sužinočiau apie atšauktą skrydį tik atvažiavusi į oro uostą?
Patarimas, numeris 9: pirkite bilietus tuomet, kai niekas nestreikuoja. Žinoma, streikų grafikas skelbiamas, kai bilietas – jau kišenėje. Išsiaiškinkite savo teises (daugiau informacijos, kas priklauso keleiviui panašiose situacijose ir kaip jam reikėtų elgtis, pateikiama čia ir čia) – tai praverčia ir tuomet, kai dar pakuojatės lagaminus, ir skrydį atšaukus paskutinę minutę ar atidėjus labai ilgam laikui. Išbandykite visas išeitis – jei keliauti nebūtina arba siūlomas skrydis nepatogus, paprašykite kompensacijos. Jei telefonu nepasiekiate oro linijų, gal nesunku nuvažiuoti iki jų biuro?
Ir turbūt liūdniausias, bet smagiausiai pasibaigęs nuotykis. Sykį, vėlų vakarą atskridusi į Vilnių, pasiekusi tėvų namus ir iškrausčiusi dalį daiktų, apsižiūrėjau, kad nešiojamasis kompiuteris liko sėdynės kišenėje… Laimė, kad lėktuvas liko „nakvoti“, o ne skristi atgal į Frankfurtą, tad mikliai paskambinau Vilniaus oro uostą aptarnaujančiai bendrovei. Kompiuteris jau buvo pas juos, tad teliko nuvažiuoti pasiimti. Sakė, kad tokie pasimetėliai jų nestebina…
TAIP PAT ŽIŪRĖKITE:
