Nuo savaitgalio iki metų
„Direktoriau, ar galėčiau paprašyti dviejų laisvų dienų? Ketvirtadienio ir penktadienio, nes internete radau pigų skrydį į Romą ir labai norėčiau pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Pirmadienį jau būsiu darbe. Tik būkit geras, atsakykit kuo greičiau, nes bilietų tuoj nebeliks.“
 |
| asm. archyvo nuotr./Mergaitė skersgatvyje. |
Neabejoju, kad tokie pokalbiai įmonėse skamba vis dažniau. Pigių skrydžių bendrovės ir kitų avialinijų akcijos atnešė į Lietuvą savaitgalinį turizmą. Nuodėmė būtų nekeliauti, kai skrydis į populiarų Europos miestą kartais kainuoja vos keliasdešimt litų. O jeigu dar nepatingėsime ir vietoj viešbučio pasinaudosime svetingumo klubų (tai interneto bendruomenės, kurių nariai vieni kitus nemokamai priima į svečius visame pasaulyje, populiariausi svetingumo klubai – couchsurfing.com ir hospitalityclub.org) paslaugomis, per kelionę išleisime mažiau, nei tą laiką leisdami Lietuvoje.
Tokios savaitgalio išvykos atlieka dar vieną misiją – įpratina žmones keliauti savarankiškai. Jei per tris dienas nė karto nepaklydau Paryžiuje, tai gal ir porą savaičių savarankiškai keliaudamas po Tailandą išgyvenčiau? Juk kiekviena kelionė susideda iš tų pačių keturių detalių: transporto, nakvynės, maisto ir pramogų. Teisingai jas sudėlioti visai nesudėtinga, o tai išmokus, keliauti kitaip nebeįdomu. Kam kratytis autobusu, jeigu tą patį kelią daug patogiau gali įveikti vairuodamas pats? Kam sekioti paskui gidą į neįdomias suvenyrų krautuves, jeigu keliaudamas savarankiškai gali eiti, kur nori, ir veikti, ką nori?
Virvelė vyniojasi toliau ir savarankiškas keliavimas atveda į naują etapą. Atitrūkęs nuo organizuotų turistinių grupių vis dažniau susitinki su kitais pavieniais keliautojais. Jie mėgsta kalbėti ir dalytis patirtimi, nes šie pokalbiai padeda suplanuoti ateities keliones. Aš pats niekada nebūčiau pasiryžęs pusantrų metų kelionei po Pietų Ameriką, jeigu prieš tai nebūčiau sutikęs pakankamai kitų klajoklių. Kiekvieno jų istorijos apie kelionėse praleidžiamus mėnesius ir net metus mane nuramino ir įkvėpė. Kai sutinki septyniasdešimt trijų metų senjorą, motociklu per pusmetį planuojantį apvažiuoti Pietų Amerikos žemyną, supranti, kad viskas įmanoma.
Kelionės „su stiliumi“
Daugeliui kelionė yra galimybė turiningai praleisti savo atostogas ir pailsėti, patirti kažką naujo arba grįžti ten, kur visada gera. Pažįstu nemažai žmonių, kurie per kiekvienas atostogas važiuoja į Egiptą, apsigyvena tame pačiame viešbutyje ir leidžia laiką nardydami ar gulinėdami paplūdimyje. Tačiau tai ne man, aš priklausau nepastoviųjų komandai. Mėgstu kolekcionuoti naujas aplankytas šalis, išbandyti kokią naują sporto šaką ir pamatyti vietas, pažymėtas „privaloma aplankyti iki mirties“ ženklu.
 |
| asm. archyvo nuotr./Pietų Amerikoje galima užtikti ir tokių vietelių. |
Papildomų nuotykių paprastai neieškau, keliaujant savarankiškai jų ir taip užtenka, bet yra dar viena keliautojų grupė, kurie nuotykius užprogramuoja iš anksto. Draugai kartą pasakojo sutikę amerikietę, kuri keliauja autostopu, su savimi tempdama glėbius įvairiausių daiktų, nuo paveikslo rėmų iki sulčiaspaudės. Jai tiesiog taip įdomiau. Panašiai, kaip anglui, keliavusiam po Airiją su šaldytuvu ir vėliau parašiusiam knygą apie šią išprotėjusią kelionę.
Mūsiškiai keliautojai irgi nesnaudžia. Vieni suka aplink pasaulį, kiti autostopu perskrodžia visą Afriką, dar kiti trejus metus keliauja miegodami palapinėje ar malasi Tolimuosiuose Rytuose su nuolat gendančiais automobiliais... Vienas pažįstamas prieš kelerius metus iškėlė sau tikslą apsukti pasaulį be lėktuvo pagalbos. Sekėsi jam gana neblogai, tačiau viltis nubraukė nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės vienoje Azijos valstybėje. Lėktuvo išvengti nepavyko.
Kam visa tai? Visų pirma sau pačiam. Kai iškeli savo kelionei konkretų tikslą, paskelbi sau iššūkį, tampa dar įdomiau. Be to, gali tapti pirmuoju, pasielgusiu būtent taip, o mes juk taip mėgstame siekti rekordų. Tokios kelionės tikslas gali būti paprasčiausias, tarkime, kiekvienoje aplankytoje šalyje išmokti po 100 vietinės kalbos žodžių. Galbūt nuspręsite keliauti miegodami tik medžiuose ar nueiti iki Pietų Ašigalio basomis? Jūsų valia. Kai kelionė „su stiliumi“ įvyks, bus galima ir kitiems papasakoti, galbūt knygą išleisti ar filmą susukti. Tada, žiūrėk, gal ir klajonių išlaidos atsipirks?
Gerai ten, kur esam mes
Nesvarbu, kokį keliavimo būdą mėgstate, visas keliones vienija bendra detalė – jos turi tikslą. Važiuojame pailsėti, išmokti, patirti kažką naujo... Labiausiai į priekį varo noras įsitikinti, ar tikrai gerai yra ten, kur mūsų nėra. Juk taip mėgstame burbėti, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, kai žiema trunka pusmetį, oras dažnai būna šaltas ir subjuręs, valdžia netikusi ir šiaip gyvenime nesiseka.
Paukščiai, net ir tie žiemoti išskrenda ten, kur šilčiau. Todėl žiemą bent kelias savaites stengiamės praleisti šiltuose kraštuose, o kai kurie tautiečiai jau visai sėkmingai įgyvendina dar vieną gana naują kelionių madą – palankesniame klimate praleidžia visą lietuvišką žiemą ir grįžta namo tik pavasariui pražydus. Tai įgyvendinti nėra lengva: esame pernelyg prisirišę prie namų, paskolų, mokyklų, automobilių ir darbų. Tačiau kai vietoje kliūčių pabandai įžiūrėti galimybes, pamatai, kad pagrindinis dalykas, laikantis mus vienoje vietoje, yra tik mūsų pačių požiūris.
 |
| asm. archyvo nuotr./Keliaujant pasitinka spalvų ir garsų mišrainė. |
Tokių „atitrūkusių“ keliautojų sutikau daug. Viena kanadiečių pensininkų pora išnuomojo savo namą ir už gaunamus pinigus apmokėdavo kelionės išlaidas, todėl visą laiką galėjo skirti aistrai – fotografavimui. Kitas amerikietis atsibastė iki Hondūro salos, investavo pinigus į nardymo kursus, gavo nardymo instruktoriaus licenciją ir pradėjo mokyti kitus, taip savo hobį suderindamas su nauda. Aname gyvenime jis buvo matematikos mokytojas ir nedaug trūko, kad visą savo gyvenimą būtų dirbęs darbą, kurio nemėgsta. Vienas mažas atsitiktinumas lėmė, kad dabar Kevinas daro tai, ką visada svajojo daryti, ir kiekvieną kartą panerdamas į sūrų Karibų vandenį yra laimingas.
Visai neseniai konsultavau vieną draugę, sumaniusią padirbėti savanore Bolivijoje. Susitaupiusi pinigų bilietui šiuo metu ji už maistą ir nakvynę dirba su indėnų bendruomenėmis, rūpinasi našlaičiais vaikais ir daro tai, kas jai yra labai svarbu ir reikšminga. O kiek dar tokių keliautojų, kurie išvyksta ilgiems mėnesiams, ieškodami kūrybinio įkvėpimo, norėdami tiesiog „perkrauti“ smegenis, paskandinti mobilųjį telefoną Ramiajame vandenyne ir tikrai pailsėti.
 |
| asm. archyvo nuotr./Nepriklausomo keliautojo privalumas – visiška laisvė. |
Tai patyriau ir pats, kai vieną dieną mečiau darbą, pardaviau automobilį ir iškeliavau su bilietu į vieną pusę. Pusantrų metų blaškiausi po Pietų Ameriką: plaukiau Amazone, lipau į ugnikalnius, mindžiojau druskos dykumas, kaitinausi terminių vandenų baseinuose... Įdomiausia, kad visa tai pavyko įgyvendinti su mažesnėmis išlaidomis, nei tuo pačiu metu man būtų kainavęs gyvenimas Lietuvoje.
Kažin ar antrą kartą ryžčiausi tokiai kelionei, tačiau vieną dalyką supratau gerai – gyvenimas keliaujant yra nuostabi patirtis, bet kelionė neturi tapti gyvenimu. Pirmieji įspūdžiai atlėgsta po mėnesio, praėjus pusmečiui įspūdžiai jau nebetelpa mintyse, o stuktelėjus metų jubiliejui keliavimas pradeda šiek tiek pabosti. Galiausiai laimingas grįžti į Lietuvą ir supranti, kad tas senas lietuviškas posakis nėra tikslus. Iš tiesų gerai yra ten, kur esame mes.
Keliavimo būdų ir madų yra tūkstančiai, galima pasinaudoti kitų patirtimi ar pasitelkti savo fantaziją, tačiau, mano nuomone, keliauti reikia. Nesvarbu, ar savaitei į Nidą, ar porai mėnesių į Pietų ašigalį. Tiesiog reikia, nes pasaulis per didelis, kad švaistytume laiką, stovėdami vietoje. Ir labai svarbu nepamiršti sugrįžti, nes klajojant po pasaulį nėra geresnio jausmo už tą, kai žinai, kad turi namus, į kuriuos bet kada gali sugrįžti.
