Siūlome paskaityti keturiolikmetės šiaulietės Medos įspūdžius iš Aušvico koncentracijos stovyklos. Mergaitė dar prieš išvyką su klase domėjosi šios vietos istorija ir nacių sukurta žiaurumo mašina, tačiau akistata su tikra istorija įsirėžė į atmintį ilgam.
„Birželio pradžioje su kitais ekskursijos dalyviais išvykome į Aušvicą. Važiuodama vis galvojau, kaip viskas atrodys? Iš keleto matytų nuotraukų negalėjau susidaryti tikro vaizdo.
Maniau, sienos iš vidaus bus medinės, o aplink didžiulius pastatus plytės didelis tuščias laukas.
Privažiavome koncentracijos stovyklą. Maniau, ji bus toliau nuo miesto. Galima sakyti, kad ji yra pačiame Aušvico mieste, šalia geležinkelio ir upės.
Vykdamas į tokią vietą stengiesi neprisigalvoti nebūtų dalykų, tačiau beveik neįmanoma – lanko baimė ir į galvą lenda sunkios mintys.
Gidė įspėjo, kad ši vieta gali neigiamai paveikti emocijas ir tai visiškai normalu. Nesistebiu tokiu pasakymu, nes jau keliaujant kilo baimė.
Susidarė keistoka situacija. Jei norėjome patekti į muziejų nemokamai, turėjome spėti iki 10 valandos. Atvykome į vietą, tačiau iki vartų teko bėgti.
Keista skubėti į tą vietą, kur kadaise žmonės nieku gyvu nenorėjo pakliūti, o pakliuvę buvo pasmerkti mirti.
Uždusę ir skubantys atsidūrėme prie vartų, virš kurių vokiškai užrašyta iki šiol dažnai kartojama frazė: „Darbas išlaisvina“.
Keista skubėti į tą vietą, kur kadaise žmonės nieku gyvu nenorėjo pakliūti, o pakliuvę buvo pasmerkti mirti.
Pirmiausia aplankėme pastatą kuriame stovėjo krosnys. Ten tikrai nebuvo kepama duona. Daugiausia šioje siaubo stovykloje žudydavo dujų kamerose, o vėliau kūnus degindavo krematoriumuose – mūsų matytose krosnyse.
Niekam nerūpėjo ar miręs, ar apalpęs – degino. Pastate daug kur buvo padėtos atminimo gėlės. Jei man buvo taip liūdna, tai kaip jautėsi žmonių artimieji? Ką patyrė pačios aukos?
Pamačiusi Josefo Mengelės įrankius, sunkiai suvokiau, kad būtent jis lietė tuos įrankius ir darė eksperimentus su žmonėmis.
Būtent jis lupo žmonėms odą, išiminėjo organus ir darė kitas operacijas be nuskausminimo, perpylinėjo vaikų kraują kariams. Jis dengėsi visus žiaurumus darantis moksliniais tikslais.
J.Mengelė buvo vadinamas „mirties angelu“, nes nuspręsdavo, kas keliauja į dujų kamerą, o kas bus naudojamas jo bandymams.
Pačiame muziejuje supranti, kad ekspozicijos kiek sušvelnina tą siaubą, koks iš tiesų čia dėjosi. Viskas suskirstyta ir sudėliota taip, kad turistams būtų patogu ir įdomu.
Holokausko įrodymai – didelė ekspozicijos dalis. Tiek daug naudotų stovykloje daiktų: batų, šepečių puodų, drabužių.
O štai ir keistos kaladėlės su skaičių formos metaliniais spygliais. Jomis būdavo sužymimi kaliniai.
Daug ir atimtų daiktų. Kažkas turėjo fotoaparatą, kažkas kamerą. Nuėjome prie sienos, kuri iš toliau atrodo pilka. Prieini arčiau ir pamatai smulkias raides. Tai siena, ant kurios surašytos Aušvico aukų vardai ir pavardės.
Ekspozicijos pastatai suskirstyti pagal tautybes ir temas. Štai Holokausko įrodymai, o ten – nukentėję lenkai. Kiekviename randi kažką, ko dar nematei ar nežinai, o vėliau dar ilgai apie tai mąstai.
Į autobusą grįžome visai neskubėdami, sunkiai nusakoma būsena. Autobuse iki pat kito kelionės tikslo visi tylėjo. Gal tik vienas kitas pašnibždomis dalijosi mintimis su kaimynu. Milijonų patirta kančia gyva iki šiol ir šiame autobuse.“
Istorinių šaltinių faktai
Internetinėje enciklopedijoje „Wikipedia“ galima rasti nemažai faktų apie Holokaustą. Aušvicas-Birkenau – Pietų Lenkijos Osvencimo mieste veikė nuo 1940 metų birželio iki 1945 metų sausio.
Daugiau kaip iš 1,3 mln. čia kalintų žmonių dujų kamerose ar nuo bado, išsekimo bei ligų mirė maždaug 1,1 mln., daugiausia – Europos žydai. Sovietų istorikai mini, kad čia nužudyti 4 milijonai.
Bendrai naciai išžudė 6 mln. Europos žydų, kurių prieš karą buvo 11 milijonų.
Aušvico stovykla buvo įkurta mūriniuose dviejų trijų aukštų pastatuose, buvusiose lenkų, o dar anksčiau – austrų kareivinėse.
Kalinių skaičius svyravo nuo 13 iki 16 tūkst, o 1942 m. pasiekė 20 tūkst.
Kai kurie kaliniai naktį praleisdavo „stovimose kamerose“. Šios kameros buvo apie pusantro kvadratinio metro ploto ir į jas sutalpindavo keturis kalinius. Kaliniai čia negalėjo daryti nieko kita, tik stovėti.
Vienuolikto barako rūsyje buvo „marinimo badu kameros“, kurių kaliniams neduodavo nei maisto, nei vandens, kol šie mirdavo.
Rūsyje buvo tamsiosios kameros su mažyčiu langeliu ir storomis durimis. Čia įkalintieji pamažu uždusdavo, kai iškvėpuodavo visą deguonį patalpoje; šiam procesui pagreitinti SS kartais kameroje palikdavo degančią žvakę.
