Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“.
Tik jis vienas įsikūręs šalia vandeningojo, vingiuoto Būkos upelio, savo skaidriais vandenimis jungiančio mėlynakius Utenykščio ir Baluošo ežerus. Netoliese dar telkšo ir rezervatinė Gervėčių pelkė.
Vaišnoriškės kaimas išsidėstęs dviejų ramių keliukų sankryžoje, tačiau kadaise per šią vietovę žmonės keliavo Breslaujos link (miestas Baltarusijoje) arba atgal – į Tauragnus, Uteną.
Čia, dešiniajame Būkos krante, netgi stovėjo smuklė, kuri minima dar 1765 m.
Ši strateginė padėtis lėmė ir Vaišnoriškės – bitininkų kaimelio – įsikūrimą, anuomet garsėjusio gardžiu liepų medumi. Tikriausiai tada dažnas prašalaitis keliautojas šio vaisto-maisto parsigabendavo į namus.
Manoma, kad pirmoji kaimo sodyba buvo pastatyta tarp 1798–1830 m., paskui išdygo dar keturios. Iki 1913 m. Vaišnoriškėje jau buvo perstatyti visi namai, tačiau čia išlaikyta tiek senoji kaimo apstatymo struktūra, tiek sodybų architektūrinis archajiškumas.
Gyvenamųjų namų stogai dengti šiaudais, nendrėmis ar malksnomis. Jie – tartum dailininkų paletės, numarginti byrančiais rudeniniais klevų lapais.
Šie pastatai pagražinti lėkiais, vėjalentėmis ir dailiai išpjaustinėtomis lentelėmis. Šalia upelio stovi pirtys, o kaimo galuose, slegiami sunkių stogų, būbso įspūdingi kluonai.
Pasivaikščiojimas Vaišnoriškėje priminė tai, kad pasaulyje nėra didingesnio dalyko, nei gamtos sugebėjimas tiek daug dovanoti žmogui – miškų ošimą, nesiliaujantį upelių almėjimą, gyvybe skambančią tylą.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“.
