– Kas paskatino pradėti keliauti autostopu?
– Toks keliavimas buvo mano svajonė dar nuo mokyklos laikų. Pirmą kartą apie tai susimąsčiau būdama 10 klasėje ir pažadėjau sau, kad vieną dieną būtinai taip padarysiu. Skaitydavau keliautojų istorijas ir svajodavau. Tuo metu buvau dar per jauna, o ir neradau bendraminčių, kurie ryžtųsi tokiam nuotykiui.
Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Angliją, kur susipažinau su lietuviu vaikinu, kuris jau buvo šitaip keliavęs. Aš pasiūliau jam keliauti autostopu kartu, jis sutiko. Taip viskas ir prasidėjo. Kartu leidomės į dvi keliones: 2013-ųjų vasarą buvo Anglija–Italija–Lietuva (apie 7000 km), o 2014 m. vasarą keliavome maršrutu Anglija–Graikija–Lietuva (taip pat apie 7000 km).
– Tokios kelionės greičiausiai visuomet būna pilnos netikėtumų. Koks jūsų nuotykis buvo pats linksmiausias?
– Sunku išskirti vieną. Jų visada būna labai daug. Keliavimas autostopu yra labai spontaniškas, niekada negali suplanuoti savo kelionės 100 procentų, nes ji greičiausiai pasisuks kitaip, nei tikėjaisi.
Italijoje mus pavežęs italas, po 700 km kelionės užsakė mums 4 žvaigždučių viešbutį, davė 50 eurų vakarienei ir kitą rytą grįžęs pavežė dar 300 km.
Sutikti žmonės pakoreguoja tavo planus ir maršrutą. Visada būna labai smagu, kada su žmonėmis susibendrauji taip artimai, kad jie pasikviečia tave į savo namus pernakvoti ar tiesiog papietauti. Tokių per dvi keliones buvo visai nemažai.
Tačiau turbūt įsimintiniausias įvykis buvo, kada Italijoje mus pavežęs italas, po 700 km kelionės užsakė 4 žvaigždučių viešbutį, davė 50 eurų vakarienei ir kitą rytą grįžęs pavežė dar 300 km.
O viskas tik dėl to, kad keliavimas autostopu buvo sena jo jaunystės svajonė, kuri niekuomet neišsipildė.
Žinoma būna ir mažesnių nuotykių, kuriuos prisimenu su šypsena. Pavyzdžiui, Belgijos mieste Briugėje, naktį tamsoje nematėme, kur statėme palapinę ir atsibudome nuo šurmulio. Pasirodo, kad pastatėme palapinę kažkokioje lankytinoje vietoje ir ryte susirinkę azijiečiai turistai pradėjo mus fotografuoti.
Visada malonu sutikti mielų žmonių, kurie yra pasirengę padėti ir pasidalinti kažkuo, ką turi, kaip kad senelis viename Graikijos miestelyje. Jis priėjo prie mūsų gatvėje ir pasakė, kad nori pavaišinti mus pietumis, nes aš jam priminiau jo dukrą.
– Autostopininkams sustojantys vairuotojai dažnai mėgsta pakalbėti. Ar tai neišvargina? Kokiomis temomis dažniausiai šnekatės su pakeleiviais?
– Pokalbio temos labai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo važiuoji automobilyje. Vieni būna labai šnekūs ir pasakoja apie save, apie savo šalį, politiką, darbą. Su tokiais gali kalbėtis praktiškai apie bet ką.
Jaunimas mėgsta šnekėtis apie atostogas, laisvalaikį, festivalius, kuriuos aplankė. Būna ir tokių žmonių, kurie visiškai nenori bendrauti arba nekalba angliškai. Tokie žmonės tranzuotojus paima iš idėjos, nes patys kažkada taip keliavo arba dėl to, kad tiesiog nenori važiuoti vieni.
– Netikėtumai būna ne tik malonūs. Koks nuotykis buvo pats baisiausias?
– Žmonės mano, jog keliaujant autostopu didžiausias pavojus yra įsėsti į netinkamą automobilį. Iš tiesų keliautojas visada turi teisę nuspręsti, sėsti į sustojusį automobilį ar ne. Aš esu atsisakiusi sėsti į automobilį vos du kartus, kadangi vairuotojai atrodė nemalonūs ar neblaivūs.
Iš tikrųjų keliaujant autostopu labiausiai saugotis reikia ieškant vietos nakvynei, kadangi miegodamas esi nebudrus, neapsaugotas ir gali tapti auka vagims.
Man taip yra nutikę Italijos mieste Mestre. Atvykome ten vėlai vakare ir norėjome statytis palapinę parke, tačiau aš turėjau blogą nuojautą ir pasiūliau dar palaukti. Po kiek laiko bevakarieniaudami parke pamatėme vyrą, kuris vaikščiojo ir ieškojo mūsų palapinės.
Mes išsigandome, susikrovėme daiktus ir beeidami iš parko pamatėme dar vieną vyrą, kuris pradėjo mus sekti. Be to, telefonu jis bendravo su kitu.
Kadangi jau buvo naktis ir abu su bendrakeleiviu labai išsigandome, tad šokome į pirmą pasitaikiusį autobusą ir išvažiavome iš miesto.
– Gal atskleistumėte, kuri kelionė buvo pati pigiausia? Kaip apskritai susidėlioti kelionės biudžetą?
– Kelionės biudžetas priklauso tik nuo paties keliautojo. Mano pirmoji kelionė buvo 2013 metų vasarą: keliavome į Italiją ir užtrukome apie mėnesį. Visos kelionės metu išleidau apie 150 svarų (tuomet dar apie 675 litų). Į šią sumą įėjo maistas, bilietai į lankytinus objektus ir visokios netikėtos kelionės išlaidos, pavyzdžiui, vaistai, kadangi kelionės metu susirgau alergija saulei.
Dar maždaug tiek pat kainavo pasiruošimas kelionei: palapinė, neperšlampami rūbai, avalynė, nešiojama viryklė, miegmaišis. Po metų, 2014-ųjų vasarą, leidomės į antrą kelionę – į Graikiją. Užtrukome taip pat apie mėnesį, tačiau tąkart jau turėjome darbus, kelionės metu leidome sau daugiau, kartais apsistodavome viešbutukuose, dėl to ir pati kelionė kainavo daugiau.
