– Kiek ilgiausiai teko laukti pakeleivingos mašinos?
– Ilgiausiai automobilio teko laukti Italijoje – 8 valandas. Normaliai stabdymas būna daug paprastesnis ir laukimo laikas svyruoja nuo 10 min. iki 2 valandų.
Tai labai priklauso nuo šalies, kurioje esi, kadangi vienur autostopas yra labiau priimtinas nei kitur.
Tiesa, esu girdėjusi, kad merginai su vaikinu susistabdyti automobilį užtrunka greičiau, negu dviem vaikinams. Situaciją gali labai palengvinti ženklas, nurodantis tikslią kryptį, kur keliaujate.
– Ar svečiose šalyse naudojatės kokiomis programomis ar feisbuku, kad susirastumėte pakeleivingą mašiną?
– Ne, mašinas stabdome tik tranzuodami. Kartą Romoje bandėme susirasti vietą pernakvoti naudojant Couchsurfing’o puslapį, bet pradėjome paieškas per vėlai, todėl nieko neradome.
– Kokius didžiausius sunkumus patyrėte keliaudama autostopus?
– Man, kaip merginai, didžiausias trūkumas, ko gero, dušo nebuvimas. Keliaujant šiltuose kraštuose oro temperatūra dažniausiai siekia 40 laipsnių, ir tai labai vargina. Sunki kuprinė, miegojimas ant kietos žemės taip pat ilgainiui nuvargina. Be to, tenka priprasti, kad keliaudamas neturi stogo virš galvos.
Nesvarbu – ar lietus pila, ar saulė šviečia, – turi mokėti suktis iš padėties. Būna ir labai sunkių akimirkų, kada svajoji, kaip norėtum grįžti namo į savo komforto zoną. Bet, kai grįžti, praeina kiek laiko, visi sunkumai pasimiršta ir galiausiai prisimeni tik tai, kas buvo gera.
O tie trūkumai, mano manymu, tik sustiprina. Po tokių kelionių jaučiuosi sustiprėjusi kaip asmenybė, lengviau prisitaikau prie įvairių sunkių gyvenimo situacijų.
Pastebėjau, kad tapau mažiau lepi ir išmokau labiau vertinti gražius dalykus, kurie yra aplinkui.
– Keliavimas autostopu kartais piešiamas kaip ypač pavojingas. Ar jums pačiai nebaisu lipti į nepažįstamo žmogaus mašiną?
Keliavimas autostopu nėra mirties nuosprendis, kaip daugelis tebemano.
– Mano manymu, tranzavimo pavojai yra labiau mitas, filmų mums padaryta įtaka, o ne realybė. Kai pradedi keliauti autostopu, pabendrauji su žmonėmis, pamatai, jog jie nėra maniakai, ieškantys aukų. Tai – žmonės, keliaujantys į arba iš darbo, grįžtantys namo pas šeimas ar važiuojantys atostogų.
Tokie patys, kaip ir mes visi. Žinoma, tam tikrų atsargumo priemonių imtis būtina, tačiau keliavimas autostopu nėra mirties nuosprendis, kaip daugelis tebemano.
– Kokiose šalyse jau esate pabuvojusi?
– Keliaudama autostopu aplankiau didžiąją dalį Europos: Prancūziją, Belgiją, Austriją, Albaniją, Italiją, Slovakiją, Šveicariją, Bosniją ir Hercogoviną, Čekiją, Vengriją, Slovėniją, Makedoniją, Lenkiją, Kroatiją, Graikiją, Juodkalniją, Serbiją, Vatikaną, išnaršiau Alpių kalnyną.
Kai taip keliauji, pamatai šalis kitokiu kampu – ne tipinis kaip turistas. Pamatai tikrąją šalį, su tikrais žmonėmis, o ne tik nušlifuotą vaizdą, kurį pamatytum atostogų metu.
– Kokių planų kelionėms turite dabar?
– Mano planuose yra visas pasaulis, tačiau kitas žingsnis to link bus išvažiuoti iš Europos. Dar neteko pabuvoti kitame žemyne, todėl apie tai svajoju. Kitas atostogas planuoju Tailande arba JAV.
Būsimiems tranzuotojams norėčiau pabrėžti, jog tranzavimas yra keliavimo būdas tiems, kurie keliauja dėl pačio keliavimo, nuotykių. Jei nebijote galimų sunkumų, esate spontaniški – pirmyn. Aš iki šiol manau, kad pasiryžti keliauti autostopu buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime!
