„Ne vieta šiose varžybose svarbiausia, o patirtis. Ji išliks visam gyvenimui. Ar norėčiau ją pakartoti? Manau, kad taip. Bet kiekvienos autostopo varžybos būna kitokios“, – „Pasauliui kišenėje“ sakė R. Pogorelis, patyręs keliautojas ne tik pakeleivingais automobiliais, knygų „Mokėk keliauti“ ir „Užkeikto keliautojo užrašai“ autorius.
Tokie renginiai jam yra kitoks būdas pažinti šalį. Lietuviai gavo progą ne tik patirti netolimos šalies vairuotojų paslaugumą ir nepatiklumą, šiemetei vasarai nebūdingą vėsą, pasigėrėti šiaurietiška gamta, bet ir pasiekti poliarinį ratą, net užsukti į Kalėdų senelio buveinę. Tiesa, jo paties neberado – susitikimų su lankytojais valandos buvo ką tik pasibaigusios. Bet svečiai suspėjo užmesti akį vidun ir rasti prie Kalėdų senelio prigludusios prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauką.
Panašiose keliautojų lenktynėse (didžiausiose Šiaurės Europoje) kurias taip pat organizavo Suomijos autostopo klubas, jis dalyvavo prieš porą metų. Tąsyk lietuvio ir kinės komanda užėmė antrą vietą. Anos varžybos buvo skirtos Suomijos šimtmečiui ir vyko pagal kitokias taisykles: reikėjo aplankyti kuo daugiau kontrolinių punktų pasirinkta tvarka.
Lietuvoje tranzuoti lengviau
Šiemet, startavę penktadienio vakarą, 18 val. prie Helsinkio operos teatro, lenktynių „Hitchball 4000“ dalyviai turėjo kuo greičiau pasiekti Kemi miestą šalies šiaurėje, netoli poliarinio rato ir sienos su Norvegija. Jie galėjo pasirinkti vieną iš dviejų nustatytų maršrutų: lengvesnį, kur eismas didesnis, arba sunkesnį, kur automobilių mažiau. „Žinoma, pasirinkome sunkesnįjį!“ – sakė pašnekovas.
Pakeliui reikėjo aplankyti tik du kontrolinius punktus: įlipti į apžvalgos bokštą ir iš jo padaryti nuotrauką, o vėliau – pasiekti atokų paplūdimį Botnijos įlankos pakrantėje ir ten įrašyti vaizdo klipą nevilties tema, mat organizatoriai manė, jog tokioje vietoje surasti automobilį – jokių šansų.
Iš viso startavo 46 poros. Tarp dalyvių buvo ir studentų, ir gerokai vyresnių keliautojų. Kai kurie stengėsi apsirengti neįprastai: viena pora pasipuošė kiškių ausytėmis, kita šventė vestuvių metines ir nepabijojo į kelią išeiti su jaunųjų drabužiais. Prieš dvejus metus varžybose pašnekovas buvo vienintelis lietuvis, šįkart dalyvavo visa lietuviška komanda, pasivadinusi „Lithuanian Dream“. Užsieniečių prisijungė ir daugiau latvė, belgas, keli kinai, bet Robertas su Dalia buvo ne tik vieninteliai lietuviai, bet ir vieninteliai, atvykę į Suomiją specialiai į varžybas.
Šios varžybos buvo ypatingos tuo, kad dalyviai galėjo keliauti per naktį, jei tik sugebėjo. „Laiko poilsiui nebuvo suteikta, todėl miegoti nebuvo kada. Juoba kad vasarą Suomijoje būna „baltosios naktys“, kuomet visiškai nesutemsta. Taigi tranzavome be perstojo – įveikėme maršrutą per šiek tiek daugiau nei 16 valandų. Tai buvo ilgiausia mano gyvenime kelionė autostopu (važiavimas pakeleivingomis mašinomis nuo išėjimo į kelią iki kol pasiekė numatytą tikslą – red. past.)“, – sakė pašnekovas.
Robertas atkreipė dėmesį, kad Suomijoje po vidurnakčio gerokai sumažėja automobilių: „Ir kuo šiauriau, tuo jų mažiau... Kitas dalykas – tranzuoti ten sunkiau negu Lietuvoje: sustojančių automobilių procentas gerokai mažesnis. Nors daugelis mano, kad Šiaurės šalyse žmonės labiau pasitiki vieni kitais, mūsų patirtis rodo, jog tai netiesa.
Kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau individualizmo, kartu – susvetimėjimo ir įtarumo. Daugelis pravažiuojančių automobilių vairuotojų nutaiso rūsčius akmeninius veidus ir nepasiduoda įkalbami sustoti. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra kitaip.“
Sportinio BMW vairuotojas greičio privengė
Tiesa, ne apie visus Suomijos vairuotojus lietuvių įspūdžiai prasti. Bent kelių iš jų dėka jiems pavyko finišą pasiekti tretiems, o kai kurie sustojusieji buvo malonus siurprizas. Nuotaikos nesugadino ir tai, kad kone visą kelią lynojo. Nepaisant prasto oro, „Lithuanian Dream“ sėkmingai judėjo į priekį. „Iki vidurnakčio mums sekėsi labai gerai. Iškart išsiveržėme į priekį – pirmame kontroliniame punkte pasižymėjome treti (turėjome GPS siųstuvus, kurie internete rodė visų dalyvių judėjimą), – pasakojo Robertas. – Mums labai padėjo vienas vairuotojas, kurį suradome aikštelėje šalia parduotuvės.
Kai vakarėjant stabdėme automobilius Tamperės prieigose ir atrodė, kad niekas nebesustos, iš gretimos parduotuvės išėjo vyras ir pasuko vienintelio aikštelėje stovėjusio automobilio link. Mus skyrė griovys. Atsukome jam plakatą su reikiamo miesto pavadinimu. Vyras kukliai palinksėjo galva. Supratome, kad tai – mūsų šansas, ir šokome per tą griovį. Paklausėme, ar galime važiuoti kartu. Vyras vėl kukliai palinksėjo, net nebuvo aišku, ar jis tikrai sutinka mus pavežti.
Vis dėlto įšokome į automobilį ir tarėme kiitos (suom. ačiū). Vairuotojas nė kiek nekalbėjo angliškai, todėl teko naudotis vertimo programėle. Susibendravome taip, kad vyras mus užvežė į pirmąjį kontrolinį punktą ir kartu su užlipo į apžvalgos bokštą! (Tai buvo ilgiausias su vienu vairuotoju įveiktas atstumas – apie 230 km. Trumpiausias tesiekė 10 km – red. past) Naktį bokštas skendėjo ūkanoje ir lietuje, tačiau jį supantis miškas atrodė magiškai...
Po vidurnakčio privažiavus Vasos miestą, automobilių srautas išnyko. Mus išleido visiškai tuščioje degalinėje ir atrodė, kad jokių šansų pajudėti tą naktį neturime. Trumpai užkandę, vis dėlto išėjome į kelią. Mūsų link dideliu greičiu artėjo sportinis automobilis. Pamatęs mūsų prožektorių, vairuotojas sulėtino greitį. Pasigirdo stabdžių cypimas... Taip, mums sustojo!!!
Tai buvo „BMW M5“, turintis 10 cilindrų variklį ir galintis važiuoti iki 330 km/h greičiu. Vairuotojas sakė mėgstantis palakstyti, tačiau to nedarantis su keleiviais. Vis dėlto atsargūs tie suomiai... Pavežęs 20 km toliau, nei jam reikėjo, paleido mus sankryžoje, nuo kurios, atrodė, bus nesunku pajudėti tolyn į šiaurę. Juoba kad tinklalapis parodė, jog mes pirmaujame! Likusios poros užstrigo tarpiniame mieste.“
Kai kurie dalyviai maršruto neįveikė
Deja, geros žinios kuriam laikui tuo ir baigėsi. „Automobilių beveik nebuvo, o pro šalį važiavę sunkvežimiai nė nemanė sustoti. Pravažiavo girti vaikinai, dar metė į mus nugertą alaus skardinę... Ėjo antra valanda nakties. Oras atšalo iki 12 laipsnių, lietus vis stiprėjo. Nutarėme eiti pirmyn, kad nesušaltume. Po laukus bėgiojo lapė, kelią perbėgo kiškis...
Per tą laiką (maždaug nuo 2 val. iki 4.30 val. – tai buvo ilgiausias laikas ant savų kojų, greičiausiai mašina sustojo vos po 5 min. – red. past.) mus pralenkė dvi poros, susiradusios automobilius ankstesniame mieste. Nieko negalėjome padaryti, tik lyjant lietui žingsniuoti tolyn... Taip ėjome geras dvi valandas, kol horizonte pasirodė raudona ryto saulė. Kelias driekėsi tiesiai jos link – vaizdas buvo pasakiškas...
Pro šalį pralekia greitoji, nesureagavusi į mūsų iškeltas rankas. Ir staiga horizonte pamatome, kaip ji apsisuka! Supratome, kad dėl mūsų. Pagaliau... Prie vairo sėdėjo jauna besišypsanti mergina, o šalia – ne mažiau simpatiška jos kolegė. „Lipkite! Pavešime, kol negausime iškvietimo...“
Šios jaunos medikės tapo mūsų išsigelbėjimu tą naktį. Vėliau – taksi vairuotojas, sutikęs mus pavežti nemokamai iki Kokolos miesto. Čia vėl truputį įstrigome, kol apie 5.20 val. sustabdėme automobilį, važiuojantį antrojo kontrolinio punkto link. Iš akcento supratome, kad vairuotojas ir jo žmona – ne vietiniai. Netrukus jie ėmė kalbėtis... lietuviškai!
Tame šiaurės Suomijos regione gyvena labai nedaug žmonių. Ten gyvenančius lietuvius galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Kokia tikimybė čia sustabdyti lietuvių automobilį? Mums tai nutiko!
Donatas ir Diana Suomijoje gyvena jau trylika metų. Į Lietuvą grįžta retokai, tačiau ryšių nenutraukė. Aktyviai dalyvauja ir vietos lietuvių bendruomenės veikloje. Šie puikūs žmonės mus pavežė iki antrojo kontrolinio punkto, kuris pagal užduotį turėjo būti „neviltis“, o tapo smagiausiu šių varžybų išgyvenimu. Ačiū, mielieji!“
Tuo metu viena pora jau artėjo finišo link ir šansų „Lithuanian Dream“ komandai ją pasivyti nebebuvo. Antrąją porą lietuviai pasivijo ir net buvo trumpam pralenkę, bet galiausiai 15 minučių nuo jos atsiliko. „Tačiau ne vieta šiose varžybose svarbiausia, o patirtis. Ji išliks visam gyvenimui. Ar norėčiau ją pakartoti? Manau, kad taip“, – tikino pašnekovas.
Nors ir nelaimėjo, „Lithuanian Dream“ pasiekė puikų rezultatą. Iš viso jie nuvažiavo 970 km. Finišą pasiekę Robertas su Dalia žiūrėjo, kaip atvyksta kiti dalyviai. Buvo ir tokių, kurie nuo jų atsiliko visa para. Kelios poros pasirinktų maršrutų net nebaigė.
