Man, sužavėtam Neapolio ir be perstojo niūniuojančiam melodiją iš „Santa Liučijos“, buvo kiek neramu vykti į paminėtas vietoves, nes bijojau besitrindamas milijonų turistų nuvaikščiotais takais susigadinti įspūdį, susidarytą Neapolyje. Tačiau turbūt niekas nesuprastų, jei būdamas šalia nenuplaukčiau į išgirtąjį Kaprį.
Todėl teko vykti. Į Kaprį iš Neapolio plukdo greitaeigiai keltai, kurie per 45 minutes nuplaukia 40 kilometrų į salą, kuri vadinama rojumi. Keltų bilietai kainuoja apie 20 eurų į vieną pusę.
Prieš keliaudamas internete skaičiau apie Kaprio salą. Kadangi tokios seilėtos frazės kaip „rojus žemėje“, arba „ten būtinai sugrįšiu“ man jau savaime sukelia įtarimų dėl vertintojo emocinio neadekvatumo, nepatyrimo ar fantazijos stokos, pamaniau, kad čia bus tas pats, kaip su baisiuoju Neapoliu, į kurį tokie vertintojai pataria vykti tik ginkluotiems.
Iš aprašymų tikėjausi, kad nuplaukus į Kaprį mane apspis mažiausiai keturiasdešimt nekaltų dievaičių su rojaus obuoliukais ir pilnu aptarnavimu (angl. All inclusive). Bet iš tikrųjų apspito būrys senolių, siūlančių valtelėmis plaukti aplink Kaprio salą už atitinkamą papildomą mokestį, ir ekskursijų organizatoriai,siūlydami sėsti į jų ekskursijų autobusiukus, apvešiančius salą skersai išilgai.
Viskas pritaikyta turistams
Skirtingai nei Neapolis, Kaprio sala yra visiškai orientuotą į turistą ir skirta tik jam. Keltai į Kaprį kasdien atplukdo minias turistų, ištroškusių rojaus žemėje. Saloje yra du žymesni miesteliai – Kapris ir Anakapris. Nuo keltų prieplaukos į Kaprį už kelis eurus kelia funikulierius. Tarp miestelių kursuoja pigūs autobusai, bet jei neturite daug laiko, negaiškite jo vykdami į Anakaprį.
Kaprio miestelį galima apeiti gana greitai ir aplankyti žymiuosius Augusto sodus už vieno euro įėjimo mokestį. Nuo jų atsiveria žydra jūra ir Kaprio salos pakrantės. Augusto sodai skamba didingai, bet aš juos pavadinčiau, tiesiog sodeliu, nes, jei ten per daug nemedituoji, užtrunki daugiausia dešimt minučių.
Ką dar galima nuveikti Kapryje, tai pirkti. Parduotuvėlių daug ir visos siūlo geriausią kainą.
Labai nebloga atrakcija yra paplaukioti po Kaprio salą valtele ir įplaukti į Žydrųjų grotų (it. Grotta Azzura) urvą. Čia yra kur paganyti akis. Dar visai neblogai yra išsimaudyti jūroje.
Kapryje yra ir neblogų paplūdimių. Vis dėlto, mano nuomone, ryte atplaukus į Kaprį, vakare galima ramiai grįžti į Neapolį ir tęsti vakarojimą jame. Kaprio salai vienos dienos su netrumpu pagulėjimu paplūdimyje yra per akis.
Pompėja – vieta, kurioje reikia įjungti vaizduotę
Dar viena žinomesnė vieta šalia Neapolio yra legendinė Pompėja. Tai antikinės Romos miestas, kurį nedaug metų po Kristaus storu karštų pelenų ir akmenų sluoksniu užklojo išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis. Kelis šimtmečius šis istorinis miestas tūnojo palaidotas, tačiau vėliau jis buvo surastas ir pradėtas atkasinėti. Iki šiol jis nėra visas atkastas, darbai ten tebevyksta.
Skirtumas tarp Kaprio salos ir istorinės Pompėjos yra tas, kad saloje reikia duoti valią akims, o Pompėjoje – vaizduotei. Čia stebint atkasto romėnų miesto griuvėsius, galima tik įsivaizduoti, kaip prieš du tūkstančius metų žmonės gyveno, dirbo žemę, vaikščiojo akmenuotomis gatvėmis, maudėsi pirtyse ar ilsėdavosi savo namukų kiemuose.
Skirtumas tarp Kaprio salos ir istorinės Pompėjos yra tas, kad saloje reikia duoti valią akims, o Pompėjoje – vaizduotei.
Pompėja yra vienas labiausiai Italijoje lankomų turistinių objektų, todėl čia beveik visada yra turistų anšlagas. Na, bet vėl gi, negi nenuvažiuosi ten, jei jau esi Neapolyje?
Liktum nesuprastas ir atstumtas. Taigi, jei jau pasiryžote aplankyti Pompėją, siūlau kiek įmanoma vengti jos vasarą, kai Italijoje tvyro karščiai ir turistai eina milijoniniu srautu. Tuomet atstovėjus saulės atokaitoje ilgą eilę prie bilietų, įėjus į istorinį miestą emocijos ir pojūčiai nuo karščio jau būna atbukę.
Norisi tik prigulti kur nors pavėsyje, kurio Pompėjoje beveik nėra, ir svajoti apie pasinėrimą į šaltus baseinus, kuriuos turėjo įsirengę namuose turtingesni pompėjiečiai. O juk dar reikia ir vaikščioti nuolatinėje minioje, ir minti kitiems ant kojų...
Mes lankėmės Pompėjoje gegužės viduryje, karščių dar nebuvo, lankytojų - pakenčiamai, tai visai neblogai praleidome laiką, nors gerą valandą stovėjome nejudančioje eilėje, nes Pompėjoje užlūžo internetas ir nespausdino bilietų.
Kaip pasiekti šią vietą iš Neapolio? Į Pompėją važiuoja patogus traukinys iš Neapolio, kurio bilieto kaina yra apie 2 eurus. Stotis yra praktiškai prie įėjimo į istorinį miestą, todėl nemanau, kad labai racionalu yra grūstis ten automobiliu ir ieškoti stovėjimo aikštelės.
Jau išėjus iš istorinio miesto, greito maisto kioską turinti ukrainiečių šeimyna, pasiūlė mums tai, ko labiausiai norėjosi gavus smūginę kultūros ir istorijos dozę – fantastiškų jūros gėrybių restoraną. Reikėjo pavažiuoti traukiniu kelias stoteles į Sorrento pusę, išlipti pajūrio miestelyje Castellammare di Stabia ir susirasti jų nurodytą lauko restoraną pajūryje.
Ten mūsų laukė didelės porcijos šviežutėlių jūros gėrybių ir, kaip įprasta Neapolyje, – naminis vynas. „Neapolyje jūs už tokį maistą mokėtumėte dvigubai brangiau“, – patenkinta pagyrimais pasakė padavėja. O Lietuvoje turbūt trigubai, pamaniau.
Tai buvo puikus mūsų besibaigiančios kelionės Neapolyje akordas. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet banditų, kišenvagių, mafijos ir šiukšlių miestas Neapolis, man parodė geriausią ir šilčiausią Italiją – tokią, kokią širdies gilumoje aš ir įsivaizdavau ją esant. Ir tokią, kokios nesugebėjo atskleisti jokios kitos šios kontrastiškos šalies vietovės.
