15min A.Mockaus teiravosi ne tik apie jo jausmus vandenyne judant įspūdingu greičiu, bet ir to, ką būtų keitęs, jei turėtų galimybę laiką atsukti atgal.
Žinoma, keliautojas taip pat papasakojo, kurie kelionės momentai jam iki šiol yra patys įsimintiniausi; ką mano apie žmones, kurie netikėjo ar iki šiol netiki jo idėja perplaukti Ramųjį vandenyną.
Lietuvis taip pat neslėpė, už ką jis yra itin dėkingas savo žmonai bei kodėl į Australiją pasitikti tėčio neatvyks jo vaikai. Žinoma, A.Mockus atskleidė ir tai, ar jam realu pagerinti Guinnesso rekordą.
– Aurimai, kaip jaučiatės per tokį trumpą laiko tarpą įveikęs daugiau nei pusę savo kelionės?
– To momento labai stipriai laukiau, kadangi tai ne pirma mano kelionė, kai tenka daryti kažką tokio, kas kitiems atrodo sunkiai įmanoma.
Aš labai gerai pamenu kelionę motociklu į Indiją, tiek savo ilgas piligrimines keliones pėsčiomis po 1000 km ar daugiau, tuomet visada įgaudavau tarsi antrąjį kvėpavimą, kai pasiekdavau pusiaukelę. Tai to dalyko tikrai tikėjausi ir šį kartą.
Iš tikrųjų buvo labai sunku likus savaitei iki tos pusiaukelės, o dar artėjo šventės. Atrodo, kad mėnuo praėjo greitai, kadangi gaudau gerą vėją. Aišku, kartais ir per stipriai, tai reikia ir pakentėti, ir parizikuoti. Kuo stipresnis vėjas, tuo vandenyne didesnė rizika, negali padaryti klaidų, jos gali būti lemiamos, bet, kaip bebūtų, tai yra ir greitis.
Ačiū Dievui, turbūt jis turi savo planą. Man palankų. Padėjo įveikti visas tas negandas, visus apsivertimus, lūžius ir kitas netektis. Ir tą pusę atstumo aš nuplaukiau rekordiškai greitai – per 69 paras – tai yra rekordiškai greitas laikas.
Negali padaryti klaidų, jos gali būti lemiamos.
Aš abejoju, ar kam nors yra pavykę 3312 jūrmylių irkluojant vandenyne įveikti greičiau. Kiek yra tekę domėtis, Ramiajame vandenyne kol kas niekam nėra taip pasisekę.
Aišku, čia buvo tik keletas pavienių irkluotojų, tuo labiau tame maršrute, kuriuo plaukiu, esu vienintelis. Kaip bebūtų, tais visais kitais maršrutais, kuriais keliavo kolegos, t. y. 5 ar 6 žmonės be sustojimo, tai jiems taip gerai nesisekė.
Prieš startuojant buvo labai sudėtinga prognozuoti ir tą 35-ių jūrmylių vidurkį, kas net buvo paskaičiuota optimistiniame scenarijuje. O dabar mano vidurkis – beveik 50 jūrmylių. Čia dar šnekame apie vidurkio tiesiąją, o jeigu žiūrint į tai, kiek iš tikrųjų teko praplaukti kilometrų, tai galbūt būtų 5 ar iki 10 proc. daugiau.
Yra kelios priemonės, su kuriomis visa tai fiksuoju. Štai „Garmin“ fiksuoja kiekvieną nuokrypį, o dar kita sistema – tą tiesiąją. Kadangi žiūriu į tiesiąją, tų vingių nesimato, todėl atstumas išeina mažesnis, tačiau faktiškai turėtų būti įveikta netgi ir daugiau.
Kirtus pusiaukelę įvyko labai teigiamas ir pozityvus lūžis. Žinoma, nuo to laiko, aišku, buvo iššūkių su ta nelemta „Arklių zona“, tačiau bet kuriuo atveju pats jaučiuosi labai gerai ir dabar net jaučiu, kad yra daug geresnė emocinė būsena. Kaip bebūtų, jau jaučiu tą vadinamąją antrąją pusę ir žinau, kad kiekvieną dieną dabar man vis trumpėja atstumas ir vis dar pavyksta išlaikyti labai gerą tempą.
Nors buvo ta nelemta „Arklių zona“, kurios kirtimui aš buvau prognozavęs ir savaitę, ir dvi, ir gal net mėnesį, nes ji yra su nepalankia srove, su nepalankiu vėju, jo tiesiog visai nėra, bet man ją pavyko tikrai greitai praplaukti.
Ne taip seniai, prieš kokią savaitę, aš dar, pasirodo, kovojau ant jos ribos, nes ji vėl buvo mane pasivijusi. Aš vėl buvau atsidūręs šiaurinėje pusėje, bet dabar jau esu pietinėje pusėje ir, manau, kad ji man nieko nebepakeis.
– Ar tikėjotės, kad pavyks taip greitai pasiekti kelionės pusiaukelę? Kaip manote, ar to tikėjosi dauguma kelionės stebėtojų?
– Tikrai nesitikėjau, nes, kaip sakiau, mūsų optimistiniai skaičiavimai buvo, kad laikysime 35 jūrmylių vidurkį. Galvojome, kad jei jį pavyks išlaikyti, tai tada plaukiame 1,5 mazgo greičiu per 186 dienas, pusę metų.
Per tokį rekordiškai greitą laiką įveiktas atstumas maloniai nustebino ne tik mano komandą.
Skeptiškiausias scenarijus buvo daug blogesnis – geriausiu atveju iki 30 jūrmylių per 240 dienų. Tai jei dabar 3312 jūrmylių padalintumėte iš 69, gautumėte mano tikslų jūrmylių per dieną skaičių. Kiek aš pamenu, jeigu gerai žiūrėjau, tai sudaro beveik 50 jūrmylių, kas yra be galo daug.
Tai yra tik vidurkis, o paros rekordas per tą laiką buvo 91 jūrmylė, buvo dienų ir po 80, 70, 60 jūrmylių. Tai yra labai dideli skaičiai plaukiant su valtimi. Laimė, kad vėjai man buvo palankūs, kad buvo labai gerai atliktas kranto komandos darbas.
Aišku, mes krante buvome galvoję, kad pradžioje reikia irkluoti šiaurine pusiaujo srove, paskui kirsti „Arklių zoną“ ir pereiti į pietinę pusiaujo srovę. Toks buvo planas, bet norint jį įgyvendinti vis tiek reikia kiekvieną dieną sekti orus, po du kartus paroje.
Yra ir feisbuko grupės, kuriose mano greitis laikomas fenomenaliu.
Per tokį rekordiškai greitą laiką įveiktas atstumas maloniai nustebino ne tik mano komandą, mane patį, bet ir tuos žmones, kurie domisi irklavimu vandenyne. Yra ir feisbuko grupės, kuriose mano greitis laikomas fenomenaliu. Visgi visi supranta, su kokiais iššūkiais tenka susidurti.
Kartais, kai jau matau, kad laukia apie 30 mazgų vėjas, tai jau būna nebe nuotaikos dalykas. Kaip tik pradeda vos ne lengva panika imti, pradedu galvoti, kad tik nepadaryčiau lengvos klaidos. O mano kelyje buvo ir 34 mazgų vėjas prognozuojamas, teko atlaikyti 31–32 mazgus. Nors prieš tai galvojau, kad 27 yra labai daug. Bet esu sveikas, gyvas, su kažkokiomis netektimis, o mano kelionė tęsiasi.
– Jei būtų galimybė laiką atsukti atgal, ką darytumėte kitaip? Gal į kelionę būtumėte pasiėmęs daugiau kažkokių daiktų ar dar kažko?
– Jeigu būtų galimybė laiką atsukti atgal, galbūt pasiimčiau daugiau skanumynų. Iškart pagalvojau, kad jau sausainiai į pabaigą. Nors man jų draugas parūpino beveik paskutinę valties išvežimo dieną. Jeigu ne jis, išvis būčiau buvęs be jų. Tai labai ačiū „Agluonos kepyklėlei“, sausainiai labai pakelia mano nuotaiką, nes ji kartais ir nukrenta. Nuo krūvio, nuo visko krenta cukrus. Normalu, kad kartais jį pasikeli būtent tokiu būdu.
Aišku, galbūt būčiau pasiėmęs daugiau konservų, nes jų Amerikoje negavau. Kas labai keista – negavome mėsos konservų, tik žuvies. San Diego mieste mane išlydėdami lietuviai atnešė konservų, tuos konservus aš dar iki šiol sėkmingai taupau.
Būčiau norėjęs žinoti, kad taip nepasiseks su išlankstoma saulės panele, kuri pas mane buvo kaip rezervinė ir kuri atrodo kaip nauja. Ji nuo pat pirmos dienos neveikė. Nes, kaip atsimenate, buvo ir persivertimas, o ta drėgmė kabinoje, kuri vandenyne viską gadina, paveikė ir kai kuriuos mano technikos dalykus.
Sugadino ir ausines, ir generatorių, kurį aš labai taupiau antrai kelionės pusei tam, kad turėčiau daugiau interneto, kad būtų galimybė įsijungti ir šaldytuvą, kurio vis dar nesu įsijungęs. Buvau priverstas išmokti taupyti ir kitaip galvoti, strateguoti.
Po generatoriaus netekties galvojau, kad viskas – baigėsi tas malonumas su internetu ir jis bus tik kritiniais atvejais, bet galiausiai sugebėjau sureguliuoti visą savo navigacinę sistemą, ją išmokau įjungti, išjungti ir iš komandos gauti signalus, kad aplink yra pavojingos zonos, laivai. Tiesiog junginėju tą sistemą ir taip aš sugebu pilnai pakrauti savo akumuliatorius.
Kadangi išsivadavau iš tos „Arklių zonos“, gaunu mažiau lietaus, yra daugiau saulės ir dabar man naudotis internetu išeina kelis kartus per dieną, kas yra pakankamai daug. Galiu įsijungti po pusę valandos, po valandą ryte ir vakare.
Mano interneto naudojimosi kokybė nenukrito, bet išmokau taupyti, išmokau viską laikyti „ant maksimumo“. Vienintelis dalykas, kurio netekau – galimybės įjungti šaldytuvą, bet aš manau, kad ateis ir ta diena. Štai dabar vis daugiau saulės, tai galbūt kažkurią dieną įsijungsiu ir šaldytuvą.
Namų darbai buvo atlikti pakankamai gerai, išskyrus tas kelias nelemtas energijos problemas.
Dar pasiimčiau kai kurių produktų. Matau, kad labai gerai laikosi citrinos, vis dar kaip naujos, o obuoliai išsilaikė tik pusantro mėnesio, tai gal būčiau įsidėjęs daugiau citrinų, citrusinių vaisių. Visa kita – kaip ir visko man pakanka.
Aišku, galbūt būčiau pasiėmęs dar vieną papildomą telefoną, nes neįvertinau, kad gali sugesti telefono lizdai. Visgi gerai, kad turėjau pasiėmęs bekontaktį įkroviklį, tai kraunu bekontakčiu būdu.
Namų darbai buvo atlikti pakankamai gerai, išskyrus tas kelias nelemtas energijos problemas. Galbūt būtų buvę labai profesionalu turėti didelį „powerbank“, bet kol kas, kaip sakau, tikrai išsisuku.
– Ar šios kelionės metu atsirado naujų baimių, apie kurias prieš visa tai nelabai pagalvojote?
– Gal tai ne tiek baimės. Tiesiog supratimas, kad kai žada daugiau nei kokius 22 mazgus vėjo, reikia daugiau saugotis, nes banga kyla daugiau nei 2 metrus, atsiranda rizikos, kad ji valtį dažniau užsems, o kvėpuoti būnant kabinoje ar joje miegant vis tiek norisi.
Rizikuoji, prasidarai liuką, kad ir mažiau, bet būna tokia tarsi baimė, kad anksčiau ar vėliau to vandens per liuką gausi. Paskui reikia viską valyti, sausintis.
Tokių rimtų baimių – galbūt neatsirado, turbūt atvirkščiai. Atsirado daugiau džiaugsmų, pradėjau suprasti, kad vis dėlto nėra žmogui neįmanomų dalykų, jeigu jis tas baimes nugali prieš kažką pradėdamas daryti. O kai pradedi daryti, matai, kad ne taip jau viskas ir baisu turėtų būti.
Pamenu, kad nei prieš startą, nei prieš išplaukiant, nei ruošiantis plaukimui nebuvo baimės. Aš net truputį bijojau, kad neturiu baimės, nes kartais yra sveika jausti baimės jausmą, tada apgalvoji daugiau rizikos dalykų.
Pradėjau suprasti, kad vis dėlto nėra žmogui neįmanomų dalykų.
O dabar, sakau, atrodo, kad manęs niekas nebaugina – nei gyliai, nei tas vanduo, nei tos bangos, nei tie vėjai, nei ta vienatvė, bet, manau, kad vis tiek didžiausias iššūkis yra, kaip ir buvo planuota, – tai ta vienatvė. Visgi, dabar, kirtus pusę kelionės, jaučiu, kad optimizmas eina į viršų.
Pirmasis ilgesio jausmas buvo atsiradęs 28-ąją kelionės parą. Kaip tik buvo labai gražus saulėlydis, stebėjau saulėlydį ir pradėjau galvoti apie šeimą, apie tai, kiek dar vis dėlto daug liko.
Aš dar buvau tokioje tyliojoje zonoje, be vėjo, buvo labai sunku fiziškai ir va viskas susidėjo – išsekimas, dar nebuvau normaliai išsiilsėjęs po tų dviejų „pragaro savaičių“, vadinamojo starto. Va taip va kažkaip man viskas turbūt ir susidėjo – emocijos, fizinis išsekimas.
– Kas jus šios kelionės metu labiausiai motyvuoja, skatina judėti į priekį? Juk tai tikrai labai sunkus tiek fizinis, tiek psichologinis išbandymas.
– Mane motyvuoja jausmas eilinį kartą sau įrodyti, kad nėra neįmanomų dalykų. Kai kuriems tai, kas yra neįmanoma, neįmanoma iki tol, kol kažkas ima ir padaro. Noriu būti tas žmogus, kuris tai įrodys tiek sau, tiek galbūt skeptikams, ypač tiems, kurie galvojo, kad aš net neišplauksiu arba išplaukęs po vienos ar dviejų dienų palūšiu. Tai turbūt jiems tai įrodyti bus labiausiai malonu.
Tiems, kurie gyvena savo baimėse, savo problemose ir jas bando perteikti kitiems, galvodami, kad jeigu jiems nepavyksta, tai ir kitam turi nepavykti. Tai turbūt labiausiai ir skatina, ir motyvuoja. Ypač heiteriai, kurie galvoja, kad tai yra neįmanoma. Saldžiausia – nusišypsoti žiūrint į veidą visiems tiems, kurie galvoja, kad tai yra neįmanoma, o tu parodai, kad įmanoma.
Kitas dalykas, aišku, tas pusės kelionės kirtimas ir ta trauka. Suprantu, kad didelis greitis, kad tikriausiai pavyks greičiau parplaukti, jeigu lemiamame, ketvirtajame, paskutiniame etape nebus kažkokių siurprizų.
Saldžiausia – nusišypsoti žiūrint į veidą visiems tiems, kurie galvoja, kad tai yra neįmanoma.
Žinoma, galvoju ir apie tą trečiąjį, kad čia bus siurprizų, bet kol kas tikrai yra rekordiškai didelis greitis ir kol kas dar nemažinu apsisukimų, lekiu į priekį. Kaip sakė vienas iš mano kranto komandos kapitonų: „Toks jausmas, kad tu eini į priekį įjungęs kažkokią vandens pompą.“ Supranta, kad labai didelis greitis.
– Kurie trys kelionės momentai Ramiajame vandenyne jums yra patys įsimintiniausi?
– Manau, kad pats startas, be jokios abejones. Tas momentas, kada atėjo išlydėti tikrai daug lietuvių ir jaučiau tokį palaikymą.
Antras dalykas – turbūt valties persivertimas, kurio niekada nepamiršiu. Dar tuo labiau net garsą įrašiau, kaip tai įvyko. Kaip tik buvau kabinoje ir dariau balso pranešimą šeimos draugei. Tai pavyko tas emocijas įamžinti.
O trečias – kol kas tas pusės kelionės maršruto kirtimas, tai jis irgi toks įsimintinas, nes buvo labai laukiamas.
– Ką pasakytumėte tiems tautiečiams, kurie netikėjo jūsų kelione, kurie manė, kad greitai pasiduosite?
– Nieko, tiesiog pasižiūrėčiau visiems į akis, nusišypsočiau, o tie didieji komentatoriai lai patys pasako, ką mano. Bet dažniausiai tie, kurie buvo didžiausi skeptikai ir heiteriai, tie ir nebelabai beturi ką pasakyti. Arba jiems tiesiog būna sugadinta diena. Tai va, kuo daugiau dienų tokiems žmonėms sugadinsiu tą dieną, kai finišuosiu, tuo turbūt geriau jausiuosi. Juokauju, aišku.
Lietuvos vardas bus ganėtinai ryškiomis raidėmis įrašytas tam tikruose istoriniuose puslapiuose.
Visų pirma – tai darau dėl savęs. Suprantu, kad būsiu net ne pirmas lietuvis Lietuvoje, bet pirmas tai padaręs žmogus pasaulyje. Malonu vien tai, kad mūsų Lietuvos vardas bus ganėtinai ryškiomis raidėmis įrašytas tam tikruose istoriniuose puslapiuose. Ir tai, kad kažkoks lietuvis iš nedidelės šalies tai padarė.
Man didelis malonumas, kad prie viso to kažkur figūruos trispalvė. Ir apskritai, manau, kas domisi tokiais plaukimais, pasidomės, kur yra ta Lietuva, nes dažnai žmonės to net nežino.
– Kaip galvojate, ar apskritai bet kokiam keliautojui įmanoma nuveikti ką nors įspūdingesnio nei didžiausio pasaulio vandenyno įveikimas irkline valtimi?
– Aš nemanau, kad tai būtinai turi padaryti keliautojas, tai gali būti paprastas žmogus. Keliautojas keliauja, o aš plaukiu, aišku, tai yra kelionės būdas, bet, kaip sakau, jeigu aš nebūčiau prieš tai niekur keliavęs, tai man niekas nebūtų uždraudę to padaryti ir nebūnant keliautoju.
Kažkaip aš nesureikšminu to dalyko, bet, žiūrint globaliai, suprantu to reikšmę, svarbą. Prieš startą visiems sakiau, jog nemanau, kad tai mano gyvenimo kelionė, nes gyvenimo kelionė turbūt bus ta, kada mane paskutinį kartą neš į kapines.
O dabar tai – neeilinis iššūkis, nes ne taip seniai galvojau, kad nueiti 1000 kilometrų bus gyvenimo kelionė, po to 1000 kitą kartą nuėjau dar daugiau. Paskui atrodė, kad gyvenimo kelionė bus motociklu į Indiją. Dabar tas vandenynas...
Tiesiog aš suprantu, kad pasaulyje yra žmonių, kurie suvaikščiojo tūkstančius kilometrų, nuvažiavo dešimtis tūkstančių kilometrų, bet su irkline valtimi nuplaukusių tokį atstumą yra tik pavieniai ir tai, galbūt, kažkiek turi įtakos tam mano išskirtinumui.
Kaip bebūtų, tai yra didžiausias pasaulio vandenynas. Mes puikiai žinome, kad Ramiojo vandenyno gelmės yra ištyrinėtos daug mažiau negu mūsų artimiausias kosmosas. Tai tu supranti, kiek jis dar yra neištirtas, kiek jis yra paslaptingas.
Prieš startą visiems sakiau, jog nemanau, kad tai mano gyvenimo kelionė.
Mesti iššūkį jam – nežinau, gal vieni sakys, kad tai neatsakinga, gal per daug naivu, gal per daug drąsu, bet kadangi jau tai padariau, tai kažkaip laukiu to finišo ir viskas. Vienintelis dalykas, kurio negaliu atsakyti, ar kažkam tai yra maksimumas.
Aš manau, kad galbūt tuoj pradėsime skraidyti į kosmosą. Tai gal kiti galvos, kad tai yra maksimumas. Bet, vertinant pagal tai, kiek laiko užtrunka tokia ekspedicija ir kad į kosmosą tu vis tiek vienas neskrisi, tai reikės, kad tau kažkas pagamintų skraidantį laivą, kažką, o čia viską pats pasidarai ir su savo priemonėmis, savo paties rizika, apsiimi ir pusę metų bandai kažką tokio įdomaus ir, aišku, be galo malonu, jeigu tai pavyks.
Kuo toliau, kuo arčiau kranto, tuo mažiau abejoju. Bet, aišku, jeigu būčiau galvojęs, kad man nepavyks, net nebūčiau pradėjęs. Tai, manau, kad pavyks. Man malonu vien tai, kad tai darau dėl savęs. Kitas dalykas, tai darau kaip klaipėdietis, nuo savo Klaipėdos krašto. Nešu savo protėvių žinią, iš kokio mes esame kuršių krašto gimę, baltų genties krašto, tarsi „vikingai“. Ir tai, aišku, įgauna didesnę prasmę.
Jeigu būčiau galvojęs, kad man nepavyks, net nebūčiau pradėjęs.
Visų pirma – aš esu lietuvis. Čia turbūt būtų galima visos Lietuvos vardu džiaugtis. Stengiuosi tų dalykų nesureikšminti. Kai tai visų pirma darai dėl savęs, kažkaip ir neįsipareigoji dėl kitų. Būčiau kažkam įsipareigojęs, gal jausčiau kažkokią atsakomybę, aš ją jaučiu tik prieš savo šeimą, nes esu davęs pažadą sugrįžti sveikas ir gyvas.
– Kaip manote, ar po šios kelionės jūsų gyvenimas kažkaip pasikeis? Ar pasikeisite, o gal jau kažkaip pasikeitėte pats?
– Nemanau, kad jis iš esmės turėtų pasikeisti. Aš suprantu, kad galbūt atsiras daugiau žinomumo, bet jis yra toks „feikinis“. Bent jau aš jo visiškai nesureikšminu, nes man jau ir iki tol atrodė, kad per daug žmonių mane žino.
Ir, visų pirma, ne dėl žinomumo visa tai darau, tik dėl savęs. Tai jeigu ir pasikeis, tai galbūt tik ta prasme, kad vis tiek suprasi tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi, kaip reikia vertinti akimirkas su šeima, kaip reikia vertinti akimirkas su draugais, praleistas šventes, viską.
Kai pabūni atskirtas kitoje pasaulio pusėje, visiškai izoliuotas nuo visuomenės, nuo visko, nuo civilizacijos, kai pats esi už viską atsakingas ir kai turi kiekvieną akimirką saugotis ir žinoti, kad ir per šventes, visada būsi vienas, aišku, nėra pats maloniausias dalykas, bet supranti, kad tai yra laikina, kad tai yra viso to dalyko kaina. Visa kita yra tik nereikšmingi dalykai.
Suprasi tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi, kaip reikia vertinti akimirkas su šeima.
Aišku, potyriai, atsiradę čia, patirtis, išbandymai – jie liks visam gyvenimui. Tuo bus galima dalytis su žmonėmis. Galbūt įkvėpti kitus, toks ir yra tikslas. Parodyti, kad neįmanomumo riba yra trapi sąvoka. Galbūt tai kažkam irgi padės ryžtis ne ką mažiau įspūdingai kelionei. Tik nežinau, aišku, kas tai turėtų būti.
Aš turbūt pats sau prisijuokavau. Prisimenu, kada manęs žurnalistai anksčiau klausdavo, kai važiavau į Indiją, kodėl tai darau, tai sakiau, kad Antanas Poška 1929 m. tai padarė ir nereikia lyginti XXI a. galimybių ir to, ką jis padarė XX a. pradžioje.
Aš tada ne kartą buvau užsiminęs, kad man jo 1929 m. kelionė motociklu į Indiją prilygtų kelionei irkline valtimi per vandenyną. Aš tada visiškai nebuvau pagalvojęs apie tai, bet va – po kurio laiko materializavosi mintys.
Mane įkvepia neįprastas keliavimo būdas.
Puikiai atsimenu, kaip aš tai kažkada palyginau. A.Poškos kelionė tais laikais buvo be galo sunki.
Taigi, mintys materializavosi. Visgi mane įkvepia neįprastas keliavimo būdas. Įkvepia filmas „Kon-Tiki“, kai Norvegijos keliautojai 1946 m. plaustu perplaukė dalį vandenyno iki Polinezijos. Ar latvis – jis irgi yra perplaukęs ir Indijos, ir Ramųjį vandenyną, tik plaukė su sustojimais. Aurimas Valujavičius irgi plaukė, kas buvo dar vienas eilinis paskatinimas. Teko pasirinkti tokį maršrutą ir tokį būdą, kurio niekas nedarė. Toks tas mano išskirtinumas.
– Jei būtų įmanoma, kokį daiktą, dalyką dabar labiausiai norėtumėte turėti valtyje? Kodėl?
– Pats maloniausias „daiktas“ būtų artimas žmogus, kuris plauktų kartu. Su kuriuo galėtum pasidalyti ir džiaugsmais, ir vargais. Tik, manau, iš mano pusės būtų nesąžininga, kad aš jį pasiimu į savo iššūkį.
Buvo minčių pasiimti savo augintinį – šunelį Pūkę ar savo katiną Micių, bet žinau, kad gyvūnui tai būtų didelis išbandymas. Teko atsisakyti tų idėjų. Tuo labiau žinau, kad Australija – labai nedraugiška tokiems gyvūnams, tai nežinau, kaip būtų reikėję su kažkuriuo iš jų finišuoti.
Bet, taip, tai būtų kažkoks gyvas „daiktas“, su kuriuo galėtum pasikalbėti, kuriuo galėtum rūpintis, kuris tau suteiktų džiaugsmą, nuimtų neigiamas emocijas. Tai būtų pats geriausias ir maloniausias dalykas.
– Ką svajojate padaryti išlipęs į krantą?
– Pirmas dalykas – apkabinti artimuosius, apie tai labiausiai svajoju. Nepavyko surinkti viso biudžeto, tai vaikams į Australiją atvykti nepavyks, be galo brangūs bilietai, bet žmona atvyks, į finišą atvyks draugai. Atvyks lietuvių.
Svajoju apkabinti ir padėkoti žmonai už visą tą palaikymą nuo pat pradžių, nuo pat idėjos sugeneravimo iki pat įgyvendinimo, už tą kantrybę, už tą rūpestį vaikais, šeima, namų rutina, nes dabar viskas gula ant jos pečių. Padėkoti savo artimam žmogui už tai, kad jos dėka pavyko tai padaryti, nes žinau, kad jeigu tokios moters šalia savęs neturėčiau, tai vargu ar man pavyktų.
– Jei prieš kokius 3 metus ar daugiau kažkas būtų pasakęs, kad vos per kiek daugiau nei keletą mėnesių perplauksite pusę Ramiojo vandenyno, būtumėte patikėjęs? Ką tam asmeniui būtumėte atsakęs?
– Tam dalykui nebūtų reikėję nei 3 metų. Jeigu starto dieną ar bent jau pasiruošimo metu man kažkas būtų pasakęs, kad aš tai padarysiu per tiek dienų – įveiksiu pusę maršruto, aš rimtai tokio žmogaus turbūt net nevertinčiau. Greičiausiai tai būčiau palaikęs sapalionėmis. Puikiai žinau, ką tai reiškia ir kiek visokių faktorių turėtų sukristi, kad tai pavyktų.
Aišku, kaip bebūtų, dar kelionė nesibaigė, bet, taip, pusę maršruto jau yra užfiksuota. Tikrai nebūčiau patikėjęs. Gal net būčiau pirštą prie smilkinio pasukinėjęs ir pasakęs, kad ne, tai yra neįmanoma. Jeigu būtų per tris mėnesius pavykę, būčiau sakęs, kad čia jau mano optimistiniais skaičiavimais geriausias planas, o per tokį greitį, koks yra dabar, tai sunkiai tikėtina.
Gal net būčiau pirštą prie smilkinio pasukinėjęs.
Šiai dienai greičiausias perplaukimas nuo Amerikos žemyno iki Australijos žemyno, t. y. iš Pietų Amerikos, iš Čilės ar iš Peru, yra Fiodoro Koniuchovo, ruso. Jis perplaukė lygiai tiek, kiek ir man išėjo brėžiant tiesiąją – 6624 jūrmylės, jis jas perplaukė per 159 dienas, 16 valandų ir kažkiek minučių.
Jo greitis, rodos, buvo 1,59 mazgo. O mano pusė kelionės įveikta per 69 paras, valandų, aišku, neskaičiavome, bet viską bus galima suskaičiuoti ir suvesti finaliniame rezultate, yra fiksuojamas finišas ir startas. Mano greitis dabar yra virš 2 mazgų, tai yra trečdaliu didesnis, bet, kaip sakau, dar labai daug kas laukia.
Jo greičiu kai kuriems irkluotojams labai sunku patikėti, tai ką kalbės apie mano rezultatą? Rodos, filmuoju, rodau, neslepiu, kad kažkokių stiebų išsikėlęs tikrai nesu, variklio pasikabinęs taip pat nesu, visi puikiai mato, kaip sekasi kovoti.
Tikslas – parodyti kuo daugiau, aišku, esu labai daug ko neparodęs, nes filmuoju ne profesionalia kamera, bet vis tiek tai yra dokumentuojama. Galbūt kažkada pavyks ir kokį filmą iš to suregzti, aišku, matysim, dar anksti kalbėti, bet laikas visa tai parodys. Sakau, tikrai būčiau sunkiai tuo patikėjęs.
– Žinoma, sunku tiksliai prognozuoti, tačiau gal jau numanote, kada galite atsidurti Australijoje?
– Kadangi dabar matau, kad viskas lyg ir eina į teigiamą pusę, tai bet kuriuo atveju, jeigu mano finišas bus anksčiau kaip per 159 dienas, 16 valandų, tai čia jau bus kažkas tai tokio „vau“, o kiek jau bus, tiek.
Aišku, būtų labai malonu pataikyti ant kokios Kovo 11 d., Vasario 16-ajai – tai turbūt jau nelabai realu. Aš nežinau, kokį planą turi Dievas. Laikas parodys. Manau, kad daugeliui svarbu, kad aš tiesiog finišuočiau.
Aišku, apetitas kyla bevalgant. Mano tikslas nėra rekordo siekimas. Žinoma, bus kažkoks etapas, kai matysiu, kad aš tai galiu padaryti. Tai bus ketvirtajame etape, paskutiniame, lemiamajame.
Mano tikslas nėra rekordo siekimas.
Tai priklauso ne vien tik nuo manęs, bet aš padarysiu viską, kad taip būtų. Jei trečiasis etapas išsilaikys kaip dabar, tai, manau, kad ketvirtasis etapas bet kuriuo atveju neturės net didelės lemties, nes ten bebus likę 1500 jūrmylių, ką bus galima padaryti ir simboliniu greičiu.
Visgi nepamirškime, kad gali būti visokių neigiamų faktorių, pvz., priešpriešinis vėjas, kuris bloškia atgal ir t. t. Kol neišlipau į krantą apie tai negalvokime, tačiau visa tai, kad bus anksčiau kaip per 159 dienas, 16 valandų, bet kuriuo atveju bus Guinnesso rekordas.
– Kokios 3 vertybės jums yra pačios svarbiausios?
– Elementariausios žmogiškos: užsispyrimas, valia ir žmogiškumas. Įrodyti tai, kad kas kažkam neįmanoma, vis dėlto įmanoma. Kaip bebūtų, juk nesu irkluotojas, mokytis irkluoti pradėjau tik kovo mėnesį, bet šiandien jaučiuosi pakankamai gerai pasiruošęs, kad netgi galėčiau drąsiai dalyvauti kokių veteranų varžybose ir neprisidaryti gėdos.
Pabaigai – dar norėčiau paminėti ir savo misijas. Šia kelione nešu žinią pasauliui, kad Lietuva su Ukraina bus iki pat karo pabaigos („Lithuania stands together“).
Yra ir kitos misijos – dar turiu du butelius, kuriuose yra žinutės, nors nežinau, kokios žinutės – vieną paėmiau iš lietuvių, kitą iš Ukrainos diasporos Los Andžele. Amerikos ukrainiečiai ir Amerikos lietuviai įdavė žinutes, kurias turiu nuplukdyti ir perduoti Australijos lietuviams ir Australijos ukrainiečiams. Kas ten parašyta, nežinau, tikiuosi, kad sužinosiu, kai atplauksiu.
Yra ir dar viena užduotis – Kauno onkologijos centro vaikų suverti skausmo ir išgyvenimo karoliai, kuriuos aš pažadėjau paskandinti giliausioje vandenyno vietoje. Esu jau užsidėjęs tašką, kur tai bus, tai bus trečiojo etapo pabaiga, ketvirto pradžia, būtent prie Fidžio salos. Tai yra viena giliausių vandenyno vietų, pro kurią aš praplauksiu, virš 7 km gylio.
Ten ruošiuosi paskandinti jų sunkiausias akimirkas, išgyvenimus. Taip pat man jie yra pagaminę apyrankes, kurias aš pažadėjau perplukdyti ir grąžinti atgal, atiduoti, su viltimi, kad jie manęs lauktų, kad kabintųsi į gyvenimą kiekvieną mielą dieną ir nepasiduotų, tai tas misijas irgi turiu įvykdyti.
Primename, kad lietuvis keliautojas ir visuomenininkas A.Mockus spalio 15 d. pradėjo savo didžiąją kelionę per Ramųjį vandenyną. Klaipėdietis vienviete irkline valtimi „Kuršis“ išplaukė iš San Diego miesto įlankos, JAV.
Po 12 000 km irklavimo jis ketina pasiekti Brisbaną Australijoje. Sėkmingai įgyvendinęs savo kelionę, A.Mockus taptų pirmuoju žmogumi pasaulyje, įveikusiu tokį maršrutą.
