Šį kartą pasirinkau Balkanus ir tikriausiai todėl, kad beveik nieko apie juos nežinau. Skaičiau apie Jugoslavijos byrėjimą ir buvusius karus. Keli Kusturicos filmai ar „Gogol Bordelo” „gabalai“ kirbėjo kažkur pasąmonėje. Bet nieko tikro, nieko konkretaus. Tai nėra turistų itin pamėgtas kraštas. TERRA INCOGNITA, arba „ten, kur liūtai”, kaip nežinomas vietas aprašydavo senovės kartografai.
Pakeliui pravažiuosiu Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, kurios aiškiai matomos turistų žemėlapiuose. Tačiau labiausiai laukiu progos prisiliesti prie Serbijos, Juodkalnijos, Makedonijos kultūros.
 |
| V.Jokubausko nuotr./Autosopu į Lenkiją |
Trečiadienį užsimečiau pilnutėlę kuprinę ant pečių ir pakėliau nykštį į viršų kelyje Lenkijos link. Pasienyje atsisėdau į moldavo Seriožos automobili, kurį šis vežė namo iš Kauno. Ir iš karto pasigailėjau, kad nuo mokyklos laikų nė karto nekalbėjau rusiškai. Jis pro čia važiavo pirmą kartą, jo navigacija nuolat spyriojosi, o aš savo surūdijusia rusų kalba bandžiau padėti jam susiorientuoti.
 |
| V.Jokubausko nuotr./Pėščiom per Baltstogę |
Serioža buvo itin nepatenkintas šengeno erdve, mat dėl atvirų sienų jis nesuprato, kad jau seniausiai yra nebe Lietuvoje ir negalėjo išleisti paskutinių litų. Kas 20 minučių pasigirsdavo klausimai: „Ar čia jau Lietuva? Ar čia litus priima?”, o sulaukęs neigiamo atsakymo vėl pradėdavo moldaviškų keiksmų tiradą. Galbūt dėl mūsų nesėkmingos komunikacijos visą kelią kalbėjęs apie Varšuvą Serioža nė nemirktelėjęs pasuko Ukrainos link, o man teko išlipti priešingoje Balstogės pusėje. Na, bent jau atsirado proga pasivaikščioti po dar vieną miestą. Vos išvažiavus iš Lietuvos mane pasitiko stipri karščio banga. Ne pats geriausias dalykas, kuomet negali pasinaudoti dušu...
 |
| V.Jokubausko nuotr./Kartu su Teresa |
Lenkijos keliais važiavau ne pirmą kartą, tačiau jie niekada nepaliauja stebinti. Prie Varšuvos nuo kelio nulėkęs sunkvežimis sukėlė nemažą spūstį. Tuo iš karto suskubo pasinaudoti pardavėjai ir prostitutės. Kas keliolika metrų abiejose kelio pusėse sustojusios pakelių plaštakes ir grybų bei uogų pardavėjai dalinosi erdve kelių kilometrų eilėje. Tarp jų įsiterpdavo tik išpuošti kryželiai, žymintys kažkieno žūties vietą.
Pietų Lenkijoje sutikau tokią pat kuprinėtoją Teresą, kaip ir aš. Ji traukė į kalnus, o aš bandžiau juos pravažiuoti, todėl sumetėm pajėgas ir stabdėm mašinas dviese. Skirtumas akivaizdus: laukimo laikas sutrumpėjo tris kartus. Tatruose bent jau naktį smarkiai atvėsta, o to man labiausiai ir reikėjo. Išsiskyrėme Slovakijoje. Ji pasuko į kalnus, o manęs laukė Budapeštas.
 |
| V.Jokubausko nuotr./Budapešto panorama |
Jame labiausiai mane pradžiugino dušas ir minkšta lova, kurių tikrai spėjau pasigesti po nakvynių laukuose, traukinių stotyje ir kalnuose. Mane priėmė vengrė Noemy, su kuria susipažinau svetainėje couchsurfing.com. Pirmas įspūdis Budapešte: 40 laipsnių karštis ir nešvara. Tačiau nešvara neišvengiama bet kokiame didmiestyje. O tokiame karštyje įmanoma pajudėti tik gerokai po pietų, todėl niekur neskubėjome. Čia būtina apžiūrėti didžiąją baziliką, Vengrijos karalių rūmus ir didvyrių aikštę, tačiau mane labiausiai domino žmonės.
 |
| V.Jokubausko nuotr./Noemy (kairėje) ir aš (dešinėje) vengriškoje kompanijoje. |
Tatuiruotės čia labai populiarus reiškinys, ją turi bent kas trečias vengras. Taip pat įdomus dalykas – valiuta. Įprasta už bokalą alaus sumokėti 500 forintų, o už autobuso bilietą pakloti 350. Tačiau pakeitus valiutą kainos beveik nesiskiria nuo lietuviškų. Bet kuris atvykėlis turi apsilankyti baruose, įrengtuose apleistuose ir apgriuvusiuose pastatuose. Barų interjeras taip pat sukurtas tik iš senų, sulūžusių ir perdirbtų daiktų. Tokių barų čia tikrai netrūksta. O po smagaus laiko vengriškoje kompanijoje jau pakuojuosi daiktus į Kroatiją.
