Šioje videopasakojimo dalyje sužinosite apie Pakruojo dvarą ir Ropų giminės palikimą.
Ropų palikimas
Pakruojo dvaras – vienas iš pačių didžiausių ir geriausiai išlikusių dvarų kompleksų Lietuvoje. Šiaurinėje Lietuvos dalyje istoriškai buvo siena su Livonija, ir nemažai garsių Livonijos giminių turėjo dvarus abiejose sienos pusėse. Pakruojo dvaras yra vienos iš šių giminių – nuo XII amžiaus žinomos baronų, riterių fon der Ropų giminės– nuosavybė, jiems priklausiusi 200 metų.
Vien šiaurės Lietuvoje jie turėjo apie 40 dvarų, palivarkų. Šie dvarai buvo tvarkomi kitokia maniera nei LDK dvarai – jie buvo tvarkomi „vokišku“ industriniu, pramoniniu suvokimu. Todėl ir Pakruojo dvare buvo pieninė ir pieno perdirbimo įmonė, keli didžiuliai tvartai, kuriuose buvo auginami pardavimui skirti gyvuliai.
Didžiulės pajamos buvo gaunamos iš alkoholio gamybos ir prekybos. Gaunamos pajamos leido Ropams ne tik tvarkyti dvarą, bet ir sukaupti didelę ir įspūdingą, aukšto meninio lygio kolekciją. XIX a. pabaigoje dvaro sodyboje jau stovėjo 43 pastatai. Dvaras aprūpindavo savo kumečius grūdais, malkomis, žeme daržui, ganyklomis, už darbą mokėjo jiems algą. Ūkinio kiemo pakrašty, kur lengviau privažiuoti, buvo vaistinė ir ligoninė.
Dvaro darbininkams gydymas buvo arba nemokamas, arba pigesnis. Dvaras egzistavo iki sovietų atėjimo 1940 m., po to buvo nusavintas, o Ropai buvo priversti išvykti iš Lietuvos.
Šiuo metu jų palikuonys gyvena Vokietijoje.
Virtuvės ypatumai
XIX a. virtuvė buvo veikiama 2 pagrindinių jėgų – XVIII a. išpopuliarėjusios prancūziškos Apšvietos epochos virtuvės ir Romantizmo virtuvės, kurioje buvo stengiamasi surasti naujų idėjų, taip pat atsigręžti į vietinę kultūrą. Kaip tik šiuo metu į virtuvę atkeliauja žvėriena. Ligi tol žvėriena nebuvo priskiriama prie vertingų mėsos rūšių, medžioklė buvo laikoma pramoga, bet ne maisto šaltiniu.
XIX a. įvyksta didžiulis lūžis – žvėriena ir paukštiena tampa ne vien diduomenės pramoga, bet ir neatskiriamu virtuvės elementu. Į patiekalus taip pat įtraukiamos laukinės žolės ir uogos. Virėjai ieško įkvėpimo ir valstiečio virtuvėje, pavyzdžiui, kuriami patiekalai su pupomis, kurios buvo laikomos vargetų maistu. Įvairių skonių maišymas viename valgyje – kartu, sūru, saldu ir rūgštu – tampa įmanoma ir priimtina.
Išpopuliarėja žali prieskoniai, tokie kaip bazilikas, petražolės, bet lieka ir tradiciniai sausi prieskoniai. Viena iš svarbiausių mėsų virtuvėje laikoma jautiena arba veršiena, vartojama labai dažnai. Grietinė – aukšto statuso ženklas, nes valstiečiai augino prastesnių veislių karves, duodančias nedaug pieno. Grietinė lėkštėje reiškė ne tik skonį, bet ir prestižą. Daug patiekalų gardinama „limonijomis“ – citrinų sultimis.
Veršienos sriubos su grietine ir citrina receptas
Paimti veršienos krūtininės mėsos, supjaustyti gabalėliais ir virti. Kai apvirs išimti, vandeniu perlieti, o sultinį – perkošti. Tada vėl sudėti į puodą ir virti toliau. Įdėti perlinių kruopų arba ryžių. Tada daržovių, petražolių, morkų, svogūną. Viską virti, kol mėsa bus išvirusi. Verdant ingredientus dėti tokia tvarka, kad pabaigoje kiekvienas būtų išviręs, bet nesuviręs į košę.
Tada sriuba balinama įdedant grietinės, sviesto ir citrinos. Tik svarbu, kad nepatektų citrinos sėklelių. Kas nori, gali dar keletą plaktų kiaušinio trynių įmaišyti. Taip paruošta sriuba supilama į sriubinę, viršus pabarstomas muskato riešuto milteliais, žaliomis petražolėmis ar krapais ir tiekiama ant stalo.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
