Plaukia tūkstančiai
Šventoji – upė Rytų Lietuvoje, tai – didžiausias Neries intakas. Ji yra ilgiausia vien tik per Lietuvos teritoriją tekanti upė ir beveik visa tinkama baidarininkams.
„Šventoji nelabai įgudusiam irkluotojui nėra sudėtinga, tai ne kalnų upė, ja sėkmingai praplaukia ir tie, kas į baidarę įsėdo pirmą kartą. Jei geras oras, per šeštadienį kartais upę užplūsta net 200 baidarių. Kiekvienoje jų – po du žmones ir visi jie sėkmingai pasiekia finišą“, – teigia Aukštaitijos saugomų teritorijų tarnybos Gražutės regioninio parko grupės patarėjas Osvaldas Visockas.
Įprastai vienos dienos 17 kilometrų maršrutą Gražutės regioniniame parke baidarininkai pradeda nuo Luodžio ežero, Žagarinės kaimelio ir keliauja iki Antalieptės. Jei kas nori, per kelias dienas upe galima pasiekti ir Anykščius, Ukmergę, ir net prie Jonavos susitikti su Nerimi – visa Šventoji tinkama baidarininkams.
Maršrutą ir Gražutėje galima pradėti daug anksčiau – iš Dūkšto ežero Dūkšta pasiekti Šventąją. Tačiau O.Visockas nerekomenduoja šio maršruto nepatyrusiems irkluotojams – Dūkštoje daug nuvirtusių medžių, tad ja plaukia žmonės, kurie mėgsta ekstremalų sportą. Tokių atsiranda – šiemet jau keletas grupių praplaukė.
Ką galima pamatyti?
Gražutės parke yra Šventosios aukštupys. Čia yra kuo pasigrožėti gamtos mylėtojams – pamatyti įvairių paukščių, tarp jų ir ančių, gulbių būrius su jaunikliais, drugių, virš vandens sklando laumžirgiai, per vandenį laigo čiuožikai.
Upėje ir jos šlaituose tarpsta galybė augalų – nuo menkiausio vėjelio svyruoja meldai, galvas į saulę tiesia lelijos, krantuose šaknis įleidę vandenį mėgstantys medžiai. Tik išplaukus iš Luodžio ežero galima pamatyti senuosius miškus, kuriuose auga šimtametės eglės.
O štai gyvūną, pasak O.Visocko, retai kada pamatysi. Stirnos, zuikiai, šernai slepiasi nuo žmonių. Stambesnius žvėris, ūdras galima pamatyti tada, jei upėje elgiesi tyliai.
Yra čia ir žmogaus rankų darbo įdomybių. Visi plaukikai prasuka pro Tiltiškių vandens malūną, kuriame veikia privatus muziejus su senovinių radijo aparatų ekspozicija. Yra ir apleistas tiltas, kuriuo anksčiau ne tik vaikščiodavo žmonės, bet ir pravažiuodavo arkliais – nuskandinti didžiuliai rąstai, iš jų suformuotas lyg šulinys ir į jį sumesti akmenys. Ant viršaus – sudėtos lentos. Dabar tiltas beveik sugriuvęs, tačiau jo ypatingą konstrukciją vis dar galima apžiūrėti.
Upė savo vandenis neša per miškus, dubuotus slėnius. Tai aukštumų kraštovaizdis, kuriuo garsėja Gražutės regioninis parkas.
Žemyn upe yra kelios stovyklavietės, kur galima sustojus pailsėti, pavalgyti. Viena patogiausių – Asavo, esanti beveik maršruto pusiaukelėje. Tai didžiausia, su atnaujinta infrastruktūra ir viena populiariausių stovyklaviečių Gražutės regioniniame parke. Joje yra apie 10 pavėsinių, tad gali išsitekti nemažai keliautojų. Stovyklaviečių yra ir prie Luodžio ežero. Jomis dažniausiai naudojasi tie, kas pradeda plaukti nuo Salako ir kerta ežerą.
Nereikia bijoti
Įprastai per metus Šventosios aukštupiu praplaukia tūkstančiai žmonių. Tik dėl COVID-19 pastaruosius dvejus metus buvo sumažėję plaukikų.
O.Visocko teigimu, dabar dėl intensyvių lietų yra pakilęs upės vanduo. Tokiais metais, kaip šiemet, kai gausu intensyvių liūčių, Luodyje, milžiniškame ežere, staigiai pakyla vanduo, tada jis visą perteklių nuleidžia žemyn Šventąja. Tokia suintensyvėjusi tėkmė baidarę neša gerokai greičiau. Plaukikai turėtų stebėti, ar nėra kliūčių. O kliūtys gali būti nulūžusi medžio šaka ar akmuo.
Įprastai per metus Šventosios aukštupiu praplaukia tūkstančiai žmonių.
Per Gražutę vingiuojančioje upės dalyje yra 2–3 kelių šimtų metrų ilgio didžiulių akmenų ruožai.
Kai vanduo nusekęs, akmenys kyšo iš vandens ir juos pastebėti nesunku, tačiau dabar, kai vanduo pakilęs, užšokus ant akmens galima su baidare apsiversti. Todėl reikia būti atidiems ir žiūrėti, kur yra akmuo. Jeigu jis pasislėpęs po vandeniu, vis tiek galima matyti vandens pakilimą – vanduo aptekėdamas aplink akmenį suformuoja tarsi kalnelį.
„Prie akmens vanduo pakyla, susidaro kauburys. Ant jo reikėtų neužplaukti. O užplaukus, baidarė pakimba ir sulig svorio centru svyra ant šono. Šitaip žmonės išsimurkdo“, – sako O.Visockas.
Kai šilta, smagu išsiversti ir išsimaudyti, kita kalba, jei šalta, tuomet šlapiais darbužiais nelabai malonu plaukti iki maršruto galo.
Kai kurie, bijodami apvirsti per akmeningus ruožus, brisdami upės dugnu, baidares prasitempia.
Gražutės regioninio parko patarėjas tikina, jog Gražutės teritorija tenkančioje Šventojoje nereikia bijoti apsiversti, nes upė sekli – joje galima atsistoti, vandens suaugusiam žmogui gali būti iki juosmens, žinoma, vaikams toks gylis yra pavojingas. Kitaip, žinoma, plaukiant ežerais – ten iškritęs iš baidarės neatsistosi, tačiau ežeruose nėra stiprios tėkmės ir akmenų, kurie išbalansuotų baidarę. Todėl visiems plaukiant būtina dėvėti gelbėjimosi liemenes.
„Jeigu žmogus su liemene, jeigu tvarkingai ją susisagstęs, pavojaus neturėtų kilti“, – tikina patarėjas.
Nerekomenduojama vienoje baidarėje plukdyti ir du vaikus, daug saugiau ir net patogiau, kad viena baidare plauktų suaugęs žmogus ir vienas vaikas.
„Esu plukdęs mokinius – šeštokus–dešimtokus, 30 vaikų ir 2 mokytojai. Ir nieko blogo mums nenutiko“, – tikina O.Visockas.
Dar jis sako, kad būtų gerai avėti batus, nes kai kur vanduo toks seklus, kad baidarę reikia tempti, o dugnas gali būti žvirgždėtas.
Upėje yra ir ruožų, kur vandens tėkmė rami, paleidus baidarę sava eiga, ji judės 2–3 kilometrų per valandą greičiu, tuo tarpu irkluojant vidutiniškai, per valandą galima nuplaukti apie 4–5 kilometrus, patyrę irkluotojai įveikia ir 6–7 kilometrų atstumą.
Gamtosaugininkai upėje specialiai palieka kai kuriuos nuvirtusius medžius, kad pro juos būtų galima pralįsti.
O.Visockas sako, kad gamtosaugininkai upėje specialiai palieka kai kuriuos nuvirtusius medžius, kad pro juos būtų galima pralįsti: „Koks įdomumas plaukti, kai nėra jokios kliūties? Prasisukti reikia ir pro nendres – jų specialiai nenupjauname, tuomet plauki kanalu kaip džiunglėmis.“
Svarbu laikytis taisyklių
Nors upė nepavojinga, vis dėlto gamtininkas pabrėžia, kad vandenyje reikia elgtis atsakingai. Nesistoti baidarėje, specialiai nesiūbuoti jos, jei esate nepatyrę irkluotojai, nebandyti žaisti „bulių kautynių“. Itin svarbu deramai pasirūpinti vaikais – dėl saugumo jie turėtų dėvėti gelbėjimosi liemenes bei būti nuolat prižiūrimi suaugusiųjų. Prieš sėdant į baidarę su mažais vaikais, reikėtų įvertinti, ar sugebėsite jiems laiku suteikti pagalbą apsivertus baidarei, ar jai įplaukus į tankius sąžalynus.
Gamtininkas pabrėžia, kad vandenyje reikia elgtis atsakingai.
Kita kalba, jei žmonės prieš plaukimą ar plaukdami vartoja alkoholio. Išgėrus sulėtėja reakcija, ne visuomet adekvačiai reaguojama į situaciją.
„Plaukė grupė iš Kauno, vyrai buvo „šilti“ iš pat ryto, yra tekę matyti ir smarkiai išgėrusių. Šito daryti nereikėtų, bet šių žmonių su alkotesteriu niekas netikrina. Žmogus turi būti pats atsakingas“, – teigia daugiau kaip 30 kartų Šventąja plaukęs O.Visockas.
Laimei, dar nebuvo atvejo, kad toks elgesys baigtųsi tragedija, bet būta, kad žmonės į akmenis susimuša ranką, koją, tačiau bintuoti irgi dar neteko.
Kad kelionė baidare paliktų geriausius įspūdžius, būtina žinoti ir kitų gudrybių. Visų pirma teisingai paskirstykite daiktų svorį baidarėje – sunkesnius daiktus dėkite į baidarės galą, lengvesnius – į baidarės vidurį arba priekį. Derėtų teisingai paskirstyti ir irkluotojų svorį baidarėje. Sunkesnis žmogus turėtų sėdėti baidarės gale. Šitaip baidarė geriau išlaikys balansą.
Jeigu nesate patyręs irkluotojas, naudokite irklus, kurių mentys yra vienoje plokštumoje. Abu irkluotojai turi irkluoti sinchroniškais judesiais. Irkluokite tokiu tempu, kad nejaustumėte nuovargio. Periodiškai darykite trumpas pertraukėles – leiskitės pasroviui ar plūduriuokite. Tai ne tik suteiks malonumą, bei ir, kai ištiks ekstremali situacija, kad ir susidūrus su akmeniu, ir prireiks fizinių jėgų, nebūsite beviltiškai pavargęs.
Neimkite per daug daiktų – derėtų gerai apgalvoti, ko iš tiesų jums prireiks, o ką galima palikti namie. Daug daiktų ne tik sunku krauti, bet ir prikrautą baidarę sunku irkluoti, be to, bus nepatogu sėdėti.
Drabužių pamainą sudėkite į neperšlampamus maišus, nes jeigu išsiversite ir sušlapsite, turėsite kuo persirengti. Telefonams irgi būtinas neperšlampamas dėklas. Derėtų būti atidiems, kad nereikėtų jų žvejoti iš upės dugno. Jei nusprendėte plaukti su šlepetėmis, saugokite jas, antraip nuplauks žemyn upe greičiau už jus.
