Kelionių organizatorius „GRŪDA“ sukūrė į standartinio turistinio maršruto rėmus neišsitenkančią tyrinėtojišką, intensyvią ir permainingą kelionę po vis dar pasauliui mažiau pažintą ir tik po truputį atrandamą Vakarų Kiniją. Juk tai – tarsi iš skirtingų hieroglifų sudaryta daugiaspalvė regionų dėlionė, kurių kiekviena dalelė – kaip atskira šalis su savo tautomis, jaudinančia istorija ir vienas kitą gamtos fantazijomis pranokstančiais svajonių peizažais.
Pažinimo adrenalinas keliautojus veda palei Azijos ir Europos žmonių gyvenimus keitusią garsiausią ir vaizdingiausią visų laikų prekybos trasą – Šilko kelią ir palei bene ilgiausią planetoje gynybinį šedevrą – tūkstantmetę Didžiąją kinų sieną. Su temperamentinga Geltonąja upe, santūria Gobio dykuma, mįslinga Taklamakano dykuma, smėlingais karštosios Turfano įdaubos tyrais, legendinėmis orių ir rūsčių kalnų grandinėmis bei filosofiškais slėniais ir mistiškomis uolomis suaugusi Padangių imperija driekiasi per tūkstančius geografinių ir jausminių kilometrų.
Įstabios, ilgaamžės rytietiškos galios paieška pradedama Huanghės gelsvinamoje Gansu provincijoje, o tiksliau, Kinijos civilizacijos lopšyje – Siane, ankstesniais amžiais vadintame Čanganu. Būtent čia yra Šilko kelio ištakos. Per šią garsiausią Azijos prekybos trasą Rytų ir Vakarų pasauliai mainėsi gėrybėmis, nešė kultūras, didino savo įtaką svetimose žemėse.
Lankomas Maidžišanas – vienas iš keturių galingiausių budistinių grotų „Vidurio valstybėje“ (būtent tai reiškia Kinijos pavadinimas Zhongguo). Tarytum šilko bangų kalnų supamame Maidžišano gūbryje pirmosios budistinių personažų buveinės ar meditacijų celės galėjo būti išskaptuotos tarp IV ir V amžių. Ilgainiui jis prisipildė per 7000 skulptūrų, o rausvas smiltainio sienas ir išskobtų salių skliautus padengė nuostabūs piešiniai.
Kitą dieną laukia pažintis su Gansu provincijos sostine Landžou. Čia keliautojai patenka į tarp kalvų įsispraudusį, Geltonosios upės dalijamą savitą urbanistinį peizažą. Miestą ryškina gelsvas ir rusvas Gaolano kalnų ir antros pagal dydį Kinijoje bei jos aneksuotų regionų upės – Huanghės tonai.
Toliau keliaujama šiaurine Šilko kelio atšaka, Didžiosios kinų sienos link. Pasiekiamas Džangjės miestas, kuriame lankoma Didžiojo Budos – Dafo šventykla. Tai didžiausias iš Vakarų Xia dinastijos, valdžiusios regioną nuo XI iki XIII amžiaus, laikų išlikęs šventovės kompleksas. Taip pat apžiūrimi Mati grotai – niekaip neatkartojama ir nenukopijuojama įstabi žmogaus ir gamtos architektūra.
Vėliau kelionėje laukia neįtikėtinos potyrių aukštumos. Lankomas Bingou Dansia parkas, vadinamas Ledo slėniu. Tiesa, ledo jame nėra, ir užplūdusios šią vietovę ne atšiaurios, bet šiltos spalvos: šakotas, dantytas, karpytas reljefas kai kur gali pasirodyti tarytum nuauksintas, kai kur įgyja ramesnį, matinį molio arba sodrų oranžinį, rausvą toną, priklausomai nuo vietos, paros meto, saulės nuotaikų.
Nekasdieniškai spalvingame maršrute kelias veda ir į Džangjės Dansia geologinį parką, kurio įžymybė – Vaivorykštės kalnai. Pavadinimas toks tikslus ir taiklus, kad daugiau žodžių nereikalauja, lieka tik savo akimis išvysti šį originalų, tarsi dievybių guašu ryškiaspalviais dryžiais tvarkingai nudažytą ir išsluoksniuotą stambiagabaritį kūrinį.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ savo keliautojus prie Vaivorykštės kalnų stengiasi atvežti dar prieš saulėlydį, kuomet smiltainių ir mineralų „piramidėse“ suintensyvėja spalvos, kurios tiesiog prieš akis sukuria neįtikėtiną, it iš sapno ištrauktą ir ant žemės pagrindo užtiestą paletę.
Toliau keliautojai traukia imperiškos didybės ir praeities kovų užpildytu Šilko kelio maršrutu, kol pasiekia Dziajuguaną. Čia lankoma Dziajuguano Didžiosios kinų sienos perėja, nukelianti į valdovų Mingų laikus, kuomet į Šilko imperiją kėsinosi aršusis Timūridų dinastijos įkūrėjas – Tamerlanas (Timūras). Keliautojai, pabuvoję čia, tarsi iš naujo atranda šį bene ilgiausią per visą žmonijos istoriją rankų darbo karinės inžinerijos stebuklą, kadangi Dziajuguane dėl savitų konstrukcijų ir struktūros jis yra visai kitoks.
Kelionei įpusėjus, vykstama apžiūrėti raukšlėtose uolose įsitaisiusių Mogao grotų, muzikuojančiomis smėlio kalvomis vadinamų Aidinčių kalnų, ir vieno laukiamiausių kelionės objektų – Pusmėnulio ežero. Šis ežeras atrodo kaip segė, specialiai nuleista tiesiai iš aukštybių ant žvilgių smėlio plynių. Aplink jaunaties formos oazę žaliuojantys medžiai, gėlių žiedai ir pastatai kaip šventyklos subtiliai kužda, kad pats brangiausias grožis yra ir pats trapiausias.
Neaplenkiamas ir Jardango nacionalinis geologinis parkas. Dar viena erdvė, kur žemės ir dangaus jungtis sužadina asociacijas su kitomis planetomis ar, regis, iš realybės nubloškia į sapnus. Vėjas ir lietus pasidarbavo tiek, kad dykumingame 400 kvadratinių kilometrų plote paliko vaizdžiai pūpsoti siurrealistinių uolų ir jų grupių. Vėliau apžiūrima dar viena ypatinga Didžiosios kinų sienos atkarpa – Jumenguano („Nefritinių vartų“) perėja.
Atradimų magija tęsiasi musulmoniškame Rytų Turkestane, vadinamajame Sindziange. Čia laukia pažintis su uigūrų autonominio rajono miestu – Turfanu. Tai bene karščiausia Kinijos gyvenvietė ir viena sausiausių vietų visoje planetoje. Netoli Turfano išsidriekęs Jarnazo slėnis, kuriame I tūkstantmetyje prieš mūsų erą įsikūrė Džuši (Guši) karalystė. Nepaisant karšto ir kandaus klimato, dėl neįtikėtinų techninių sprendimų sukurti drėkinimo sistemą, vietiniai sugebėjo šį komplikuotą kraštą paversti klestinčia, aktyvia bei saugia Šilko kelio stotele.
Įspūdžiai toliau kais Turfano apylinkių rytinėje pusėje, kurią paklojęs neeilinis peizažas – Liepsnojantys, arba Raudonieji, kalnai. Pavadinimas ir tiesiogiai, ir metaforiškai atskleidžia šių aukštumų savybes. Į kanjonus panašias uolas, aštriasmailius jų atsikišimus bei vagas išryškina saulės bei žemės spalvų vertikalios juostos. Bet Huojanšanis taikosi ne tik į grožio rekordus. Pačiomis karščiausiomis dienomis, vietiniai tikina, jog kalvų papėdėje galima išsikepti kiaušinį be ugnies. Čia fiksuojama aukščiausia temperatūra visoje Kinijos teritorijoje – ji gali siekti net 47 laipsnius!
Lankoma Sindziango sostinė Urumči ir jos vizitinė kortelė – šamaniškieji Tianšanio kalnai. Stambi sniego nubalintų ir ledynų sidabruojamų viršūnių tankmė tiesiog pakeri. O ką jau kalbėti apie čia pat tyvuliuojantį Dangaus ežerą... Maždaug 2000 metrų aukštyje telkšantis, į beveik 5 kilometrų plotą išsiliejęs nefritas – tai aukštybių žydrynės atvaizdas žemėje, o gal tai planetos tyros sielos veidrodis.
Toliau keliaujama į pietus, aštriosios Sičuanio provincijos sostinę Čengdu. Pagrindinis šios stotelės tikslas – aplankyti didžiųjų pandų namus. Baltakailiai meškučiai su juodais „diržais“ ir juodais akių apvadais yra reti Žemės gyventojai. Didžiosios pandos gyvena tik kalnuotose, miškingose subtropinio klimato Kinijos Šensi, Gansu ir Sičuanio provincijų vietovėse. Kitur planetoje tokių pačių lokinių šeimos rūšies gražuolių neaptinkama. Dėl mažo paplitimo arealo bei simpatiškos išvaizdos bambukų mėgėjos pandos tapo organizacijos „World Wildlife Fund“ ir apskritai bendru nykstančių gyvūnų apsaugos, taip pat taikos simboliu.
Po vizito pas pandas vykstama apžiūrėti Vangdziango parko – subtilaus tradicinės kiniškos architektūros ir sodo meno prieglobsčio. Jame senosios fengšui filosofijos ir dvasinės ramybės ilgesys atgyja bambukų takais, sodais su virš vandens kabančiais tilteliais ir budistine šventykla.
Vėliau keliaujama į Guidžou provinciją, kuri per rūko, o gal saulės spindulių širmą atidengia reto statumo ir neįtikėtinai vaizdingą Fandžingšano kalną. Pasiekę dar vieną savo kelionių įspūdžių aukštumą keliautojai vyksta apžiūrėti senovinį Fenghuango miestelį, kurio senamiestis apgaubtas tekančia Tuodziango upe. Miestelio, kurį išraižiusios kelios dešimtys gatvių ir siaurų alėjų, išplanavimas liko nepakitęs kai kur nuo XIV a., kai kur – nuo XVII amžiaus, kuomet šiame nuošaliame užutėky bruzdėjo amatininkai, žvejai ir prekeiviai, o įkvėpimo sėmėsi menininkai ir poetai.
Paskutinėmis kelionės dienomis – dozė gamtos grožio. Lankomi Tiandzi kalnai, kuriuose „GRŪDOS“ keliautojai turi galimybę pakilti lyno keltuvu į aukščiausią viršūnę ir savo akimis išvysti Vulingo kalnų grandinę, kurią sudaro tūkstančiai natūralių, iš kvarcinio smiltainio pačios gamtos pastatytų varvekliškų dangoraižių. Vėliau vykstama į Džangdziadzės nacionalinį miškų parką, kur atsiveria nuostabi Avataro kalnų masyvo panorama.
Jeigu aukštis neteikia tiek adrenalino kiek norėtųsi – keliautojai gali išmėginti savo drąsą ir pereiti kosminį jaudulį keliančiu Stiklo tiltu. Virš kvapą gniaužiančios bedugnės tarp stačių kalnų kabanti stiklinė jungtis su permatomu, skaidriu pagrindu, nors iš šonų apsaugota aukštų turėklų, sukuria pojūtį, jog einama oru. Pasaulis liks po kojomis tiesiogine šio žodžio prasme!
Taip pat lankysite Auksinio botago upokšnį, kurio akmenis kliudanti tyra vandens srovė vingiuoja tarp pavojingai stačių kalvų ir Geltonojo drakono uolą – karstinius „nasrus“, pilnus stalagmitų, stalaktitų, povandeninių srovių, baseinų ir angų. Po tokio intriguojančio, visą kelionę apibendrinusio turo keliautojai vyksta į Džangdziadzės oro uostą ir skrenda į Šanchajų.
Jeigu ir jūs norite įveikti šį pribloškiamai kontrastingą ir kultūrinėmis bei gamtos įdomybėmis nuklotą kelią po visai kitokią Kiniją, leiskitės į kelią su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“.
Artimiausia kelionė po laukinius Vakarus Kinijoje – 2020 m. birželio 18 d., rugsėjo 15 d. ir spalio 4 d. (garantuotas išvykimas – liko 8 vietos).
Kitas keliones į Kiniją galite rasti ČIA.
