– Kaip gyvenimo kelias atvedė tave į Balį?
– Į Indoneziją atvažiavau su kultūros mainų programa, tačiau, kai pasibaigė mokslo metai, likau. Norėjau dar šiek tiek savarankiškai pakeliauti, nes atrodė, kad dar tiek daug ko nepamačiau ir nepadariau. Vėliau, grįžusi trumpam į Lietuvą, nusprendžiau keliauti atgal. Matyt, tai buvo širdies šauksmas. Tiesiog norėjau grįžti ir dar pasižiūrėti. Ir prisižiūrėjau. (Juokiasi). Dabar gyvenu Balyje, esu čia įsitvirtinusi ir įleidusi šaknis.
– Kokį Balį pažinai pirmą kartą čia atvažiavusi ir kaip jis per tuos metus pasikeitė?
– Kai pirmą kartą, važiavau per Balį, keliaudama į Lomboko salą, sakiau, kad niekada čia neatvyksiu, nes buvo per daug žmonių, viskas atrodė labai turistiška ir pan. Tačiau, tai turbūt viena iš nedaugelio Indonezijos salų, kurioje užsieniečiui patogu gyventi. Patogu, nes yra visko, ko gali prireikti. Taip, Balis per šiuos penkerius metus labai pasikeitė, tačiau pasikeičiau ir aš. Tai, kas anksčiau mane erzindavo ar nepatikdavo, dabar yra labiau suprantama. Negaliu pakeisti šios salos, tad turiu arba pati prisitaikyti, arba iš jos išvykti. Kadangi man patinka gyventi Balyje ir išvykti nenoriu, daugiau dirbu su savimi.
– Prie kurių dalykų buvo sunkiausia priprasti?
– Prie to, kad, pvz., Indonezijoje daug kas vyksta ne pagal planą, taip, kaip sutarta. (Juokiasi.) O kalbant apie Balio salą, tai čia, kad ir ką beveiktum, į tave žiūri kaip į turistą. O turistas reiškia trumpalaikis žmogus, kuris atvažiuoja, pabūna ir išvažiuoja.
– Per pastaruosius kelerius metus Balis taip išpopuliarėjo, kad sunku rasti žmogų, kuris jame nebuvo. Kaip manai, kodėl?
– Susidomėjimas Baliu ypač išaugo atpigus aviabilietams, atsiradus daugiau skrydžių šia kryptimi. Jei prieš porą metų žmonės sakė, kad Balis jiems yra per brangus ar per toli, šiandien jiems yra daug lengviau jį pasiekti. Balis pats atrodo toks magiškas todėl, kad jis turi ypatingą energetiką. Ne veltui hinduistai iš Javos salos pasirinko Balį ir čia apsigyveno. Būtent Balyje susikerta dvi energetinės zonos, padarydamos šią salą bene vienintele tokia vieta pasaulyje. Taip pat, pati sala nėra didelė. Nors, kai kurie atstumai sunkiau nuvažiuojami dėl kelio kokybės, čia, palyginus su kitomis Indonezijos salomis, galima nemažai pakeliauti ir pamatyti. Lyginant su visa šalimi, Balis yra labiausiai išvystyta ir keliautojams pritaikyta sala.
– Tačiau dideli turistų srautai atneša ne tik materialinę gausą, bet ir kelia iššūkius vietos žmonėms.
– Balyje yra dvi žmonių grupės. Viena jų – žmonės, kurie dirba turizme (vairuotojai, pardavėjai, masažistai ir pan.), kita – žmonės, kurie su turizmu neturi jokio santykio. Tie, kurie dirba turizmo srityje, sako, kad viskas nėra taip blogai, kaip piešia žiniasklaida, o tie, kurie nėra susiję su turizmu, į viską žiūri šiek tiek kitaip. Paimkime, pvz., žemdirbius. Jau dabar yra kalbama, kad Balis išgyvena vandens krizę. Labai daug upių yra išdžiovintos vien dėl to, kad ryžių laukuose yra statomos vilos, kurioms reikalingi baseinai. Čia taip pat labai populiarūs SPA salonai su gėlių voniomis. Sakykime, kad per dieną čia ateina penki žmonės, kuriems vonia kiekvieną kartą vis iš naujo ruošiama, bet joje žmonės dažniausiai neužsibūna, nes eilėje – ir kiti laukiantys malonumų. Kad ir kaip Balis būtų išvystytas turizmo prasme, tačiau čia dar yra kaimų, iki kurių neatiteka vandentiekio vanduo. Vietiniai vandens eina semti į upes ar vandens šaltinius.
Kita problema – vartotojiškumas. „Instagrame“ galima pamatyti labai daug gražių nuotraukų iš vilų, SPA ar kitų ypatingų vietų, tad baliečiai, nebežinodami, kaip dar labiau nustebinti ir pritraukti keliautoją, pradeda statyti viešbučius įvairiausiose vietose, taip naikindami ryžių laukus, džiungles ir jos augmeniją. Vien dėl to, kad patenkintų keliautojų norą būti vidury niekur ir nusifotografuoti. Kalbant apie tas pačias nuotraukas, man patiko viena išsakyta mintis: „Ar keliautum į tą vietą be fotoaparato? Ar keliautum ten, jei negalėtum padaryti nuotraukų?“ Manau, tai parodo, kad tikrai dažniau pradėjome keliauti dėl gražesnės ir įspūdingesnės nuotraukos, o ne dėl paties įspūdžio ir supratimo, kur tu esi, ką tu veiki ir kodėl esi ten.
Tačiau keliautojai atneša į Balį ir gerų pokyčių. Turistai labiau nei vietiniai linkę savanoriauti renkant šiukšles. Štai nuo praėjusių metų Balyje yra uždrausti plastikiniai maišeliai prekybos centruose. Jau yra ir įsakymas nenaudoti plastikinių šiaudelių, todėl atėję į kai kurias kavines šiaudelio negausite arba gausite jo pakaitalą, pvz., bambukinį ar metalinį šiaudelį. Vietiniai supranta, kad reikia pokyčių ir jų imasi. Pvz., viešbučiuose, kuriuose su grupėmis apsistojame, jau kurį laiką stovi vandens papildymo talpos, t. y., vandens buteliukai nebenešami į kambarius kiekvieną kartą juos tvarkant, o pats žmogus ateina ir įsipila tiek, kiek jam reikia. Atsirado ir kitos vietos saloje, kur galima mokamai arba nemokamai pasipildyti savo vandens butelį. Yra net mobilioji programėlė, kuri parodo, kur arčiausiai šalia tavęs kažkas siūlo prisipilti vandens.
– Kas Balyje apsilankiusiems lietuviams palieka didžiausią įspūdį?
– Žmones, pirmiausia, nustebina vietinių religingumas. Jie negali atsistebėti, kad saloje yra šventykla ant šventyklos, sunkiai suvokia, kaip stipriai religija gali būti įsipynusi į kasdienį gyvenimą. Antras dalykas, kurį pamini visi keliautojai, yra karštis ir drėgmė, nes pastaroji čia siekia net 80 proc. Trečias dalykas, kurį išsiveža lietuviai, tai jausmas, kurį sukelia žmonių šypsenos, jų gerumas, paslaugumas ir betarpiškumas, nes, net jei baliečiai nemoka anglų kalbos, vistiek nusišypsos, bandys paklausti iš kur esame ar kur keliaujame. Ta šiluma ir draugiškumas visus žavi bei stebina.
– Kokias vietas parekomenduotum aplankyti pirmą kartą keliaujančiam į Balį?
– Rekomenduočiau aplankyti Besakiho šventyklą, didžiausią ryžių plantaciją Jatiluwih, šventojo vandens Tirta Empul šventyklą, Melasti paplūdimį ir Sekumpul krioklį. Tačiau, prieš patardama, visuomet paklausiu keliautojų, kokią emociją ar jausmą jie nori patirti. Nes tos vietos, kurios patinka man, nebūtinai bus aktualios kitam keliautojui.
– Daug kam atrodo, kad keliaujant po salas gidai ar kelionės vadovai nereikalingi, kad galima puikiausiai keliauti savarankiškai. Ar tai tiesa?
– Jeigu kur nors Europoje gali savarankiškai nuvažiuoti nuo taško A iki taško B, lankytinose vietose rasti trimis kalbomis užrašytą informaciją apie konkretų objektą, Balyje taip tikrai nėra. Nors „Google Maps“ yra gerokai išvystytas, tačiau ne visur gali nuvažiuoti sekdamas vien žemėlapiu, jis kartais suklaidina. Taip pat, lankytinose vietose nėra aprašų, kurie išsamiai supažindintų su objektu.
Balio saloje yra šventyklų, įtrauktų į „Unesco“ paveldo sąrašą, bet ir net šalia jų yra tik trumpi aprašai, informuojantys, kada ir kodėl objektas buvo įtrauktas į sąrašą, bet detalios informacijos apie šventyklą nerasite. Galima informacijos ieškoti internete, bet ten žmonės dažnai aprašo savo įspūdžius, o ne pateikia istorinę ar archeologinę informaciją, kartais tam tikri faktai pateikiami sausiau, todėl šiuo atveju gidas yra nepamainomas. Galbūt jis atkreips jūsų dėmesį į detales, kurios yra reikšmingos, bet kurias tiesiog eitumėt ir praeitumėt. Netgi einant link krioklių, gidas gali parodyti tam tikrus augalus, kurių patys nebūtumėte pamatę. Kartais žmonės net valgydami vaisius nežino, kaip ir kur jie auga. Gidas ar kelionės vadovas yra svarbi kelionės dalis, sumažinantis atstumą tarp vietinių ir keliautojų.
– Tačiau Indonezija nėra tik Balis. Ji kupina ir daugybės kitų įspūdingų salų.
– Pati esu apkeliavusi tik 12 Indonezijos salų, bet esu skaičiusi mintį, kad, norint bent pastatyti koją kiekvienoje saloje, reikia 45 metų! Tad laiko dar turiu! (Juokiasi.) Man kartais atrodo, kad Indonezijos salos yra kaip atskiros valstybės, nes skiriasi jų kultūra, religija, kartais net architektūra, tradicijos ir pačių žmonių išvaizda. Pradžioje visi indoneziečiai atrodė vienodi, tačiau dabar keliaudama po Balį ir pamačiusi kitaip atrodančius žmones, galiu pasakyti, iš kurios maždaug vietos jie yra. Todėl tikrai negalima sakyti, kad buvau Balyje ir todėl žinau viską apie Indoneziją.
– Apie salų skirtumus galima spręsti jau vien pagal tai, kad štai Sulavesio salos gyventojai turi netgi visiškai kitokias laidojimo tradicijas.
– Mirtis ir laidojimas yra labai svarbus Sulavesio salos gyventojo gyvenimo etapas ir tam yra skiriami labai dideli pinigai – aukojami gyvūliai, sukviečiamos giminės iš viso pasaulio. Kadangi tai kainuoja brangiai, kartais miręs žmogus namuose laikomas netgi metus laiko. Tačiau tuomet jis nelaikomas mirusiu, su juo elgiamasi kaip su sergančiu. Kiekvieną dieną jam yra nešamas maistas, su juo yra kalbamasi. Laidojimo vietos dažniausiai būna uolose arba akmenyse. Labai įdomu stebėti tokias laidojimo procesijas, tačiau jos, deja, nevyksta kas mėnesį. Pati tokią ceremoniją esu mačiusi kelis kartus, jos dažniausiai vyksta po derliaus nuėmimo ir visas procesas gali trukti dienų dienas.
– Kokią pamoką lietuviai kaip suvenyrą iš Balio parsiveža namo?
– Kartais iš keliautojų išgirstu tokį komentarą: „Kad ir aš taip lengvai į viską žiūrėčiau“. Kartais darbo metu galima matyti sėdinčius atsipalaidavusius baliečius, kurie gerią kavą ir tiesiog šnekučiuojasi. Lietuviai išsveža norą turėti daugiau laiko sau, išsiugdyti lengvesnį požiūrį, lėtesnius veiksmus, norą išmokti kartais tiesiog atsitraukti, pagalvoti prieš kažkur skubant ar kažką darant.
