– Kokia nuotaika Melburne tvyro dabar?
– Šiuo metu pas mus gausiai lyja, po truputį atidarinėjami keliai ir į miestelius, kaimelius, kuriuose vyko gaisrai, įleidžiami gyventojai. Po savaites ar kelių ten, kur reikia pagalbos valant sudegusius namus, miškus, kelius bus leidžiama vykti ir savanoriams, kurių atsiranda labai daug. Laukiame, kada ir mes galėsime kuo nors prisidėti, tačiau tokių vietų tikrai nėra daug.
Aš apskritai negaliu patikėti savo akimis stebėdama žmonių reakciją. Niekas nepanikuoja, siūloma bet kokia pagalba: nemokamai dirba ugniagesius maistu aprūpinančios maitinimo įstaigos, gyventojai patys šimtus kilometrų savanoriams veža maistą, vandenį. Beveik visi viešbučiai, būsto nuomos platformos nemokamai priima ir rūpinasi evakuotais gyventojais, o kai kurie net miega palapinėse, kad savo lovą užleistų tiems, kurie prarado viską.
Žmonių gerumas tiesiog užkrečiantis, pakylėjantis.
Surenkama tiek aukų, kad kai kurios savivaldybės net prašo daiktų nebevežti. Vyksta akcijos, kurių metu žmonių prašoma įsivaikinti iš gaisro išgelbėtas ir sužeistas koalas, kurios puikiai prisitaiko sode ar darže esant eukalipto medžių. Girdėjau, kad žmonės priima ne tik koalas, bet ir kengūras, kitus nukentėjusius žvėrelius. Žmonių gerumas tiesiog užkrečiantis, pakylėjantis.
Aišku, situacija išties baisi ir labai skaudi. Sudegę ištisi kaimeliai, kai kurie žmonės evakuacijai turėjo vos kelias valandas, nespėję evakuotis gauna tokias žinutes: „Bėgti per vėlu, ieškokis prieglobsčio“. O ateinančios ugnies aukštis – 70 metrų, vėjo kryptis nuolat keičiasi. Taip vieno miestelio žmonės buvo įkalinti paplūdimyje, kuriame laukdami pagalbos glaudėsi kelias dienas, nes per ugnį ir dūmus prie jų nebuvo įmanoma prieiti.
Vienu metu dėl į ją pasklidusių dūmų Kanbera tapo labiausiai užterštu miestu pasaulyje, panaši situacija visai neseniai buvo ir Melburne, kur dieną per dūmus nieko nesimatė, o naktį dangus buvo lengvai oranžinis, tačiau žmonės vis tiek žavisi dar nematytais saulėlydžiais per taršą.
Todėl norint nepasiduoti negatyvui gerai žinoti ir informaciją iš kitos pusės. Tarkime, kai kuriems miško augalams ugnis ne tokia baisi – pavyzdžiui, eukaliptams. Jie dėl gaisro gali daugintis ir plėstis – išleisti naujus ūglius ant apdegusių kamienų arba sudaiginti sėklas ant žemės, susimaišiusiomis su pelenais, kurie puikiai atstoja trąšas. Tuo tarpu išdegęs laukas tampa tinkamiausia terpe sėkloms sudygti, t.y. gauti saulės šviesos, kuriai tankiame krūmų ir medžių miške nepavykdavo prasibrauti.
Taip pat yra kelios specialiai naujas teritorijas padegančios plėšrių paukščių rūšys. Pastebėję gaisravietę jie pasiima nuodėgulį, kuriuo padega sausą pievą tam, kad sumedžiotų iš ten besigelbėjančius gyvūnus.
Taip tvarkydami gamtą ir padėdami jai atsistatyti, teritorijas padeginėja ir aborigenai. Tad gaisrai čia yra labai natūralus ir net Australijos gamtai gyvybiškai svarbus dalykas. Gaisrų sezonas paprastai trunka gruodžio–vasario mėnesiais, tačiau šiais metais jis prasidėjo jau rugsėjį, žiema buvo itin sausa. Tiek, kiek išdegę ir vis dar dega yra tikrai nebenormalu.
– Melburnas daugybę kartų buvo reitinguotas kaip geriausias miestas gyventi pasaulyje. Dėl kokių priežasčių čia gera gyventi tau?
– Čia gera atmosfera tvyro dėl žmonių. Australų atvirumas man primena lietuviškąjį, tik Australijoje tarsi nėra jokių užraktų, kuriuos turi „praeiti“ – kaip bendraudamas Lietuvoje. Čia iš karto einama į gilų kontaktą, jie yra visiški atlapaširdžiai, ir tai man labai patinka. Nereikia laukti 20 metų, kol draugui galėsi pasipasakoti savo išgyvenimus. Susiradau tikrai smagių, šiltų ir jautrių draugų kad ir eidama gatve, o neseniai taip susipažinau su vienu vyru. Mieste kepino 42 laipsniai karščio, pamačiusi išsižiojusius paukštukus įpyliau jiems vandens. Tai pamatęs vyriškis labai apsidžiaugė, užkalbino, kol galiausiai kartu, lyg seni draugai, parvažiavome namo.
Dar vienas man labai patinkantis dalykas čia – vyrų ir moterų draugystė be jokių nesusipratimų, kol pats jų nesukuri. Kita vertus, jei esi intravertas, Melburnas tuomet nėra tinkamiausia vieta gyventi, nes bendrauti čia reikės visada ir visur: stotelėje, parduotuvėje, gatvėje, autobuse, net atsisėdus išgerti kavos kur nors atokiau, vis tiek kažkas prieis, užkalbins. Bendravimas australams yra gyvybiškai svarbus, toks jų gyvenimo būdas.
Iš dalies būtent dėl šios priežasties čia neįsitvirtino tokie dideli tinklai kaip „Taco Bell“ ar „Starbuck's“. Pastarasis iš esmės yra Melburno priešingybė: erdvios patalpos be jokios dvasios, didelės vienodos kavos, greito aptarnavimo principas, jokio kontakto, jokių asmeniškumų. Žmonės čia dievina ėjimą į savo mėgstamą ir kažkuo ypatingą kavinukę, mėgautis kava, kurios niekur kitur nerasi, kalbėtis su jau geriausiu draugu tapusiu padavėju ar barista ir skaitant laikraštį lėtai pradėti rytą.
Nesu gyvenusi Sidnėjuje, tačiau ten lankytis teko. Su draugais juokiamės, kad tai yra verslo klasės miestas, kuriame „gaminami“ pinigai, o Melburne gyvena laimingi kaimiečiai, važinėjantys pikapais.
Save visiškai išlaikyti, su keliomis kelionėmis į Havajus per metus, gali ir dirbdamas padavėjos darbą
Antras, man labai patinkantis šio regiono žmonių bruožas, – puikybės nebuvimas. Gyvenimas susiklostė taip, kad kartų kartos čia gyveno lengvo gyvenimo gausoje be didesnių nuoskaudų, rėmų ir stereotipų. Dauguma gali turėti ką nori, gyventi iš kokios tik nori veiklos, todėl niekam visiškai neįdomu įrodinėti, kad yra pasiekę kažką daugiau ar geriau nei kiti. Kadangi save visiškai išlaikyti, su keliomis kelionėmis į Havajus per metus, gali ir dirbdamas padavėjos darbą, karjeros čia labiau siekiama dėl hobio nei pelno pusės.
Didesnėse kompanijose didelės pinigų sumos investuojamos ne tik į profesinį, bet ir asmeninį tobulėjimą, darbuotojų laisvalaikį: keliones, vakarėlius, pertraukų metu pasamdyti treneriai veda jogos, meditacijos pamokas. Čia labai vertinamas komandinis darbas, bendrumas ir atmosfera darbo vietoje. Esu mačiusi, kaip vietoj didžiulę patirtį turinčio rimto žmogaus konkrečiai darbo pozicijai buvo pasirinkta jokios patirties neturinti, bet nuostabi asmenybė, be jokios korupcijos.
– Australijoje gyvena vieni pavojingiausių gyvūnų pasaulyje. Ar teko su tokiais susidurti iš arti?
– Susidūrimų su gražiąja Australijos flora ir fauna buvo tikrai nemažai, o vieną baisiausių nutikimų patyrėme sau ramiai važiuodami automobiliu. Iš kažkur keliavome kartu su draugais, kol vienas mūsų pastebėjo tai, ko niekam nelinkėčiau pamatyti mašinoje. Virš mūsų galvų tupėjo pailgas, pusės delno dydžio voras-gigantas (angl. huntsman spider).
Visi nė nepastebėjome, kaip žviegdami atsidūrėme už poros metrų nuo vidury sankryžos palikto automobilio. Jie tokie dideli, kad aiškiai matyti visa anatomija, akys, plaukuotos kojos, ir tai iš dalies padeda susidoroti su baime, toks voras netgi primena mažą peliuką.
Kas įdomiausia, vėliau į džiunglėse sutiktą spalvotą galvos dydžio vorą dviejų metrų skersmens voratinklyje net nebeišėjo žiūrėti kaip į pabaisą, jis atrodė net labai gražus. Nors automobilyje sutiktas voras nėra nuodingas ir nekanda (antraip smarkiai suerzini), deja, priklauso pavojingiausių vorų sąrašui būtent dėl jų dydžio sukeltos reakcijos, nes daug žmonių nuo jų nukenčia avarijose. Važiuoji sau ramiai, nulenki skydelį nuo saulės (ten viena mėgstamiausių jų vietų), ir nukrenta delno dydžio „voriukas“ ant kelių. Jau išmokome prieš kur nors važiuodami automobilį visada patikrinti.
Vis dėlto einant džiunglėse mažiausiai reikėtų rūpintis galvos dydžio vorais ir kelių metrų ilgio gyvatėmis – tiek vorams, tiek gyvatėms galioja taisyklė „kuo mažesnis, tuo piktesnis“. Tarkime, mus su vyru stebėjęs medžio viršūnėje susirangęs šešių metrų pitonas yra nemirtinas ir paprastai ramus žmogaus atžvilgiu, tačiau užmynus ant „judančios šakelės“ gali susilaukti nemalonių pasekmių.
Taip pat verčiau saugotis augmenijos. Australijoje auga itin pavojingų, nekaltai atrodančių augalų, galinčių supjaustyti, suparalyžiuoti, apakinti ar net sukelti staigią mirtį, todėl geriau nieko neliesti ir nevalgyti. Lankantis seniausiame „Daintree“ atogrąžų miške pasaulyje (amžius – 180 milijonų metų) mums buvo griežtai pasakyta – eiti tik pagrindiniu takeliu, saugotis gyvačių, ir jei atakuos bene 50 kg sveriantis paukštis kazuaras (angl. cassowary), lėtai trauktis jam neatsukant nugaros ir jokiu būdu nebėgant, priešingu atveju, šis tikrai vysis.
– O kur dar krokodilai, rykliai...
– Tose pačiose džiunglėse matėme ir įspūdingų nuo 4 iki 6 metrų ilgio, 800 kg sveriančių krokodilų, kurie žmogų mato kaip grobį ir nesudvejotų nė sekundės. Dėl šios priežasties Cape Tribulation ne tik negalima maudytis, bet ir vaikščioti palei vandenyno pakrantę. Mes ir juokiamės, kad norint eiti išsimaudyti į vandenyną reikia pirma pereiti krokodilus, tada medūzas bei aštuonkojus, ir jei pavyksta – atplauks rykliai.
Apskritai, bet kur Australijoje lipdamas į vandenyną tu visada rizikuoji. Kaip ir mes rizikavome maudydamiesi džiunglių upėje, kurioje ne sezono metu neturėjo būti krokodilų. Maudymosi landos (angl. swimming holes) yra vienintelės ir, matyt, egzotiškiausios vietos, kuriose galima maudytis, tačiau net ir jose būna pastebimi krokodilai. Vis dėlto vienoje upės atkarpoje bus tik vienas krokodilas su savo patelėmis, be kovos kitas patinas į teritoriją nebus įleistas, taigi, žinant kur krokodilai tuo metu yra, galima laisvai nusimaudyti kitame upės gale, taip vietiniai ir maudosi. Tik grįžti į tą pačią vietą antrą kartą nepatartina dėl savo palikto kvapo.
Bet kur Australijoje lipdamas į vandenyną tu visada rizikuoji.
Palei „Daintree“ miško pakrantę eina nuostabus, bet, deja, nykstantis koralinis rifas. Mes virš jo nenardėme, tačiau praėjus kelioms dienoms po mūsų kelionės nardytoją užpuolęs ryklys nukando jam koją. Ekstremalių pramogų verslas nelaimės atveju atsakomybės neprisiima, pasirašydamas sutartį, kurioje paminėta apie ryklio atplaukimo galimybę, atsakomybę visada prisiimi pats. Procentaliai ryklys atplaukia labai mažai kartų, tačiau rizika visada išlieka.
Bent man lipti į vandenį visada baugu, nes niekas niekada nepasakys, kad saugumas yra šimtaprocentinis. Čia panašiai kaip su gruodžio mėnesį išsiveržusiu ugnikalniu Naujojoje Zelandijoje, kur žuvo dešimtys žmonių. Lipdamas į tokias vietas turi suprasti, kad jos yra aktyvios ar pavojingos, ir prisiimti riziką.
Vis dėlto norėčiau sugriauti mitą, kad gyvūnija ir augmenija čia labai pavojinga. Ją reikia gerbti, žinoti, ką daryti susidūrus. Oficialiuose puslapiuose yra pateikta informacija, kaip suteikti pagalbą įkandus vorui ar gyvatei, be to, Australijoje yra ryklių, gyvačių, vorų sezonai.
Paplūdimiuose įrengtos apie artėjantį ryklį pranešančios sirenos, visur rasi acto, kuris reikalingas nudeginus medūzai. Turizmas yra labai išvystytas, ir kol džiunglėse neisi basas, tol nieko pavojingo atsitikti neturėtų. Esu skaičiusi kvailiausią turisto susitikimą su krokodilu – vaikinas neteko rankos, nes norėjo su juo pasidaryti asmenukę. Tai idealus pavyzdys to, kas gali atsitikti, kai už gamtą jautiesi gudresnis.
