Kultūrų kryžkelė
Prieš keliaudama į Azerbaidžaną, tikėjausi pamatyti į Sakartvelą panašią šalį, tik siūlančią mažiau vyno. Tačiau nuvykusi gerokai nustebau, nes pritaikyti universalią Kaukazo vertinimo skalę pasirodė sudėtingiau, nei maniau. Azerbaidžanas stebino viskuo: nuostabia gamta, kultūros paveldu, šiltais žmonėmis, unikalia istorijos ir šiuolaikinio gyvenimo derme. Kaip ir daugelis mažų tautų didžiųjų imperijų girnose, Azerbaidžanui aktualus tapatybės klausimas. Nors šalis kaip moderni nepriklausoma valstybė skaičiuoja vos šimtmetį (Azerbaidžano Demokratinė Respublika pradėjo egzistuoti 1918 m.), azerų kultūra ir etninė tapatybė formavosi daugybę šimtmečių, veikiama skirtingų šalių, imperijų ir religinių įtakų – Bizantijos, arabų, Persijos, Osmanų ir Rusijos imperijų.
Azerbaidžanas yra įsikūręs strateginėje kultūrinėje ir geopolitinėje kryžkelėje – tarp Kinijos ir Vakarų, tarp Rusijos ir Vidurio Rytų, tarp krikščionybės ir islamo, tarp Europos ir Azijos. Tai buvo viena svarbių Šilko kelio stotelių. Dar ir šiandien šalyje gausu nuo viduramžių išlikusių karavansarajų – pakelės nakvynės namų, kuriuose ilsėdavosi pirkliai ir jų kupranugariai. Šios teritorijos ankstyvą apgyvendinimą liudija Gobustano istoriniame-meniniame rezervate saugomi raižiniai ant uolų. Seniausi jų siekia net 40 tūkst. metų.
Žemės turtai – liepsnos ir juodasis auksas
Apšerono pusiasalio žemės gelmėse glūdi gausūs naftos ir dujų telkiniai. Jau XIII a. garsus keliautojas Markas Polas rašė apie mistines liepsnas, besiveržiančias iš žemės visame Apšerone. Nuo seno apie šią teritoriją sakoma, kad kur tik bedi lazdą į žemę, iš jos tiesiog trykšta nafta. Šiandien šalyje išgaunama daugiau nei pusė milijono barelių naftos ir daugiau nei 90 kubinių metrų gamtinių dujų per dieną. Šie ištekliai yra pagrindinis šalies ekonomikos variklis. Tačiau su nafta ir dujomis susiję unikalūs reiškiniai įdomūs ir smalsiems keliautojams.
Vos išvažiavusi iš Baku, pastebėjau daugybę naftos pumpavimo įrenginių, be atvangos išgaunančių juodajį auksą. Pusiasalyje įdomu stebėti ir kitus su žemės ištekliais susijusius unikalius reiškinius, pavyzdžiui, degančius kalnus Janardage. Liepsna čia atsirado savaime, dėl po žeme susikaupusių gamtinių dujų sąlyčio su oru. Ji negesta jau tūkstančius metų. Tiesa, seniau liepsnų liežuviai buvo gausesni, o dabar dėl intensyvaus gamtinių dujų eksploatavimo dujų telkiniai mažėja ir liepsnos po truputį silpsta. Prieš šalyje įsigalint islamui, natūralios liepsnos traukė ir ugnies garbintojus – senosios zoroastrizmo religijos atstovus. Aplankiau ir iki šių dienų išlikusią Atešgaho šventyklą, kurioje melsdavosi Persijos ir Indijos vienuoliai. Apie tai liudija virš šventyklos durų išlikę įrašai sanskrito kalba ir pats šventyklos pavadinimas – persų kalbos žodis „ataš“ reiškia ugnį.
Kitas įdomus reiškinys Apšerono pusiasalyje yra net apie 350 purvo vulkanų (iš viso pasaulyje tokių vulkanų yra tik apie 800). Šie unikalūs dariniai susiformuoja vietose, kur po žeme telkšančios dujos suranda silpnas grunto vietas ir gauna galimybę išsiveržti į paviršių.
Tam, kad pasiekčiau šiuos vulkanus, teko patirti neplanuotą pramogą, kurią pavadinau „Lada“ safariu – temperamentingi žiguliukų vairuotojai smagiai pavežiojo bekele. Po tokios kelionės jau kiek mažiau stebina Marso paviršių primenanti vietovė. Čia ramiai burbuliuoja ir retkarčiais pyktelėję purvu pasispjaudo keliasdešimt nedidelių kraterių. Spjaudomas purvas yra šaltas, tad stebėti šį reginį iš arti yra saugu. Toliau kalnuose, neprivažiuojamose pusdykumėse, telkšo ir didžiuliai vulkanai, kurių sprogimai gali sukelti liepsnas, kylančias net į 1 000 m aukštį.
O gal išsimaudykime naftoje?
Nafta naudojama ne tik kurui. Šalies vidurio vakaruose, okupuotos Kalnų Karabacho teritorijos prieigose, telkšo ypatingos naftos klodai – šios rūšies nafta turi gydomųjų savybių. Čia tiesiogine šio žodžio prasme galima išsimaudyti naftoje. Sovietmečiu populiarus Naftalano gydomasis kurortas, pastarąjį dešimtmetį pagyvintas prabangiais viešbučiais ir SPA kompleksais, traukia turistus iš visos Europos. Tiesa, naftos vonios mokslininkų vertinamos nevienareikšmiškai, tačiau reumato, osteoporozės ir panašių ligų varginami ligoniai pastebi akivaizdų teigiamą procedūrų poveikį. Dalis jų atvyksta čia gydytis kasmet.
Smalsumo vedama nusprendžiau išbandyti šią procedūrą. Atvažiavusi ilgą kelią iš sostinės, užsukau į vieną iš miestelio kurortų ir sužinojau, kad visos vonios užsakytos iš anksto visam ateinančiam mėnesiui. Nusprendžiau nepasiduoti ir, kaip įprastai nutinka Kaukaze, tiesiog iš niekur atsirado kažkas, kas žino kur, gali parodyti ir palydėti. Jau po pusvalandžio patekau ten, kur reikia, ir man buvo paskirta išsvajotoji procedūra. Pamačiusi tiršto, riebaus ir šilto rudos spalvos skysčio pilną vonią akimirkai sudvejojau, ar lipti. Galima būtų apsimesti, kad tai – karštas šokoladas, jei ne kvapas... Benzino, sumišusio su stipriu žolelių, ir dar kažko, sunkiai nusakomo.
Visgi smalsumas nugalėjo. Maudynių laikas griežtai ribojamas iki 10-ies minučių. Per jas patalpos duris vis varstė seselė – tikrino, ar man viskas gerai. Laikui pasibaigus, laukė bent dvigubai ilgesnis bandymas nusiplauti dinozaurų liekanas nuo kūno. Pagalbininkė liepė atsistoti vonioje ir braukė „šokoladą“ nuo manęs batų šaukštu, antraip, žingsniuodama iki dušo, būčiau užtvindžiusi visą kabinetą. Vėliau laukė ilgos maudynės plaunant nuo savęs tirštą ir riebią masę. Degalinės kvapas lydėjo mane dar ir kitą dieną. Padariau išvadą, kad šis neįprastas SPA – nekokia pramoga. Tačiau perpildytos sanatorijos ir kasmet sugrįžtantys klientai rodo teigiamą naftos vonių poveikį sveikatai.
Baku – vakarietiškas miestas su rytietišku prieskoniu
Jaukus Baku senamiestis liudija miesto strateginę svarbą jau viduramžiais. XII a. savo sostinę čia perkėlė Širvanšachai – ilgiausiai gyvavusi valdovų dinastija islamiškajame pasaulyje. Šiandien senamiestyje galima aplankyti legendomis apipintą Mergelės bokštą, pasigrožėti iš jo atsiveriančia panorama, aplankyti Širvanšachų rūmus, legendinį „Velniai rautų“ medicinos punktą, kuriame buvo filmuota garsi filmo „Briliantinė ranka“ scena.
Tačiau visų smagiausia tiesiog pasiklysti siaurose vingiuotose Baku gatvelėse, paplepėti su suvenyrų pardavėjais ar senutėmis – užkalbinti nepažįstamąjį šiame krašte itin lengva. Klaidžiojant po senąjį miestą, tikrai pavyks atrasti paslėptų kampelių ar terasų su nuostabia miesto panorama ir skaniu maistu.
Šis mažas, siena apjuostas miestelis kaip reikiant išaugo XIX a. antroje pusėje prasidėjus naftos bumui. Pirmasis pasaulyje industrinis naftos šulinys išgręžtas 1846 m. būtent Bibi Heybate, Baku priemiestyje. Besibaigiant šimtmečiui, carinės Rusijos žemės politikos liberalizavimas sutraukė į miestą stambias užsienio kompanijas, vieną po kitos steigusias naftos gavybos įmones. Didžiausia priklausė broliams Nobeliams. Staigus ekonomikos augimas traukte traukė valstiečius palikti provincijas ir atvykti ieškoti laimės ir turtų į klestintį Baku. XIX ir XX amžių sandūroje miestas augo kaip ant mielių – greičiau nei Londonas, Paryžius ar Niujorkas.
Baku lankytojus žavi ne tik rytietišku senamiesčiu. Šiandien mieste gyvena daugiau nei du milijonai žmonių. Vakarais ypač atgyja Kaspijos pakrantės bulvaras – į jį suplūsta vietiniai gyventojai, turistai, kurie čia bendrauja, skanauja ledus, geria arbatą. Turistams nuo pakrantės atsiveria įspūdingai apšviesto senojo ir naujojo Baku panorama. Iš daugybės gražiai apšviestų statinių vakare išsiskiria Liepsnos bokštai. Jų stikliniai fasadai padengti daugiau nei dešimčia tūkstančių LED lempučių, kurios sukuria interaktyvius liepsnos liežuvių, Azerbaidžano vėliavos vaizdus. Tarp senovinių ir sovietinių pastatų harmoningai įkomponuojama vis daugiau futuristinių, netikėtų formų statinių.
Vienas įdomiausių – pasaulinio garso architektės Zahos Hadid suprojektuotas ultramodernus Heidaro Alijevo centras. 2012-aisiais užbaigtas įspūdingo dydžio pastatas išorėje neturi nė vieno kampo. Vietoj jų gausu bangų, lenktų linijų, išsišakojimų ir netikėtų perėjimų. Ne ką mažiau įspūdingas ir pastato vidus – tiek savo intejeru, tiek kruopščiai atrinktais parodų centro eksponatais. Vyriausybė mylimai sostinei puoselėti ir puošti negaili pinigų – nuo garsių architektų šedevrų iki marmuru nuo grindų iki lubų išklotų požeminių perėjų. Augantis žavus miestas traukia vis daugiau lankytojų, verslo ir meno renginių, pavyzdžiui, čia jau vyko „Eurovizija“, „Formulės 1“ lenktynės.
Saldi arbata ir žmonės
Keliaujant man svarbiausia pajausti vietos žmones, jų charakterį ir gyvenimo būdą. Kaip minėjau, tikėjausi rasti kaimyniniam Sakartvelui, kuriame praleidau keletą metų, būdingą atmosferą. Taip, vietinių svetingumą, šilumą ir meilę užsieniečiams galima palyginti su kaimynais, tačiau vietoj tostų pompastikos ir karšto temperamento mane pasitiko santūriai rodoma šiluma, ramus smalsumas, aukšto emocinio intelekto ir supratingi žmonės. Čia itin stiprios šeimos, mažai skyrybų, žmogaus įtaką visuomenėje beveik išimtinai nulemia draugystės ryšiai.
Musulmoniškoje kultūroje vyną dažniau keičia arbata, siūloma visur ir visada, patiekiama mažose kriaušės formos stiklinaitėse. Prie arbatos patiekiama baltųjų vyšnių uogienė, vietinės turkiškų saldumynų variacijos. Arbatos gėrimo kompanjonai taip pat pasitaiko saldūs, harmoningi ir jautrūs pašnekovo poreikiams. Su jais nejučia lyg cukraus gabalėliai (kuriuos vietiniai deda ne į arbatą, bet tiesiai į burną) ištirpsta valandos. Norisi vėl ten sugrįžti.
Patarimai
Kada keliauti? Tinkamiausias laikas vykti į Azerbaidžaną – vėlyvas pavasaris ir rudens pradžia. Tikėtina, kad tuo metu bus vasariškai šilta, bet ne per karšta. Pavasarį akį džiugina žydinčios kalnų pievos, snieguotos viršukalnės, rudenį – prinokę vaisiai ir spalvoti medžių lapai. Galima vykti ir vasarą, planuojant daugiau laiko praleisti vėsesnėse kalnuotose vietovėse.
Ką parvežti lauktuvių? Prabangiausia dovana iš Azerbaidžano – kilimas. Šalis didžiuojasi šimtmečiais puoselėjamu kilimų audimo menu, kiekvienam regionui būdingas savitas audimo stilius, raštai ir spalvos. Lauktuvėms puikiai tiks ir mažos armudu stiklinaitės, iš kurių geriama arbata. Jos gaminamos iš stiklo, porceliano ar sidabro, dekoruojamos įvairiais ornamentais. Saldumynų mėgėjus pradžiuginsite tradicine Šekio kalnų regiono chalva, gaminama iš riešutų, medaus ir šafrano.
Kaip rengtis? Šalis pasižymi klimato įvairove. Čia aptinkamos devynios iš vienuolikos pasaulyje egzistuojančių klimato zonų, tad net ir trumpai išvykai reikia įsimesti ir marškinėlius, ir lengvą striukę. Apranga turi būti patogi ir ne per daug atvira. Nors tai gana sekuliari šalis, musulmoniškoje kultūroje vertinama santūresnė apranga.
Ką valgyti? Šalies virtuvę galima pavadinti savitu Irano, Turkijos, Kaukazo ir Rusijos virtuvių mišiniu. Verta paragauti plovo – jų šalyje ruošiama apie 40 rūšių. Ypatingas šacho plovas, gaminamas iš ryžių, mėsos, džiovintų vaisių, kaštainių, prieskonių – visi šie ingredientai užkepami duonos viduje.
Ką gerti? Nepaisant to, kad Azerbaidžanas yra musulmoniška šalis, čia gaminamas skanus ir kokybiškas vynas. Alkoholinių gėrimų nusipirkti nesunku, nors jie parduodami ne kiekviename restorane. Pasiruoškite gerti daug juodosios arbatos, paskanintos čiobreliais, bergamote ir kitais prieskoniais. Arbatos gėrimas lydi visą socialinį gyvenimą – pusryčius su šeima, pasivaikščiojimą su draugais, pertraukėlę darbe ar verslo susitikimą. Įdomu tai, kad cukraus gabalėliai dedami ne į arbatą, bet tiesiai į burną, kur iš lėto tirpsta, užgeriant arbata.
