Tiesa, prieš tai dar buvo pirmieji 1700 kilometrų nuo Vilniaus iki vieno periferinių Londono oro uostų, į kuriuos kasdieniškai ir dalykiškai skraidina mūsų šalį aptarnaujančios pigiosios avialinijos. Žvelgdamas šiek tiek į priekį, kur kažkur Ramiojo vandenyno ūkuose skendėjo vaizduotę kaitinantis 180-asis meridianas, labai norėjau vėl stabtelėti šiame puikiame mieste, kur driekiasi nulinis dienovidinis. Tas pats, kuris pagal 1884 metais pasirašytą tarptautinį susitarimą kerta senąją Grinvičo (toks Londono rajonas) observatoriją ir nuo kurio skaičiuojama geografinė ilguma.
Nors nauja patikslinta koordinačių skaičiavimo sistema palyginti neseniai nustūmė nulinį meridianą apie 200 metrų į Rytus nuo garsiosios observatorijos, ši vieta vis viena yra tarsi koplyčia keliaujantiems aplink pasaulį. Simbolinė starto ir finišo linija, dar kartą primenanti apie laikus, kai karališkoji vėliava plevėsavo ant burlaivių stiebų britams skrodžiant tolimų jūrų vandenis. Kai naujoms žemėms buvo duodami senų miestų pavadinimai, pridedant žodelį „new“.
 |
| Liudas Dapkus/Hitrou oro uostas |
Nei lipduko, nei marškinėlių. Tik nuotrauka prisiminimui ir įsivaizduojama būsimos kelionės linija galvoje, išliksianti iki pat to momento, kai išlėkus į Vakarus į Londoną po mėnesio bus sugrįžta jau iš kitos pusės – tos, kur pateka saulė.
Ją prisiminsiu ir tą rytą, kai dešinė koja stovės teritorijoje, kurioje yra šiandien, o kairė – lopinėlyje, kuris vis dar yra „vakar“. Kaip tai įmanoma? Kur ir kaip tai padaryti – šiek tiek vėliau, kai nukeliausime viena kitą tūkstantį kilometrų.
