Ryžiai, čili pipirai, kokoso pienas ir cukrus – dažniausiai naudojami ingredientai Tailando virtuvėje.
Tačiau Tailande skiriasi ne tik maistas, bet ir valgymo įpročiai. Maistą namie gaminamės tik tuo atveju, kai kažko pasiilgstame arba turime bėdų su skrandžiu.
Taip dariau tik atvykus, kai skrandis nesugebėjo virškinti aštraus maisto tris kartus per dieną.
Dažniausiai leidžiame sau negaminti maisto namuose: valgyti mieste nėra brangu, ypač renkantis vietinius patiekalus.
Patiekalai
Pirmomis dienomis stengiausi paragauti įvairesnių tradicinių patiekalų – sriubų, troškinių. Dabar mėgstamiausių sąraše – patiekalai su krevetėmis arba tiesiog troškintos daržovės. Ir visada ryžiai, kaip priedas. Manau, kad dabar ryžius valgau dažniau nei bulves ar grikius Lietuvoje, kuriuos tikrai labai mėgau. Ryžiai įtraukti į kasdienį racioną, o kai pastarieji pabosta, yra alternatyva – rudieji ryžiai.
Troškintos daržovės kiekvienoje vietoje vis kitokios – vienur gali gauti iš pirmo žvilgsnio net labai savą variantą: pomidorai, svogūnai, paprikos, o kitur atneša tiesiog patroškintus grybus ir briuselinius kopūstus, kuriuos mes daugiau pratę valgyti kaip šviežias salotas.
Kartais patiekalai gardinami anakardžių riešutais, o dar dažniau tie riešutai būna karamelizuoti. Na ir, žinoma, retas atvejis, kai patiekalo sudėtyje nėra cukraus ar čili pipirų – čia be to neišsiverčiama.
Tajų virtuvėje netrūksta ir mėsos patiekalų. Populiari vištiena, kiauliena ir jūros gėrybės. Jeigu norisi kažko ekstremaliau – ne problema. Įvairiausi kepinti kirminai, tarakonai ir kitos mažosios įdomybės pasiekiamos tiesiog gatvėje. Tačiau aš pro tokius „lobius“ praskrieju netyrinėjusi ir neragavusi.
Tradiciniai patiekalai valgomi su šakute ir šaukštu – peilis nenaudojamas.
„Čiliukai“
Kuo ilgiau gyvenu Tailande, tuo labiau suprantu, kokie reliatyvūs yra mūsų suvokimai ir pojūčiai. Nuo pat atvykimo vis stengiuosi nepamiršti po savo užsakymo paprašyti, kad nebūtų aštru. Ir beveik visada būna aštru! Tik kartais pakeliamai, o kartais – beveik neįmanomai... Bet kuo toliau, tuo labiau aštrus maistas man patinka. Galbūt dar po poros mėnesių jau valgysiu kaip vietinė. Beje, ryžiai, lydintys kiekvieną patiekalą, yra skirti gelbėtis nuo aštraus kąsnio.
Aptarnavimas
Aptarnavimas vietiniuose restoranėliuose skiriasi nuo to, ką mes pratę matyti Vakaruose. Patiekalus atneša tada, kada juos pagamina. Vadinasi, nereikia tikėtis, jog visi maistą gaus vienu metu. Nors kartais pasiseka, ir gauni viską iš karto.
Padavėjai, atnešę meniu, tiesiog stovi greta ir laukia, kol tu išsirinksi. Galbūt ir gerai, kad mums netenka jų laukti, kai jau esame apsisprendę, tačiau kaskart jaučiu spaudimą paspartinti savo apsisprendimą
Dar vienas dalykas, kiek gluminęs iš pradžių: dažnu atveju padavėjai, atnešę meniu, tiesiog stovi greta ir laukia, kol tu išsirinksi. Galbūt ir gerai, kad mums netenka jų laukti, kai jau esame apsisprendę, tačiau kaskart jaučiu spaudimą paspartinti savo apsisprendimą ir taip praleidžiu progą geriau susipažinti su siūlomais patiekalais.
Turiu pripažinti, kad restoranų darbuotojai išties gerai rūpinasi savo svečių savijauta. Prie stalelių paprastai būna pastatyti vėjeliai, kurie įjungiami tik prisėdus. Taip pat beveik visur, kur bevalgytum, vandens prašyti nereikia – vos tik prisėdus, personalas atneša stiklinę su ledukais, o ant stalo randi ąsotį, pripildytą vandens. Užsisakyti reikia tik tada, jei norisi gerti buteliukuose supilstytą vandenį.
Beje, kavinėse niekas per daug neskuba. Padavėjai aptarnauja nespartindami žingsnio. Net ir gerai įsižiūrėjus, personalo veiduose nematai streso. Aplinkui tvyro ramybė.
Kainos
Vietinių restoranėliuose patiekalų kainos paprastai svyruoja nuo 1 iki 3 eurų. Porcijos nebūna didelės, tad labai išalkus geriau užsisakyti dvi ir išvengti nusivylimo. Na, o vakarietiškas maistas nėra toks pigus – kainos panašios kaip Lietuvoje.
Jei pasiilgsti mėsainio...
Vakarietiško maisto geriau nevalgyti vietinių restoranėliuose. Dažniausiai į meniu įtraukiama vakarietiško maisto skiltis, tačiau čia jis bus padarytas savaip. Ir tai nebūtinai patiks jums, kurie esate ragavę tikrą patiekalą. Tad, jei norisi itališkos virtuvės, tai ir reikia eiti į itališką restoraną.
Nes, pavyzdžiui, kartą užsisakiusi Cezario salotas, gavau jas su čia labai populiariu žuvies ir čili pipirų padažu.
Kitos staigmenos
Kartais atsitinka taip, kad, pabandęs antrą kartą užsisakyti to paties patiekalo, gauni kiek kitokią jo versiją. Ir tai mane vis dar stebina. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad Tailando, kurį matau labai spalvotą, veidas susideda iš visų kasdienių nuostabų.
