Bosnijos kalnuose – be vandens ir maisto
Abu keliautojai sutinka, kad kelionėje iššūkių netrūko, o bene labiausiai jiems įsiminė vakaras Bosnijos kalnuose. Vaikinams buvo likę apie 30 kilometrų iki Juodkalnijos sienos, todėl nei vienas, nei kitas daugiau nebeišsikeitė pinigų į Bosnijos valiutą – šio to nusipirkdami išleido tai, ką turėjo. Galiausiai, jaunuoliai liko be pinigų, o „pasigauti“ mašiną tąkart nebuvo taip ir paprasta. „Bosnija yra suskirstyta į tris dalis: mes buvome Serbijos dalyje, ten žmonės – labai nedraugiški“, – prasitaria Domantas.
Keliautojai vis bandė ieškoti pakeleivingos mašinos, bet pastangos buvo bevaisės, todėl jie nusprendė tuos trisdešimt kilometrų iki sienos nueiti pėsčiomis. „Visas kelias per kalnus vingiavo į viršų. Nusistebėjome gamtos grožiu: aplinkui kalnai, ežerai. Jaučiausi tarsi žiūrėdamas į fjordus Norvegijoje“, – prisiminimais dalijasi Laurynas.
„Iš pirmo žvilgsnio, toks atstumas tikrai įveikiamas, tačiau mums kelionę apsunkino kalnuotas reljefas. Be to, abu nešėmės 15 kilogramų svėrusią kuprinę. Einant mus sustabdė policija, patikrino pasus. Pamenu, jie tiesiog prasitarė, jog praėjusią naktį buvo tik 3 laipsniai šilumos.
Mes paklausėme, ar jie galėtų mus nuvežti iki sienos, gavome neigiamą atsakymą. Vėliau bandėme įsigyti maisto, bet kadangi neturėjome grynųjų, niekas mums jo nepardavė, galiausiai, nebeturėjome ir vandens. Buvom nevalgę nuo ryto“ , – pasakoja Domantas.
Paėjėję kiek toliau, vaikinai pamatė visiškai laukinę gamtą: aplinkui vien medžiai, tamsu ir šalta. Galiausiai, jie nusileido šlaitu ir prie seno vandens malūno pasistatė palapinę, kurios dugną išklojo įvairiais apklotais, rankšluosčiais, visais turėtais drabužiais. Be maisto, vandens ir atšiauriomis oro sąlygomis jie tame šlaite praleido naktį.
„Reikia tik vienos tinkamos mašinos“
Išmiegoję Domantas ir Laurynas tęsė savo kelionę: toliau ėjo kalnų takais vis tikėdamiesi sutikti geranoriškai nusiteikusių vairuotojų. Tiesa, būtent tą momentą vaikinai pirmąkart tarpusavyje susiginčijo.
„Aš norėjau eiti greičiau, o Laurynas nesivargino skubėti. Vis nueidavau gerokai į priekį, sustodavau ir laukdavau jo, vieną akimirką nebeištvėriau ir turbūt kažką leptelėjau. Tada Laurynas pasakė, kad galiu eiti vienas. Tai buvo pirmasis mūsų apsižodžiavimas, – pasakoja Domantas.
– Tuomet priėjome nuošalią fermą, kurioje mums įpylė vandens, ir vėl tęsėme savo kelionę: kelias buvo vingiuotas, todėl nusprendėme jį kirsti.“
Laurynas prisimena bandę kopti per kalnus: „Užlipome visiškai uždusę, nusimetėme kuprines, atsigulėme ant žemės, galiausiai užsirūkėme cigaretę. Ir tuomet išgirdome parvažiuojančią mašiną.“
Abu keliautojai tvirtina, kad tuo momentu pozityvumu netryško: po eilės nesėkmingų bandymų susistabdyti mašiną, jie tiesiog buvo beprarandantys viltį, jog pasiseks. Visgi, nors nei vienas, nei kitas nusileisti nuo šlaito ir eiti stabdyti mašinos netroško, Laurynas nusprendė surizikuoti. Ir keliautojams pasisekė – sustojo vienuolis, kuris nuvežė juos į Juodkalniją.
„Mes dar prieš kelionę sužinojome apie tokį keliautoją Tomislavą Perko, kuris yra parašęs dvi knygas: viena knyga yra apie tai, kaip jis keliavo autostopu po Europą, o antroje knygoje nupasakota jo trejus metus trukusi kelionė aplink pasaulį. Mums abiems įsiminė viena jo pasakyta frazė: „Tereikia sulaukti vienos tinkamos mašinos, nesvarbu, kiek jų pravažiuos“. Ir mums ta frazė padėjo ne vieną kartą. Niekada negali žinoti, kuri mašina sustos. Gali tekti laukti ir penkias, ir aštuonias valandas, bet kiekvienas variantas gali būti tavo. Galiausiai, kai įsėdi į mašiną, visas nuovargis nusibraukia ir visos nesėkmės pasimiršta“, – pasakoja Laurynas.
Hipių dvasia Albanijoje
Kalbėdami apie vietas, kurios labiausiai įsiminė, abu keliautojai išskiria svečių namus Albanijoje. Nors prieš atvykdami jie nesitikėjo nieko ypatingo, vieta taip nustebino, jog Laurynas ir Domantas nusprendė ten pabūti ilgiau nei planavo.
„Visi svečių namai būna daugiau mažiau panašūs, bet šis buvo visiškai išskirtinis. Jis yra įsikūręs keistame Albanijos sostinės rajone. Pamenu, einame, viskas aplinkui taip blanku, pastatai prastos išvaizdos. Žiūrime, jog pagal navigaciją esame kaip ir vietoje: priešais save pamatėme milžiniškus vartus, aukštas sienas – pastatas tikrai nebuvo išvaizdus. Tačiau įėję į vidų pajutome tikrą hipių dvasią: per vidurį augo mandarinų medis, garsiai grojo „Kings of Leon“ dainos, žmonių buvo daug, ir visi jie turintys išskirtinį savitą stilių“, – prisimena Domantas.
Laurynui ši vieta paliko didelį įspūdį dar ir dėl užsimezgusios draugystės: „Pirmąkart sutikome ir daugiau keliautojų. Buvo tikrai gera, todėl norėjome pabūti ilgiau. Būtent šioje vietoje susipažinome su homoseksualių pora (viena mergina iš Naujosios Zelandijos, kita – iš Kosovo). Jos mus pakvietė atvykti į Kosovą atšvęsti Helouvyno, taip ir padarėme. Albanijos „hostelyje“ užsimezgė pirmoji draugystė, kuri truko ilgiau nei dieną.“
Dėl vizų mėnesiui užstrigo Turkijoje
Abu keliautojai sutaria: viena didžiausių klaidų, kurią jie padarė, buvo aplaidumas tvarkant vizas. Būdami Lietuvoje vaikinai nesidomėjo, kokių vizų jiems gali prireikti, ir būtent dėl šios priežasties Laurynui ir Domantui kelionės metu kilo daug nesklandumų. Pavyzdžiui, jiems netgi mėnesį teko laukti Irano vizos.
„Sužinojome, kad Irano vizą galime gauti Turkijoje, tiesa, jos reikėjo laukti apie mėnesį. Kadangi sau leisti gyventi „hosteliuose“ ir kiekvieną dieną pirkti maistą dėl finansinių priežasčių negalėjome, teko susirasti pragyvenimo šaltinį“, – prasitaria Laurynas.
Naudodamiesi internetinėmis platformomis, kuriose siūlomi įvairūs darbai ir savanorystės, vaikinai atrado ūkininką, pas kurį ir nusprendė apsistoti. Tiesa, Domantas prasitaria, kad šis laikotarpis toli gražu nebuvo lengvas: „Ten mums teko vergauti. Dirbome po 60 valandų per savaitę, vietoje prieš tai nurodytų 25. Darbo mes nebijojome, tačiau viskas buvo ne taip, kaip mes tarėmės.“
„Kirtome medžius, padėjome pasiruošti žiemai, važiavome į fermerių mugę. Galiausiai išsiskyrėme ne itin gražiai“, – priduria Laurynas.
Visgi, vertinant bendrai, keliautojams Turkija paliko gerą įspūdį. Abu išskiria ypatingą arbatos kultūrą. Turkai dažniausiai gerią aromatingą juodąją arbatą, o per dieną gali netgi šešis kartus pasidaryti arbatos gėrimo pertraukėles. Laurynas ir Domantas iki pat šiol stengiasi šio arbatos gėrimo įpročio neišsižadėti.
„Jie pasigamina labai stiprios koncentracijos arbatos užpilą ir kaskart gerdami tiesiog jį užpila karštu vandeniu. Grįžęs į Lietuvą iškart susirgau, tai būdamas namie taip ir gydžiausi“, – pasakoja Laurynas. Jo kelionės partneris irgi prasitaria, kad arbatos dabar geria kur kas daugiau nei kavos.