Ties įvažiavimu į Medekšių kaimą pūpso didelis akmuo. Tai – paminklas Justino Marcinkevičiaus protėviams. Čia pat prie jo, Veteranų gatvėje, susitikome ir su šiame kaime gimusiais, augusiais, o šiemet 85-tąjį garbingą jubiliejų švenčiančiais Emilija ir Leonu Medėkšais.
Bajoriška kilmė
50 metų bendro gyvenimo keliu einančių gyventojų namų sienas puošia bajorišką kilmę liudijantys herbai. Garbaus amžiaus žmonės nieko nelaukę pradėjo pasakoti apie kaimelio gyvenimą.
„Visą savo gyvenimą praleidau čia, Medekšiuose. Daug visko matyta, daug pergyventa. Tokio amžiaus kaip mes bendruomenės narių mažai belikę. Yra tik keletas moterų, o vyrų tokio amžiaus jau nebeturime“, – apgailestauja pašnekovai.
„Medekšiai – mūsų giminės garbei pavadintas kraštas. Mano tėtis, senelis kilę iš bajoriškos Medėkšų šeimos. Dabar apie tai, kad kažkada čia būta bajorų primena tik išlikę palivarko pamatai“, – vartydamas savo giminės iš tėvo pusės kilmės dokumentus apie bajoriškąją kilmę pasakoja Leonas.
Susipažino mokykloje
Leono žmona Emilija gimtojo krašto istorijos prisiminimais nesidalijo. Ji mieliau kalbėjo apie savo ir vyro pažintį bei draugystę.
„Kada pirmą kartą kritome vienas kitam į akį, nepasakysiu, tikrai neprisimenu. Bet kadangi mokėmės toje pačioje mokykloje, buvome tokio paties amžiaus, tad dažnai matydavomės. Po mokyklos baigimo Leonas išvažiavo į kariuomenę, o kai iš jos grįžo, dar artimiau susipažinome ir sukūrėme šeimą. Iš viso kartu bendro gyvenimo keliu einame jau 50 metų. Turime ir šią sukaktį patvirtinantį dokumentą“, – judviejų su vyru gyvenimo istorija pasidalija Emilija.
Pavyzdingas kaimas
Papasakojusi apie simpatijas, meilę ir šeimyninį gyvenimą Emilija užsiminė ir apie gyvenvietės reikalus. Anot moters, Medekšių kaimas visada buvo labai pavyzdingas.
„Anksčiau veiklos tikrai netrūko. Ėjome ir tautinių šokių šokti, ir kultūriniuose renginiuose lankydavomės, ir visokios kitokios įdomios veiklos būdavo. Negalime sakyti, kad dabar blogai. Nors užsiėmimų kiek mažiau, bet prie bendruomenės vykdomų veiklų stengiamės visada prisijungti.
Prisipažinsiu, mes su vyru tikrai ne tokie žmonės, kad sėdėtume vietoje. Nors jau senyvo amžiaus esame, bet kad ir kaip bebūtų, stengiamės viską pasidaryti savo jėgomis. Turime daržą. Užsiauginame ir bulvių, ir morkų, ir kitokių daržovių. Stengiamės ir aplinką kieme, kiek galime, pasitvarkyti. Vienu vieninteliu žodžiu, gyvename ir esame laimingi“, – tikina Emilija.
„Džiugu, kad galime susieiti, pasibūti su bendruomene. Švenčių metu ir pašokame, ir padainuojame. Visko būna“, – antrindamas Emilijai apie kaimelio kultūrinius renginius kalba Leonas.
Mėgsta keliauti
Baigę pasakoti įdomias gyvenimo istorijas senjorai užsiminė ir apie savo pomėgius. Vienas tokių – kelionės.
„Daug esame aplankę ant šio svieto. Anais laikais daug keliavome po Tarybų Sąjungą. Vėliau pradėjome važinėti po Europą. Net sunku įvardinti, kur mes dar Europoje nesame buvę.
Paskutiniosios mūsų kelionės prisiminimai dar ir dabar šmėžuoja atsiminimuose. Didžiulį įspūdį paliko apsilankymas tulpių žydėjimo šventėje Olandijoje. Tulpių laukai tokie, kaip kad pas mus kviečių“, – su šypsena veide įsimintinos kelionės įspūdžiais dalijasi Leonas.
Išklausius įdomią Medekšių gyvenvietės praeities istoriją ir galimą šio kaimelio pavadinimo kilmės versiją, pasidarė smalsu: o kaipgi Medekšiai ir čia gyvenantys bendruomenės žmonės laikosi dabar?
Neatpažįstamai pasikeitė
O kas geriausiai žino visą medekšiečių gyvenimą? Tai Medekšių bendruomenės pirmininkė Genė Strelkauskienė. Net 13 metų bendruomenei vadovaujanti Genė pabrėžia, jog gyvenvietė per šitiek gyvavimo metų pasikeitė neatpažįstamai.
„Kada kaime turėjome aštuonmetę mokyklą, tuomet ir vyravo labai didelis bei smarkus judėjimas. Toje mokykloje buvo organizuojami renginiai, rinkdavosi ir pasirodydavo saviveiklininkai. Kadangi jokių kultūros darbuotojų neturėjome, į kultūrinę veiklą įtraukdavome mokyklos mokytojus, kurie apsiimdavo vesti įvairius būrelius ir užsiėmimus. Gyveno kaimas tais laikais labai aktyvų gyvenimą.
Buvusią mokyklą sudarė du pastatai. Dabar vienas jų jau nugriautas, kitas atiduotas grįžusiems iš Sibiro. Kaimas, susijungus Kudžionių ir Medekšių kaimeliams, nors ir padidėjo, bet tapo labai „biednas“. Juk neturime kultūros namų, neturime erdvios salės, kurioje būtų galima susirinkti, vesti renginius ar kitaip suburti bendruomenę“, – nuogąstauja pirmininkė.
Renginiai – tik vasarą
Pasak Genės, dabar aktyvūs bendruomenės nariai renkasi į kaimelio širdyje, pačiame centre, įrengtas bendruomenės centro patalpas.
„Šiuo metu džiaugiamės nors ir nediduku AB „Lifosa“ dovanotu nameliu, kuriame ir įsirengėme bendruomenės centrą. Apmaudu tai, jog veiklas ar kitokius užsiėmimus galime vykdyti tik atšilus orams. Šaltajam metų sezonui šis namelis nėra pritaikytas.
Matydami, kaip noriai gyventojai susirenka į organizuojamus renginius, negalime jų nerengti. Stengiamės, kiek išgalėdami. Bet vėlgi, visi kultūrinių renginių organizaciniai reikalai krenta tiek ant mano, kaip bendruomenės pirmininkės, tiek ant bendruomenės centro aktyvo pečių, o kadangi tą aktyvą daugiausia sudaro dirbantys žmonės, todėl neretai ir iškyla sunkumų“, – apie kultūrinį gyvenimą kaime pasakoja Genė.
Darbais patenkinta
Bendruomenėje nudirbtais darbais patenkinta bendruomenės pirmininkė įvardijo ne vieną Medekšiuose įgyvendintą projektą.
„Bendruomenėje įgyvendinta nemažai projektų, bet pačius didžiausius, kuriuos galiu įvardyti – trys. Visų pirma įsirengę bendruomenės centrą gavome naudingos kompiuterinės technikos: du nešiojamus kompiuterius, fotoaparatą ir spausdintuvą.
Vėliau labai norėjome atsinaujinti bendruomenės namus. Svarbiausias darbas, kurį įsivaizdavome – namelio apkalimas lentelėmis. Kadangi sutikimo tą padaryti negavome, mat namelis stovi valstybinėje žemėje, todėl pinigus, gautus iš projekto, panaudojome šalia bendruomenės namų esančios gatvės asfaltavimui.
Ir galiausiai, atsižvelgdami į gyvenvietės vaikų norus, prie pat bendruomenės centro įrengėme krepšinio aikštelę su kieta danga. Visai šalia jos žolėje pastatyti ir futbolo vartai. Nors šios aikštelės teritorija taipogi valdiškoje žemėje, bet perėję „kryžiaus kelius“ leidimą įgyvendinti šį mūsų norą gavome“, – vardydama pagrindinius gyvenvietėje įgyvendintus projektus pirmininkė užsimena ir apie vasarą planuojamą švęsti bendruomenės jubiliejų.
Švęs jubiliejų
„Šių metų rugpjūčio 8 dieną minėsime Medekšių bendruomenės penkiolikos metų jubiliejų. Labai tikiuosi, kad iki tol išsirinksime ir naują bendruomenės pirmininko pareigas eisiantį žmogų. Neslėpsiu, dirbti šį darbą tikrai nelengva. Reikia atsakomybės, ryžto, didelės valios ir, aišku, kantrybės.
Jau nuo pernai metų esu padavusi pareiškimą palikti pirmininkės pareigas, bet iki šiol neatsiranda tokių, kurie norėtų perimti šią atsakomybę“, – viliasi Genė.
Daininga, kūrybinga moteris
O kol ateis toji jubiliejinė šventė, galima pasidžiaugti tuo, jog iš pažiūros visai nedideliame Medekšių kaimelyje netrūksta kūrybai neabejingų bei itin nagingų žmonių.
80-ties metų senjorė Lukauskienė – daininga bei kūrybinga moteris, sugebanti labai gražiai piešti. Gaila, jog dėl suprastėjusios regos kurti senjorė jau nelabai gali.
Tačiau bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, jog šios garbaus amžiaus moters piešinių, išsiuvinėtų pagalvėlių, išmegztų angeliukų ir kitokių originalių dekoracijų jau turi. Visos jos – bendruomenės centro patalpose.
Pina iš vytelių
Prieš septynerius metus iš Kauno į Medekšius su vyru atsikrausčiusiai Vidai Ragauskienei patinka pinti iš vytelių.
„Kadangi esu bedarbė ir namuose praleidžiu beveik visą savo laiką, sugalvojau užsiimti kokia kūrybine veikla. Nuo pat mažens didžiausią aistrą jaučiu pynimui iš vytelių. Mano senelis ir močiutė užsiimdavo panašia kūrybine veikla, tai ir mane išmokė. Dabar ir pačios namuose įvairiausios dekoracijos pintos būtent iš vytelių.
O pinti patinka viską: ir pintines, ir pintinėles, kurių iš viso esu nupynusi arti 400, ir gėles, ir visokias kitokias interjero detales. Po to tik atsiranda „didžiulis galvos skausmas“ – o kur viską padėti?“ – šypsosi Vida.
Pritraukia kitus
Aktyviai į bendruomenės veiklas įsitraukiančios Vidos dėka į kultūrinę veiklą pritraukiami ir kiti Medekšių gyvenvietės žmonės.
„Bendruomenės centre rengiame Kovo 8-osios minėjimą. Organizuojame Velykų šventę. Daug dėmesio skiriame ir vaikams. Labai stengiamės ir juos įtraukti į visas šventes bei renginius.
Visada noriai prisijungiu prie bendruomenės ir, tiesą pasakius, ne tik prisijungiu, bet kai būnu pakviesta pati, dar ir kitus atsivesti stengiuosi. Norisi, kad kuo daugiau žmonių susirinktų. Juk susiėjus draugėn ir pabendrauti tarpusavyje įdomiau, ir šventę atšvęsti daugumoje smagiau“, –mintimis dalijasi Vida.
Ieško naujo pirmininko
Pirmininkė džiaugiasi ne tik veikliais bendruomenės žmonėmis, bet ir jaunosios kartos atstovais, kurių, pasak jos, kaime netrūksta.
„Paskutiniu metu senas sodybas vis dažniau perperka jaunos šeimos. Per pastaruosius porą metų nupirktos net trys tokios sodybos, kuriose tvarkosi jaunimas. Tik gaila, kad prie bendruomenės prisijungti nelabai nori. Galbūt, jų nuomone, pirmininkė netinkamai dirba, todėl jau nuo pernai metų stengiuosi, kad mano pareigas užimtų jaunesnis, perspektyvesnis bendruomenės narys“, – mintis dėlioja Genė.
Aplanko močiutę
Vos tik pakalbėję apie kaimelio jaunimą viename gražiai išpuoselėtame gyvenvietės kieme pamatome Paulių. Šiuo metu Kėdainių mieste gyvenantis jaunuolis papasakojo, kad į Medekšius dažniausiai užsuka aplankyti čia gyvenančios močiutės.
„Neslėpsiu, tikrai gera čia užsukti. Aišku, prieš kokį dešimt metų kaime buvo ir draugų, ir pažįstamų daugiau. Dabar atvažiuoju čia tik aplankyti močiutės, padėti aptvarkyti jos kiemo aplinką bei, kada reikia, pasiremontuoti mašiną ar motociklą.
Nors šiuo metu gyvenu mieste, o čia tik kartkartėmis užsuku, bet ateityje, jei planuose užgims individualaus namo statybų planai, tai tikrai tą darysiu kaime. Nežinau, ar rinksiuosi Medekšius, bet visko gali būti“, – kalba Paulius.
„Tik spėk suktis“
Kitame kieme pamatome šiek tiek vyresnį vyrą. Šiltajam metų sezonui besiruošiantis ir tvarką savo kieme „bandantis įvesti“ ponas Makas atskleidžia, jog atėjus pavasariui veiklos prie namų netrūksta, tačiau, nepaisant to, vyras su savo žmona atranda laiko ir bendruomenės reikalams.
„Tik spėk suktis. Gyventi Medekšiuose likome tik su žmona. Vaikai visi išsilakstė. Kas mieste, kas užsienyje. Ką padarysi, toks gyvenimas. Dirbu Pelėdnagių seniūnijoje, o grįžus reikia ir namų aplinką apsikuopti. Tačiau jokių problemų dėl to nėra. Viskas mūsų gyvenvietėje labai gerai. Ir bendruomenės gyventojai labai draugiški, ir veiklos netrūksta, o ir kultūrinių renginių pakanka“, – tikina vyras.
Kėlė streiką
Pasiklausius kaimelio gyventojų, nieko ir nebepridursi. Rodos, gyvenimas čia it rožėmis klotas. Vis tik Medekšių kaimelyje užgimusi ir ne viena problema.
„Žvelgiant iš mūsų kaimelio tolumoje matyti „Alpių kalnai“. Iš tiesų – tai garsieji AB „Lifosa“ fosfogipso kalnai, kuriuos daugelis gyventojų vertina neigiamai. Jau ne kartą streikavome, iki kol išsikovojome, jog į mūsų valdas šie kalnai nebūtų perkelti. Dabar didžiausias nemalonumas dėl jų – pučiant šiaurės vėjui jaučiamas itin nemalonus sieros kvapas.
Taip pat visai netoliese – Zabieliškių sąvartynas, dėl kurio irgi rengėme piketą.
Ir paskutinė problema – Medekšių gyvenvietės radaro panaikinimas. Dėl šio reikalo jau kreipiausi į Transporto inspekciją. Juk tokiame judriame kelyje, kur nėra jokių eismo greitį mažinančių ženklų, negalėsime ramiai pereiti gatvės“, – nuogąstauja Genė.
