Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia. Visų kelionių savo įspūdžius autorius aprašo asmeniniame tinklaraštyje juozapas.lt
Šiltai išsimiegojus išaušo rytas, kai teko atsisveikinti su naujosiomis draugėmis Ieva ir Monika bei pradėti keliauti tolyn – aplink Islandiją.
Nusprendėme vytis gerą orą, kuris tuo metu buvo šiaurinėje salos dalyje, tad įsėdę į autobusą, nuvažiavome į Mosfellsbær.
Ten suradome 2 esančius geolobius ir atsistojome ant kelio iškėlę nykščius aukštyn.
Neilgai trukus sustojo moteris, kuri mus pavežė iki Borgarnes miestelio, pervežė per visą pagrindinę miesto gatvę ir paleido jos gale, kad pėsčiomis grįžtume iki pagrindinio kelio, nes norėjo, jog susipažintume su miesteliu, kuriame ji gyvena.
Ji piktinosi, jog dauguma turistų Borgarnes įsivaizduoja kaip degalinę esančią ant pirmojo kelio. Tad norėjo, jog mes pasižvalgytume po miestelį. Jeigu atvirai, nieko įspūdingo jame nepamatėme, tad netrukus stovėjome ant pirmo kelio ir keliavome tolyn.
Ilgai laukti naujų ratų nereikėjo – sustojęs vairuotojas mus pavežė iki kelio, vedančio į vakarinių fiordų regioną. Vos išlipę iš automobilio nustebome, kodėl čia nėra žmonių, automobilių ir civilizacijos. Vėliau supratome, kad tuo keliu važinėjo pakankamai daug automobilių (kitur jų apskritai nebuvo).
Šiek tiek pastovėjus dvejodami sustojo vyras su žmona, kurie vyko į Búðardalur pasiimti savo dukros, kuri ten dirbdama leido savo vasarą.
Važiuojant šeimos tėvas pasakojo apie tai, kaip dirbdavo fermose, kurios būdavo visai šalia kelio, kuriuo važiavome. Kelionė neprailgo ir mes pasiekėme Búðardalur miestelį. Kaip visada gavome patarimų, kur traukti toliau: vairuotojas rekomendavo pabandyti pasiekti Laugar, kuriame yra natūralus karštas baseinas.
Kadangi buvo šaltas vakaras, lengvai lijo, nusprendėme taip ir padaryti. Į Laugar susitranzavome angliškai nekalbantį islandą. Nepaisant to, jis mus nuvežė prie keliuko, vedančio į Laugar. Kol pasiekėme jį, teko pėsčiomis paeiti kelis kilometrus, o atėjus iki karštųjų versmių baseino paaiškėjo, jog jis yra beveik kempingo teritorijoje.
Ši vieta įdomi: kempingo teritorijoje buvo ir viešbutis, kuris ne sezono metu būna mokykla, o sezono metu tampa viešbučiu. Nusprendėme čia pavalgyti, tolėliau pasistatyti palapinę ir į baseiną eiti vėliau.
Baseine maudėmės jau prietemoje, tačiau vieni ilgai nebuvome – atėjo porelė islandų, kurie sugalvojo kasdienybę praskaidrint keliaudami po savo šalį. Vėliau prisijungė turistai iš Pranzūcijos.
Vanduo nebuvo itin karštas, bet šaltą vakarą sėdėti šiltame vandenyje buvo kaip tik. Pasišildę, atgaivinę kojas nuėjome miegoti. Naktinė pažintis baseine išėjo į naują – ryte iš viešbučio išlindo viena iš porelių – islandai ir pasiūlė mus pametėti iki kelio, vedančio į Hólmavík.
Pakeitę kelis automobilius lyjant lietui pasiekėme Hólmavík – nedidelį, bet jaukų žvejų miestelį. Vairuotojas mus paleido prie turbūt didžiausios parduotuvės, esančios tame miestelyje, o visai šalia parduotuvės buvo degalinės pastatas, ant kurio kabėjo plakatas „Turtle filmfest information center“ (Vėžlių filmų šventės centras).
Kadangi lijo lietus, nusprendėme užeiti ir pasislėpti po stogu. Viduje radome daug įvairių žmonių – tiek moterų, tiek vyrų, stovėjo policininkas, barzdotas vaikinas.
Pasidėję daiktus kampe jautėmės šiek tiek nejaukiai. Tačiau netrukus su mumis entuziastingai pasisveikino barzdotas vaikinas, vėliau panelė, kuri papasakojo, kas čia vyksta.
Pasirodo, grupelė vokiečių sugalvojo organizuoti nemokamą filmų festivalį, o vietiniai gyventojai šią jų idėją labai palaikė.
Organizatorius parėmė vietinio jogurto gamintojai. Vietos paieška, kur galėtų būti rodomi filmai, vyko paprastai: sugalvodavo, jog šį vakarą filmą nori rodyti apleistoje fermoje, paklausdavo fermerio ir, jei jis sutikdavo, ten ir rodydavo.
Festivalio formatas, filmų rodymo vietos, visas organizavimas mums pasirodė labai hipiškas. Tačiau tikriausiai būtent dėl to nemažai keliautojų prisijungia prie jo.
Viena iš organizatorių labai entuziastingai pasakojo apie festivalio eigą, kvietė pabūti ilgiau, likti nakvynei bei leido pasinaudoti jų virtuve. Mes nusprendėme palikti daiktus pas juos ir pasivaikščioti po Holmaviką, o tada jau apsispręsti, ar norime likti ilgiau ar teks traukti tolyn.
Po pasivaikščiojimo nutarėme traukti toliau į vakarinius fiordus. Keista, tačiau juos, anot turistų informacijos centrų leidžiamų knygučių, aplanko vos 3-4 proc. visų Islandiją lankančių turistų.
Holmavike radome puikų informacinį centrą, kuris buvo orientuotas būtent į vakarinių fiordų regioną. Jame yra daug informacinių knygų, greitas internetas, kavinė ir toje pačioje patalpoje esantis burtų ir raganavimo muziejus.
Kai sugalvojome, jog aplankysime vakarinius fiordus negalvojome, jog lįsime gilyn į juos – Holmavikas atrodė tolimiausias taškas. Tačiau pasidomėjus, ką juose galima pamatyti, nusprendėme skirti šiam regionui dar kelias dienas ir patraukėmė link Ísafjörður.
Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta.
Ísafjörður – didžiausias regiono miestas, vadinamoji vakarų fiordų sostinė, nors jame gyvena vos 2600 gyventojų.
Miestą pasiekėme pakankamai vėlai, tačiau nusprendėme pasivaikščioti jame. Deja, nieko įspūdingo nepamatėme ir eilinį kartą supratome, jog Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta.
Tą vakarą, pavyzdžiui, mieste jaunimas važinėjo senais automobiliais su prakiurusiais duslintuvais.
Pasivaikščioję po miestelį patraukėme atgal link kelio, kuriuo teks tranzuoti, bet kadangi jau pradėjo temti, nusprendėme ieškoti jaukios vietos pasistatyti palapinę ir išsimiegoti.
Įsikūrėme visai šalia mums reikiamos sankryžos. Pasigaminome vakarienę, pavalgėme ir saldžiai išsimiegojome, o atsikėlus laukė dovana – nuostabus oras! Iki tol jis mūsų nelepino, dažniausiai lijo.
