Pradžioje net susimėčiau nuo tokio aštraus britų džentelmeno pareiškimo, ir tik kai džentelmenas pradėjo juoktis, supratau, kad norint iškart suprasti anglišką humorą reikia dar treniruotis.
Šis pokštas buvo tik juokingas kelionės po Velsą akordas. Tiksliau sakant, kelionės po pietinį Velsą, nes turėdami tik tris dienas pakeliauti spėjome tik po šią šalies dalį. Velso teritorija yra didelė, su ja susipažinti reikia gerokai daugiau laiko.
Pietinis Velsas yra ekonominis, kultūrinis ir pramoninis Velso variklis, tuo tarpu šiaurinė šalies dalis yra daugiau kaimiška teritorija.
Tokia situacija susiklostė, nes XVIII a. pietų Velse buvo aptikti dideli anglies klodai ir pietūs ėmė sparčiai augti ekonomiškai, palikdami šiauriečius toli už nugaros. Išsiplėtė Kardifo ir Svonso uostai, aplink juos ėmė kurtis gyvenimas. Į šalį pradėjo plūsti laimės ieškotojai -pradžioje iš Britanijos, o vėliau ir iš viso pasaulio.
Nors pramoninės revoliucija jau seniai pasibaigusi, laimės ieškotojai vis dar vyksta į Velsą. Šiuo metu Velse gyvena daugiausiai gyventojų nei bet kada anksčiau, ir daugiausiai jų koncentruojasi pietinėje šalies dalyje.
Taip yra todėl, kad šalis persiorientavo į kitų veiklų vystymą. Didžiuosiuose Velso miestuose Kardife ir Svonse vystomos informacinių technologijų, mokslo ar prekybos sferos, kuriose mokami atlyginimai traukia aukštos kvalifikacijos imigrantus.
Na, o vargšas šiaurinis Velsas nenorėdamas, kad atotrūkis tarp pietų ir šiaurės taptų nebepadorus, rado savo nišą vystant atvykstamojo turizmo paslaugas žmonėms iš kaimyninių pramoninių Anglijos regionų. Anglus šiaurės Velsas vilioja pabėgimu iš judrių miestų į ramų poilsį gamtoje. Tai vyksta ir dabar.
Standartiškai neskaitlingų ir gražią gamtą turinčių šalių sostinės dažnai būna mažos ir nuobodžios. To paties tikėjausi ir iš Velso sostinės Kardifo, apie kurią, kaip vieną iš patrauklesnių šalies vietovių, turistams retai užsimenama. Ir štai tau netikėtumas. Velso sostinė, kuri gyventojų skaičiumi yra vos didesnė už Kauną, man paliko labai patrauklaus ir visai neužmigusio miesto įspūdį.
Pramoninės revoliucijos metu Kardifas augo labiausiai, nes būtent jo apylinkėse buvo rastos didelės anglies sankaupos. Po antro pasaulinio karo anglies kasimas beveik baigėsi ir miestas susidūrė su problemomis. Jame šlaistėsi daug neturinčių kuo užsiimti žmonių ir darė betvarkę. Pramoniniai pastatai buvo apleisti ir ištisi rajonai tapo panašūs į vaiduoklius. XX a. pabaigoje Kardifas susiėmė, ėmė tvarkytis iš pagrindų ir netrukus virto į jaukų, žalią ir turistinį miestą. Tikiuosi, kad ir Kauno laukia kažkas panašaus, juolab, kad mieste reikalai sparčiai juda geryn.
Gal Kardifas man pasirodė labai gyvas, nes viešėjome jame šeštadienį. Miesto centre jau gerokai įdienojus pradeda būriuotis šeštadienio vakarą nekantraujantys švęsti miestelėnai. O švęsti čia tikrai yra kur, nes barų apstu. Pagrindinis judesys vyksta Queens ir St. Mary pėsčiųjų gatvėse.
Juda ir Kardifo krantinė. Ten irgi yra jaukių vietų praleisti laiką, bet man pasirodė, kad žmonės ten labiau mėgsta pramogauti dienos metu, nes vakare krantinė aptuštėja. Įdomi pramoga gali būti iš Kardifo krantinės aukštyn apmusijusia upe už kelis svarus laiveliu nuplaukti į miesto centrą.
Žymiausias miesto objektas yra Kardifo pilis. Ji yra pačiame miesto centre, ir nepamatyti jos neįmanoma. Įėjimas į pilį kainuoja 12 svarų.
Norint kokybiškai pasivažinėti po šalį labai svarbu suplanuoti savo maršrutą, nes visko yra tiek daug, o laiko tiek mažai, kad lengvai galima pasimesti tarp norų ir galimybių. Už mus tą padarė mūsų „Airbnb“ buto savininkas. Jis, išsiaiškinęs, kas mus labiausiai domina ir kiek turime laiko, subedžiojo pieštuku žemėlapį ir sureguliavo mūsų išvyką taip, kad kompaktiškai aplankytume ne visas, o geriausias vietas – gražiausią pilį, gražiausią kraštovaizdį ar gražiausią krantinę. Tai buvo taip gerai, kad sunku net nupasakoti. Jis sutaupė mums begalę naršymo internete ir sprendimų priėmimo laiko, nes kaip dažnai būna, pirma į keliones išvykstame, o tik tada planuojame, ką jose nuveikti.
Toliausias taškas nuo Kardifo pietų Velse yra Pembrokešyro nacionalinis parkas. Kelionę po regioną galima jame užbaigti, arba atvirkščiai – ją čia pradėti. Šalia yra Šv. Devidso miestelis, kuris oficialiai laikomas mažiausiu miestu Didžiojoje Britanijoje.
Lanstefano miestelyje ne tik nuo pilies griuvėsių, esančių ant kalno, apžvelgėme apylinkes, bet ir papietavome vietiniame restorane. Ne tik papietavome, bet ir paspoksojome į vietinius lankytojus, kurie dažniausiai būna senjorai, ateinantys čia tiesiog pabendrauti. Tai yra įdomi atrakcija, nes čia jie vieni kitus pažįsta, atsiveda šunis, lošia kortomis, kaltina vienas kitą sukčiaujant, susipyksta, vėl susitaiko. Ir tą daro visiškai negerdami alkoholio. Sako, kad jie dar kartais šneka ir valų kalba, nors man ir nepavyko jos išgirsti.
Valų kalba yra Velso kalba de jure, tuo tarpu anglų kalba yra de facto kalba. Tuo man ji man priminė baltarusių kalba, kuria surašytos iškabos mieste, bet realiai ja niekas nekalba. Valų kalba daug metų nyko, kol ja nepradėjo rūpintis valdžia ir priverstinai diegti mokyklose. Šiuo metu ja nuolat kalba apie 20% šalies gyventojų, daugiausia gyvenančių vakarinėse, šiaurinėse ir kaimiškose šalies teritorijose.
Didžiuosiuose miestuose anglų kalba yra visiškai dominuojanti. Tiesą sakant, viešėdamas pietiniame Velse aš valų kalbos negirdėjau visai. Vienintelės vietos, kur susidūriau su ja, buvo kelio ženklai, kurie užrašyti dviem kalbomis. Kažkokia keista kalba, daugeliu atveju visiškai nepanaši į anglų kalbą.
Goverio pusiasalis surenka geriausius pietinio Velso objektus į santykiniai mažą plotą. Jei vien šiame pusiasalyje yra šešios pilys, tai ką kalbėti apie visą pietinį, o juo labiau apie visą Velsą. Visas aplankyti yra sunku, bet to ir nereikia, nes dauguma yra panašios viena į kitą. Goverio pusiasalyje be pilių dar yra kalnai, įlankos, olos, smėlio paplūdimiai ir miesteliai su priėjimu prie jūros.
Gražiausia pusiasalio vieta laikoma Trijų uolų įlanka. Čia jūroje viena šalia kitos stovi trys uolos. Vieta yra apsupta smėlio kopų, į kurias galima laisvai lipti. Apačioje yra smėlio paplūdimys, iš kurio irgi matomos trys uolos. 2006 m. šis paplūdimys buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos paplūdimiu. Nuo paplūdimio atsiveria Penardo pilies vaizdas. Čia pat yra ir golfo laukai su restoranu, jei pavargote ar ištroškote.
Ir tai tik dvi dienos pietiniame Velse. Šiaurėje yra dar kitaip – ten mažiau žmonių, pilys dar niūresnės, gamta dar įspūdingesnė, miesteliai ir keliai dar tuštesni. Norint ten patekti, geriau yra skristi į Liverpulį ar Mančesterį ir į Velsą nusigauti nuomotu automobiliu. Kitą kartą taip ir padarysime, nes Velsas vertas to.
