Praeitoje pasakojimo apie Sarajevą dalyje kalbėjome, kad mieste įvyko įvykiai, įžiebę Pirmojo pasaulinio karo gaisrą. Tuokart Europos nykštuko Sarajevo vaidmuo karo istorijoje iš esmės baigėsi, ir kitus reikalus jau aiškinosi didieji žaidėjai. O Sarajevui ėmė tiksėti laikas iki didesnių ir daug baisesnių tik jam skirtų įvykių.
Jie atėjo negreitai – po aštuonių dešimčių metų. Tačiau kai atėjo, maža nebuvo niekam. 1992–1995 metais Balkanuose vyko eilė karinių konfliktų, kilusių dėl buvusių Jugoslavijos dalių atsiskyrimo nuo pagrindinės valstybės. Nepriklausomybės kovos, vykusios Bosnijoje ir Hercegovinoje, buvo pačios ilgiausios, žiauriausios ir pareikalavusios daugiausiai aukų nei bet kurioje kitoje buvusios Jugoslavijos dalyje. Natūralu, kad jos sostinė šiame kare dalyvavo labiausiai.
Kaip dalyvavo? Jei nenorite per daug pavargti ieškant informacijos internete, siūlau tęsti šio teksto skaitymą ir perskaičius pažiūrėti muzikinį klipą, kuriame dainą „Miss Sarajevo“ atlieka U2 ir Luciano Pavarotti? Klipe rodomi vaizdai iš karo meto Sarajevo, kai miestas beveik visą Bosnijos karą buvo apsuptas Jugoslavijos armijos ir nuolat apšaudomas.
Sarajevo blokada tęsėsi beveik ketverius metus. Tai buvo ilgiausiai trukusi apsuptis atžvilgiu Europoje. Net Leningrado blokada truko trumpiau. Per tą laiką nuo artilerijos ir snaiperių ugnies bei ligų žuvo ne mažiau kaip 10 tūkstančių Sarajevo gyventojų. Pusė miesto pastatų buvo sugriauta. Pilnas internetas yra vaizdų su degančiu Bosnijos parlamento pastatu, sudegusiais stovinčiais tramvajais, automobiliais bei autobusais, žuvusiais žmonėmis. Skaičiau, kad miestą gynė apie 70 tūkstančių kovotojų, ir realiai užimti jo serbams beveik nebuvo galimybių.
Nuostabu, kad miestiečiai iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti negandoms ir gyventi normalų gyvenimą ar bent jau vaizduoti jį gyvenantys. Karo metu vyko Mis Sarajevas'93 renginys, kurio metu merginos ištiesė juostą su garsiuoju užrašu „Don‘t let them kill U“, norėdamos atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į vykstantį siaubą.
Belaukdami pasaulio pagalbos bosniai ėmėsi veikti patys ir norėdami padėti apsuptiems Sarajevo gyventojams maistu ir kitomis išgyvenimui reikalingomis prekėmis iškasė tunelį į miestą. Jis buvo pradėtas kasti priemiestyje šalia oro uosto, fizinio žmogaus sklype po namu. Tunelio ilgis buvo 800 metrų, aukštis, berods, 1,60 m, o plotis apie metrą. Tunelis ėjo po oro uostu.
Dabar šiame name yra muziejus, kuriame yra nuotraukų ekspozicijos, rodomas filmas tiek apie tunelį, tiek apie Sarajevo apgultį ir eksponuojama įdomiausia dalis – pats tunelis. Lankytojams yra atverta 25 metrai tunelio, kuriuo jie gali paeiti ir įsivaizduoti, kaip jis atrodė tada. Patarčiau pasisamdyti vietinį gidą, kuris atskleis įvairius niuansus apie kuriuos nepaskaitysite internete.
Nuotraukų ekspozicija buvo labai iškalbinga. Man viena labiausiai įstrigusių nuotraukų buvo išsipuošusios moters, apgulties metu tarsi niekur nieko išėjusios į Sarajevo gatves pasivaikščioti ir ginkluotus kareivius, sėdinčius priedangoje ir žiūrinčius į ją. Tai nebuvo išmintingas poelgis, žinant, kad miestą nuo kalnų stebi periodiškai pašaudydami serbų snaiperiai, bet taip drąsūs Sarajevo gyventojai protestavo prieš karą.
Taip pat apgulties metu mieste buvo surengtas eilinis Sarajevo kino festivalis, kurio nuotraukas taipogi galima pamatyti prie tunelio. Visuomenė klausė organizatorių, kaip jie gali rengti festivalį karo metu, į ką organizatoriai atsakė - o kaip jie gali kariauti festivalio metu. Žodžiu, kas kaip mokėjo, taip kovojo prieš šią absurdišką situaciją. Vieni ginklais, kiti pašaipomis ar ironija. Ypač buvo šaipomasi iš tarptautinių organizacijų, kurios buvo labai sunerimusios ir reiškė gilius susirūpinimus, bet ilgą laiką nedarė nieko, kad Sarajevo daugiabučių negriautų iš kalnų leidžiamos bombos.
Visuomenė klausė organizatorių, kaip jie gali rengti festivalį karo metu, į ką organizatoriai atsakė - o kaip jie gali kariauti festivalio metu.
Sarajevo gyvybės tunelis yra priemiestyje už oro uosto. Nuvykti į jį nėra labai patogu, geriausia važiuoti taksi. Iš miesto centro iki tunelio taksi mums kainavo 9 eurus. Bilieto į muziejų kaina yra 5 eurai. Kalbant apie taksi kainas, jos tiek Sarajeve, tiek visoje Bosnijoje yra žemos, galima naudotis ir nesukti galvos, ypač jei keliaujate ne vienas.
Iš tunelio į miestą mus vežęs taksistas bosnis specialiai pravežė per serbų priemiesčius, esančius kalnuose, rodydamas vietas, nuo kurių apgulties metu buvo bombarduojamas miestas.
Ir kas, anot taksisto, paradoksalu, bet dabartinė situacija, kai įvairių tautybių žmonės po karo yra susiskirstę į savo gyvenamas teritorijas, duoda didesnį stabilumą, nes nebėra trinties tarp skirtingų tautybių kaimynų, kai bet koks konfliktas dėl garsesnės muzikos galėtų pakurstyti neramumus. Dabar yra saugiau visiems, sakė jis.
Statistika tą faktą patvirtina. Sarajevas yra laikomas vienu saugiausiu miestu ne tik Balkanuose, bet ir visoje pietryčių Europoje. Nors visa skaudi istorija yra dar labai šviežia, man pasirodė, kad Sarajevo gyventojai kiek yra įmanoma stengiasi gyventi ne praeitimi, o kurti savo ir savo miesto gerovę, žiūrėdami į priekį. Galbūt todėl, nors mieste yra dar daug karo pėdsakų, Sarajevas yra labai gyvas, draugiškas ir linksmas miestas. Vakarais jame verda gyvenimas su lauko kavinėmis ir miniomis žmonių jose.
Ar žinote, kas yra Sarajevo rožės? Taip vadinamos ant Sarajevo miesto grindinio užtėkštos raudonos smalos dėmės, žyminčios konkrečias vietas, kuriose apgulties metu žuvo žmonės.
Karas baigėsi prieš daugiau nei dvidešimt metų, daugumos gatvių ar šaligatvių dangos jau yra pakeistos, dėl to Sarajevo rožių mieste yra likę nebedaug. Dabar ant Sarajevo grindinio pamatysi vos vieną kitą Sarajevo rožę. Jas buvo nuspręsta išsaugoti kaip prisiminimą ateities kartoms.
Sarajevo grindiniai papuošti ne vien rožėmis. Pačiame miesto centre, Ferhadijos gatvėje, ant grindinio yra nubrėžta linija, pranešanti, kad čia susitinka rytų ir vakarų kultūros. Vienoje linijos pusėje yra europietiškasis krikščioniškasis Sarajevas su Austrijos–Vengrijos laikų architektūra, o kitoje atsiveria rytietiškas musulmoniškas Baščarčijos kvartalas. Ši linija nėra tiesiog simbolinis ženklas. Tai yra reali linija, ties kuria tarsi būtų kirviu perkirsta, akivaizdžiai vizualiai matoma, kad abejose jos pusėse yra visiškai architektūriškai skirtingi miestai.
Lendant į rytietiškąjį kvartalą pastatai žemėja, randasi siauros senamiesčio gatvelės ir ištisinis turgus su suvenyrais, audeklais, įvairiais dirbiniais ir kitais panašiais reikalais. Kvartalo pabaigoje jus nudžiugins balandžių aikštė su Sebijl fontanu. Aikštė yra istorinis Sarajevo centras. Fontanas, sako, mena Osmanų laikus, kai jis tarnavo kaip geriamo vandens šaltinis.
Kitoje linijos pusėje yra Vakarai su barais, restoranais, higiena, švara, civilizacija, bankų kortelėmis ir galvų neapsimuturiavusiomis moterimis. Kiekvieno reikalas, ką pasirinkti, tačiau mano prioritetas, manau, čia išreikštas pakankamai aiškiai.
Kaip ten bebūtų, nors Sarajevas yra vienareikšmiškai geriausias Bosnijos epizodas, valstybė nėra vien tik jis. Ką dar įdomaus galima pamatyti ir patirti šioje Balkanų šalyje – kitoje pasakojimo dalyje.