Šioje šalyje praleidau dešimt įdomių dienų, leidusių man pažinti tiek Bulgarijos kultūrą, gamtą, taip pat prisiliesti prie jos istorijos (beje, ar žinojote, kad seniausias Europos miestas yra Bulgarijoje?), tiek ir pačius bulgarus. Apie pirmuosius įspūdžius, skirtumus tarp sostinės Sofijos bei provincijos gyvenviečių, pasakojau pirmajame pasakojime, kurį galite rasti čia.
Dievų vieta – 7 Rilos ežerai
Vienas iš įspūdingiausių dešimties dienų kelionės etapų – laikas Rilos nacionaliniame parke. Nuo Bansko pajudėjome Sapareva Banya kryptimi apie 100 kilometrų. Likus keliems kilometrams iki keltuvų, keliukas staigiai pradėjo kilti į viršų ir teko atsargiai manevruoti automobiliu – kylant vis aukščiau atsiveria tobulas rudens kalnų peizažas.
Milijonas spalvų, kalnų upės ir virš jų šėlstantys paukščiai. Vis dėlto keltuvus rasti nėra itin paprasta, nes kelio ženklai ir lankytinų objektų nuorodos staiga dingsta – pasukame ne tuo keliu ir atsiduriame ne prie keltuvų, bet keturračių nuomos vietoje. Supratę, kad turime grįžti, apsisukame ir po 15 minučių pasiekiame keltuvus. Kaina asmeniui, norinčiam pasiekti Rilos nacionalinį parką ir leistis į kelionę pėsčiomis link ežerų, 19 levų (apie 10 eurų).
Keltuvai labai panašūs į esančius slidinėjimo trasose. Jais iki kelionės po nacionalinį parką starto vietos kylama maždaug 15 minučių.
Septyni Rilos ežerai išsidėstę ne viename lygyje – kopiant vis aukščiau akmenuotu ir slidžiu taku, jie pasirodo po vieną, o visus galima pamatyti tik nuo aukščiausios viršūnės pačioje maršruto pabaigoje. Būtina turėti gerus kalnų batus, nes takas link viršūnių ganėtinai pavojingas, ypač lyjant ir sningant, o pasiekus aukščiausią tašką, rudenį įprastai pradeda snigti.
Lietus ir sniegas kalnuose – pati blogiausia kombinacija. Net ir apsirengusi kalnams pritaikytais rūbais, vis tiek stipriai sušalau ir po kelių valandų drebėjau kaip epušės lapas. Įveikti visą maršrutą prireikė daugiau kaip trijų valandų.
Grįžtant atgal reikėjo būti itin susikoncentravusiai, nes snieguoti ir slidūs šlaitai gąsdino rimta trauma paslydus. Nors akys norėjo stipriai klaidžioti po tolius ir aprėpti gražiausią Bulgarijos gamtos stebuklą, reikėjo galvoti tik apie kelią po kojomis.
Ežerai gamtos fone atrodo iš tiesų stebuklingai. Pirmasis, esantis daugiau kaip 2 km virš jūros lygio, aukštyje apima beveik 6 ha plotą! Neeilinis vandens mėlynumas, pastebimas iš tolo, liudija apie tai, kad vanduo itin šaltas, o pats ežeras labai gilus – kai kurie iš septynių Rilos ežerų yra beveik 40 metrų gylio. Pats mažiausias ežeras yra 2535 m aukštyje. Jis nedidelis – plotas mažesnis nei hektaras. Dėl itin didelio vandens skaidrumo jam suteiktas „Ašaros“ vardas.
Nacionaliniame parke įsikūrę net keli viešbučiai, kuriuose galima apsistoti nakčiai. Infrastruktūra sukurta tokia, kad ja nesiskųstų net ir išrankiausias turistas, tačiau nustebino tai, kad skirtingai nei, pavyzdžiui, Tatrų kalnuose, pasiekus viršūnę ar nusileidus žemyn, niekur negalima nusipirkti karštos arbatos.
Duoklė senajai Bulgarijai
Ar žinojote, kad seniausias Europos miestas yra Bulgarijoje? Man, senosios architektūros ir kultūros gerbėjai, buvo svarbu detaliai ištyrinėti į pasaulinį UNESCO paveldą įtrauktus objektus, tad pasirinkau Plovdivą. Jo senamiestis – tarsi muziejus po atviru dangumi, kuriam daugiau kaip šeši tūkstančiai metų. Neįtikėtina, kad miestas toks senas ir savo amžiumi lenkia net Romą.
Plovdivas įsikūręs ant septynių kalvų. Tiesa, išliko ne visos. Miestui plečiantis, viena iš kalvų buvo sunaikinta. Šalia tyliai teka Maricos upė. Ji matė tiek daug užkariavimų – kas tik nebuvo užvaldę šio nuostabaus miesto. Apie tai liudija gausybė architektūros paminklų – pravoslaviškos cerkvės, mečetės, romėnų laikų antikinis teatras. Šiuo metu antrame pagal dydį Bulgarijos mieste gyvena apie 400 tūkst. gyventojų. 2019-aisiais Plovdivas taps Europos kultūros sostine. Tikimasi, kad šį menininkų miestą užplūs turistų minios, nors šis miestas nesiskundžia lankytojų srautais – juk čia kasmet du kartus per metus vyksta tarptautinės mugės.
Miesto centre įsikūręs kultūros centras, antikinių mozaikų ir stiklo kūrinių muziejus „Trakart“. Grindų mozaikos yra išlikę nuo senų laikų – II–III amžiaus prieš Kristų. Šios mozaikos užima 160 kv. m muziejaus ploto. Čia gausu senovinių vazų, taip pat šiuolaikinių menininkų kurtų mozaikų, veikia išmani multimedijos sistema – galima pažiūrėti istorinį reportažą apie muziejaus objektus ir mozaikų kūrimą.
Vakaras Plovdive – ypatingas metas. Čia gausu parkų. Vienas iš gražiausių – Tsar Simeon parkas – kuriame veikia spalvingieji muzikiniai fontanai. Visa aikštė nušvinta spalvomis ir prisipildo ramių muzikos garsų.
Nesebaras: čia viskas saugoma kaip istorinis paveldas
Iš Plovdivo nusprendėme judėti į Nesebarą. Tai – vienas iš seniausių Europos miestų, esantis 37 km nuo Burgaso. Juodosios jūros globojamas miestas pasitinka pristatydamas turistui gynybinę sieną. Tai – Bizantijos laikotarpio reliktas. Ne visa siena restauruota, dalis jos – po vandeniu.
Senamiesčio pastatai ir grindinys mena turkų okupacijos metus – Nesebaras Bulgarijai atiteko tik 1886 m. Miesto veidą formuoja gausybė cerkvių – norint patekti į vidų, įprastai reikia mokėti. Vasarą dauguma turistų, užuot tyrinėję istorinius objektus, pasiduoda paplūdimių vilionėms.
Čia veikia tikras turistų rojus – kainos gerokai mažesnės nei Ispanijoje ar Italijoje, o „vietinė“ saulė ir jūra įprastai patinka visiems atvykusiems. Populiariausias paplūdimys – „Sunny Beach“. Nesebaro naujamiesčio dalis rudenį „mirusi“ – dauguma viešbučių ir kavinių yra uždaryti. Panaši situacija iš kitame Juodosios jūros kurorte Pomorie – žvejybiniai laivai kantriai laukia savo šeimininkų, o turistiniai laiveliai merdės iki naujojo sezono pradžios.
Visai kitokia situacija lietuvių pamėgtoje Varnoje. Čia, pagrindinėje miesto aikštėje, verda gyvenimas. Net ir spalio pabaigoje veikia lauko kavinės, kuriose gausu žmonių – ir vietinių, ir turistų. Vienas iš labiausiai akį traukiančių miesto istorinių objektų – viešosios terminės romėnų pirtys.
Išlikę griuvėsiai šiuolaikiniam turistui pasakoja savo istoriją apie tai, kad anuomet, antrame amžiuje prieš Kristų, 7 tūkst. kv. m ploto pirtys miestui ir jo gyventojams buvo itin svarbus objektas. Be to, iki šiol tai didžiausias rastas antikinis statinys Bulgarijoje. Didžiausią įspūdį daro šalia istorinio statinio išsirikiavę nauji namai, pastatyti prieš keletą metų. Po turistinių tyrinėjimų Varnoje pasukome Rusės link.
Rusė – „60 laivų uostas“
Miestas, įkurtas Romos imperijos laikais, šiandien turistus stebina išlikusiais architektūriniais statiniais. Tarp jų – šv. Trejybės cerkvė, Tautos atgimimo Panteonas. Nemažai architektūrinių Rusės statinių projektavo italai.
Apie 200 istorinių objektų yra įrašyti į šalies kultūros paveldo sąrašą. Pasivaikščiojimo metu stebėjau aplinką Rusės centre esančioje Laisvės aikštėje. Atrodė, kad žmonės neskuba, o miesto tempas nekelia streso jo gyventojams. Pagrindinėje aikštėje daugybė restoranų, kavinių, barų.
Rusėje stovi ir aukščiausias televizijos bokštas Balkanuose – 198 metrai. Šiuo metu jis uždarytas, todėl miesto panoramą galėjau apžiūrėti tik nuo šalia jo esančios kalvos.
Po dešimties dienų Bulgarijoje supratau, kad čia dar grįšiu, nes net ir aktyviai keliaujant bei turint aiškų planą, ką aplankyti, dviejų savaičių vis tiek per mažai.
Grįžusi iš kelionės internete perskaičiau prieš kelerius metus mokslininkų atliktą tyrimą apie lietuvių ir bulgarų kolektyvinio tapatumo bruožus. Pagrindinė išvada jame skambėjo taip: „Nei bulgarai, nei lietuviai vieni apie kitų kultūras iš esmės nieko nežino“. Manau, kad tai galėtų tapti ir mano šio straipsnio išvada, nes, nepaisant to, kad abi šalys beveik panašiu metu tapo Europos Sąjungomis narėmis, vis dėlto (ką trumpos viešnagės metu spėjau pajusti) esame labai skirtingi. Save abstrakčiai apibrėžčiau kaip „pasaulio individualistę“, o Bulgarijoje, man pasirodė, kad vis dar stipriai išreikštas kolektyvizmas.
Pirmąją kelionės po Bulgariją dalį galite perskaityti paspaudę čia.
