Pasak legendos, Balstogę 1320 m. įkūrė Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Pasirodo, kažkas girdėjo, kaip semdamas iš upelio krištolo skaidrumo vandenį Gediminas šūktelėjo: „Koks baltas vanduo, čia galima pastatyti medžioklės namelį!“ Iš tikrųjų gerokai vėliau šioje vietoje buvo pastatytas dvaras, o šalia įsikūrė kaimas, vadinamas Biały Stok.
Paskutinį vasaros savaitgalį reikia praleisti įdomiai. Pradžioje planavome važiuoti dviese, bet ekspromtu prisijungė ir dukra, kaip senais gerais laikais (nors ir šie laikai labai geri). Pakeliui užsukome į prekybos centrą Wysockiego Park Handlowy maistuko pusryčiams ir į Rossman parduotuvę. Čia pilna ir maisto kioskelių. Pabandome čekišką skanėstą trdl, tačiau skonis ne tas.
Užsakytas butas centre – L.Zamenhofo gatvėje. Liudvikas Zamenhofas – Balstogėje gyvenęs žydų okulistas, žinomas kaip esperanto kalbos (dirbtinės kalbos) kūrėjas.
L.Zamenhofas nutarė, kad bendra kalba turėtų pagerinti tautų santykius ir tapti tarptautine kalba.
Savo laiku Balstogėje gyveno ne tik žydai, bet ir lenkai, vokiečiai, baltarusiai. Sutarti jiems nesisekė, tad L.Zamenhofas nutarė, kad bendra kalba turėtų pagerinti tautų santykius ir tapti tarptautine kalba.
Gatvės pradžioje stovi paminklas paaugliui L.Zamenhofui (nes tokio amžiaus gyveno Balstogėje), o gatvėje, kur stovėjo jo namas – atminimo lenta ir freska ant gyvenamo namo sienos. Mieste vis kažkur sušmėžuoja esperanto kalba. Tai pavadinimas, tai namas išpieštas esperanto abėcėlės raidėmis.
Įsikūrę tuoj pat skubame į patį centrą. Ant miesto leidžiasi sutemos, tačiau centras pilnas žmonių, scenoje groja muzika (visą vasarą Balstogėje vyksta koncertai). Vasaros vakarais Kosciuškos turgaus aikštė pulsuoja vakarėlio ritmu. Gyventojai, studentai, turistai (tokių nedaug) – visi plūsta į centre esančias aludes ir kavines. Slampinėja su ledais rankose. Ledainių koncentracija centre neįtikėtina.
Centrinė aikštė – Kosciuškos turgus – nėra tas tikrasis senamiestis. Karo metais miestas labai nukentėjo. Aplinkiniai pastatai statyti pokario metais, tačiau sėkmingai stilizuoti – tarsi XVII–XIX amžiaus. Kadangi jau seniai vakarienės metas, daug nesigilindami sėdame kavinėje „Ratuszowy“.
Nors jau visai sutemę, bet reikia surasti nors vieną meškutį. Įvairiose miesto vietose pastatytos 8 mažutės WidziMis skulptūrėlės. Vietos gyventojai palaikė idėją, kad Balstogėje atsirastų naujas, įdomus traukos objektas. Meškučiai išsislapstę neatsitiktinai, o atrinktose vietose – susiję istoriniu ar kultūriniu aspektu. Kiek pablūdinėję Bliuzo alėjoje, randame Bliuzo meškutį. Tamsoje tikrai nėra lengva surasti. Netyčia net gali užkliūti.
Vietos gyventojai palaikė idėją, kad Balstogėje atsirastų naujas, įdomus traukos objektas.
Kadangi vienas meškutis rastas, galima įgyventi dar vieną planą – aplankyti „Wodopojka“. Mamos pasiūlymas dukrai – einam išgerti. Pakeliui reikia stabtelti prie skulptūros „Teatro kaukė“. Tai dvipusė teatro kaukė – dvi pusės ir du veidai, kaip ir gyvenime.
„Wodopojka“ iki 1968 m. buvo turgaus aikštė su girdykla arkliams ir nedidele užeiga vežikams. Dabar salelėje, iš visų pusių apsuptoje gatvėmis, stovi nedidukas medinis namelis. Unikali vieta. Užėjus gali išlenkti burnelę ir užkąsti raugintu agurkėliu, sumuštinuku su šmalcu ar silke. Jokių sėdimų vietų nėra.
Grįžtant atgal, net neieškant po kojomis pasipainioja prieš sesiją prisnūdęs meškiukas Studentas. Kad jau taip, reikia tęsti meškiukų paieškas. Sutemus net įdomiau. Konstantino I skverelyje kompozicija buvo net iš trijų meškiukų (Šventasis Mikalojus). O prie teatro - į Hamleto vaidmenį įsijautęs meškiukas Aktorius. Prie L.Zamenhofo skverelio niekaip nerandame meškučio. Tiek jau to. Dar netoli namų tenka pasisveikinti su Ursido meškučiu.
Prie namų įsikūręs naktinis klubas. Truputį keista, kad vietoje, kur gyvenami daugiabučiai, leista veikti tokiai įstaigai. Girdisi muzika ir ilgai groja.
Pusryčiams pasirinkta kavinė „Bulka z maslem“. Taip vadinami beigeliai, tikrai ne beigeliai, o tokios formos bandelės.
Nors dar tik rytas ir rugpjūčio pabaiga, bet jau pakankamai šilta. Diena žada būti karšta. Geriausia patraukti į parkų pusę. Kelias veda per Bliuzo alėją, kur vakar tamsoje buvo ieškotas meškutis. Alėjoje akmens plokštės išdėstytos taip, kad atrodytų kaip fortepijono klavišai (Balstogėje daug metų vyksta festivalis „Ruduo su bliuzu“). Meškutis dieną matosi iš tolo.
Branickių parko prieigose pasitinka Kavelino šuo. Toks bjaurus, kad atrodo net gražus. Sako, kad šuns bruožai panašūs į jo šeimininko Mikołajaus Kawelino veido bruožus. Neaišku, ar skulptūra yra duoklė šeimininkui, ar jo šuniui.
Parke prie pavėsingos alėjos ilsisi ir Hetmano meškutis.
Ūksmingi takeliai nuveda iki buvusio medinio dvaro, kur šiuo metu įsikūręs skulptoriaus Alfonso Karny muziejus.
Žiūrint į juos, supranti, koks gražus miestas buvo Balstogė.
Šalia – Pałac Beckera (1902–1905 m.). Reprezentacinis šilko gamyklos valdybos pastatas, priklausęs Prūsijos piliečiams E.Bekeriui ir A.Frischui. Gamykla su pertraukomis ir įvairiais pavadinimais veikė iki 2006 m. Šiuo metu rūmai yra privati nuosavybė. Tai reti pastatai, išlikę po karo. Žiūrint į juos, supranti, koks gražus miestas buvo Balstogė.
Kitoje gatvės pusėje parkas – Planty. Balstogė labai žalias miestas – daugybė skverų, parkų, gėlynų, kurie susikibinę žaliomis rankomis vienas su kitu. Lenkai saugo savo žaliąsias zonas.
Planty – nemažas parkas, susiliejantis su Branickių rūmų parku. Gera pasėdėti prie fontano, tačiau rūpi traukti link Branickių rūmų. Einant pro šalį, rūmų pašonėje matėsi judesys. Pasirodo, po medžiais vyksta maisto fiesta. Vasarą Branickių rūmų soduose vyksta Palenkės čempionų pusryčiai. Jie organizuojami nuo 2015 m. Kiekvieną kartą čia galima paragauti įvairiausių skonių. Ilgiausia eilė prie ledų.
Kaip tik pro šalį pralinguoja mergina su padėklu, pilnu labai apetitiškų bandelių. Pasekame, dukra nuskuba prie bandelių, o mes nutapnojame iki vietos, kur prekiauja koldūnais. Dar nusiperkame vietinio limonado. Maistas visai kitoks nei pas mus mugėse. Labai įvairus, skirtingų skonių, įvairių virtuvių, nemažai regioninių patiekalų.
Žmonės skanauja valgius, šneka ir niekur neskuba – idiliška atmosfera.
Koldūnai – gardūs, o bandelė tiesiog nereali. Su jūra pistacijų kremo viduje. Vienam tikrai tokios neįveikti. Pievoje po medžiais išdėstyti įvairūs gultai, sudedamos kėdės, poilsio zonos iš šieno, groja muzika. Žmonės skanauja valgius, šneka ir niekur neskuba – idiliška atmosfera.
Pasimalus po fiestą, grįžtame iki Branickių rūmų. Karo metais buvo sunaikinta 70 procentų rūmų, tačiau dabar jie atstatyti ir čia įsikūrė Medicinos universitetas. Branickiai daug metų valdė šias žemes, tačiau tik Klemensas Branickis su žmona įdėjo daug pastangų gerinant miesto infrastuktūrą. Pastatė rotušę, teatrą, ligoninę, paštą, gaisrinę ir t. t. Rūmų ir parko kompleksas taip pat sukurtas jų dėka. Rūmus supa barokinis sodas su skulptūromis ir fontanais. Juodu ažūru ir aukso elementais išsiskiria Erelių paviljonas.
Fligelyje įsikūręs Medicinos ir farmacijos muziejus. Tačiau ekskursija bus tik po 1,5 valandos, kita – dar po poros valandų. Reikės grįžti vėliau.
Prisėdus parke ant suoliuko, ant šalia augančio medžio kamieno sukrebžda riešutą tempianti voverė. Medžių viršūnėse – tiesiog voverių rojus.
Nors ir karšta, nutapename iki gatvės freskos Wyślij pocztówkę dla Babci i Dziadka („Išsiųsk atviruką močiutei ir seneliui“). Balstogė – gatvės meno gerbėjų rojus! Jų daugybė. Net vaikštant be plano, nori nenori pamatysi nors kelias.
Balstogė – gatvės meno gerbėjų rojus!
Darosi vis karščiau. Laikas grįžti namo siestai. Pailsėjus grįžtame ekskursijai į Farmacijos muziejų. Yra laiko nueiti iki vartų bokšto laikrodžio (seniausias tokio tipo judantis mechanizmas Lenkijoje). Vartuose įsikūręs turizmo centras.
Medicinos ir farmacijos muziejus lankomas tik su gidu. Galima pirkti kompleksinį bilietą ir į rūmus. Apsiribojame medicina (25 zlotai). Gidas ilgai neužtrunka. Trumpi pasakojimai veda iš patalpos į patalpą.
Tarp vaistinės eksponatų (XVIII–XXI a.) šalia senųjų farmakopėjų ir receptų knygelių (seniausiai virš 100 metų) gausu įvairių prietaisų: tablečių presai, aparatai tepalams kočioti, autoklavai, perkolatoriai, Hansen spintelės, infuzoriai, centrifugos. Stalčiuose išrikiuoti originalūs tarpukario vaistai.
Odontologo kabinetas buvo su koja valdomu dantų grąžtu, galima viską paliesti. Lauko ligoninės kambarys. Oftalmologo kabinetas su daugybe įrangos ir išeksponuotais daiktais, kuriuos žmonės sugeba susigrūsti į nosį arba praryti ir t. t.
Dangų remia raudoni Mergelės Marijos ėmimo į dangų katedros špiliai. Šalia prilipusi mažytė balta bažnytėlė iš tikrųjų yra pirminė bažnyčia. Savo laiku valdžia tikintiesiems neleido statyti naujos bažnyčios, bet buvo galima statyti priestatą. Tai mostelėjo, kad maža nepasirodytų. Į bažnyčią renkasi vestuvių dalyviai. Rūpi pažiūrėti į pasipuošusius žmones.
Savo laiku valdžia tikintiesiems neleido statyti naujos bažnyčios, bet buvo galima statyti priestatą.
Netoli bažnyčios ir buvę Branickių rūmų svečių namai, kur įsikūręs metrikacijos skyrius. Neatsitiktinai tarp jų pasirinkta vieta naujai skulptūrai (atidengta birželio mėn.) – „Pažadas“. Dvi viena į kitą žiūrinčios galvos, sujungtos rožiniu lanku, tarsi žvilgančiu zefyru. Šalia – žavinga spalvotų skėčių alėja.
Įdomumo dėlei pietums pakeliui užsukame į valgyklą „Bar Podlasie“. Maistas skanus ir pigus. Toks greitas pavalgymas be įmantrybių.
Iki norimo tikslo kelias veda per Centrinį parką. Centriniame parke – paminklas Balstogės krašto didvyriams, jis sukėlęs įvairių diskusijų. Balstogė labai žalias miestas. Parkai, skverai – miesto pasididžiavimas, jie tarsi jungiasi vieni su kitais. Netgi kai kurios autobusų stotelės jaukiai apželdintos ir vasarą nevirsta šiltnamiu.
Ypatingas pastatas mieste, beje, taip pat apželdintas, kur įsikūrė Palenkės filharmonija ir opera. Stiklo ir betono konstrukcija išnykstanti tarp vynuogienojų ir gėlių. Pastato sodai suskirstyti į kelis lygius su pėsčiųjų takais, tiltais, skulptūromis ir mažais tvenkiniais. Žalieji pastato elementai mažina šilumos efektą ir triukšmą, padidina pastato šilumos izoliaciją, gerina vietinę biologinę įvairovę ir riboja lietaus nuvedimą į miesto centrą.
Netgi kai kurios autobusų stotelės jaukiai apželdintos ir vasarą nevirsta šiltnamiu.
Iš vienos pastato pusės ant stogo veda spiraliniai laiptai. Pasirodo, kad patekti ant stogo, reikia bilieto. Tenka grįžti prie pagrindinio įėjimo ir eiti į kasą. Kaip tik fojė renkasi šventiškai pasipuošę žmonės žiūrėti spektaklio. Prieš kelionę vyras peržiūrėjo dramos teatro interneto puslapį, bet ten spektakliai prasideda tik nuo spalio. O čia, pasirodo, vyksta ir rugpjūtį. Taip į galvą įslenka slapta mintis.
Apžvalgos terasa veikia vasaros savaitgaliais geru oru (15 zlotų). Viršuje įrengtas sodas su suoliukais ir ketaus skulptūra „Kompozitoriaus galva“. Čia puiki vieta stebėti saulėlydžius.
Lipti į viršų visai nieko, bet leistis žemyn, kur nepasiekė augalija, nelabai smagu.
Reikia surasti dar vieną gatvės meną „Mergaitė su laistytuvu“ (miesto simbolis). Idėja tiesiog nuostabi. O už poros namų dar viena įdomi skulptūra – „Audinys“.
Grįžtant kita gatve, tiesiog būtina stabtelti prie skulptūros „Kelionė“, skirtos lėlių teatro istorijai. Čia įtaisytos specialios akutės, kuriose parodoma lėlių teatro istorija, tačiau kokybė jau visai prasta ir praktiškai nieko nesimato.
Grįžtame į Kosciuškos turgaus aikštę, aplink kurią pilną kavinukių, vėl scenoje groja muzika. Vakarienei įsitaisome „Gospoda Podlaska“. Imame mėsos rinkinį dviem. Bet ir trise visko neįveikiame, nors ir labai skanu. Besėdint į dienos vakaro šviesą išvelkama mintis dėl spektaklių lankymo.
Apsukame centre ratuką. Miestas pilnas žmonių. Labai daug jaunimo. Grupelės moksleivių amžiaus vaikų traukia į klubus, kavines. Panelės su makiažu, tad amžių gali nuspėti tik įsižiūrėjęs, bet vaikinukai visiškai vaikai. Stovi grupelėmis: apranga, makiažas – tarsi uniforma. O tie, kurie kiek išsiskiria, ryškiai matosi aptariami tų, vienodų.
Kažkokių superobjektų mieste nėra, daug daugiabučių, tačiau aplinka kažkokia sava ir jauki. Veikia visos ledainės, dažno praeivio rankoje ledų porcija.
Sekmadienio ryte miestas dar miega, nors kai kurios ledainės jau dirba. Su ledų porcija galima apžiūrėti porą grafičių prie laikinųjų namų. Ypač gražus su drakonais. O tada jau dienos šviesoje surasti Ridenantį meškutį, kuris taip „pasislėpęs“ prie sienos, kad nenuostabu, jog tamsoje jo neradome.
Pataikome į tą retą sekmadienį, kai dirba parduotuvės, tad pagerbiame Bedronką. O tada link įspūdingos Šv. Roko bažnyčios, kurios baltas bokštas iškilęs daugiau kaip 80 metrų. Įspūdinga Kristaus skulptūra. Tai visas pastatų kompleksas su įrengtu taku, iš kur į miestą galima pažvelgti iš aukščiau.
Kaip tik sekmadienio ryto mišioms renkasi tikintieji. Kol neprasidėjo mišios, užsukame apsižvalgyti viduje. Bažnyčios bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, tik atsidaro ji nuo 14 val. Gaila, vakar nežinojome. Tačiau labai nenusimename – miestą apžvelgsime nuo apželdinto stogo.
Išvažiuodami iš miesto akimirkai nukeliaujame laiku atgal. Senoji medinė Balstogės architektūra – Bojary rajone. Senųjų autentiškų namų likę jau nedaug, bet Koszykowa gatvė grįsta senuoju akmeniniu grindiniu. Grįžtant vėlyviems pietums, netoli Augustavo, stojame „Bar Przy Kominku“. Iš išorės tai tokia pašiūrėlė, tačiau maitina sočiais naminiais pietumis adekvačiomis kainomis.
Grįžus nepaleido mintis apie teatrą, tad daug nemąstę nusipirkome bilietus į miuziklą „Broadway Dance Club“.
Ir štai, nepraėjo nė mėnuo, ir vėl vakare vaikštome Balstogės gatvėmis. Tik jau ne trise, o keturiese. Butukas strategiškai šį kartą dar geresnėje vietoje. Pro langą matosi Bliuzo alėja.
Keli žingsniai ir jau Kosciuškos turgaus aikštėje. Šį kartą rotušė neužstota scenos matosi visu gražumu. Kaip rotušė, ji niekada neatliko savo funkcijos, nes Balstogė buvo privatus etmono Jano Klemenso Branickio miestas. Šiuo metu ten įsikūręs Palenkės vaivadijos muziejus.
Vakaras gražus, kavinės pilnos žmonių. Vakarienei nudrožiame į „Gospoda Podlaska“. Šį kartą nuspręsta ragauti ir jų koldūnų, kurie čia tikrai verti dėmesio.
Nors vėloka, norisi patikrinti, ar apšviesti Branickių rūmai. Per aplinkui, nes reikia žentui parodyti kelis meškučius, pasiekiame rūmus. Ir tikrai, rūmai gražiai apšviesti. Tuščiame parke žvyras girgžda tik po mūsų kojomis. Kitoje pusėje, tolumoje, apšviesti ir vartai su laikrodžiu. Randame maketą ir Atlantą. Tamsoje žymiai geriau matosi, ko ieškoti. O tuščioje aikštėje gali garsiai dainuoti dainas.
Mieste sklando rinkimų nuotaikos. Kaip ir pakeliui, miestas nukabinėtas kandidatų plakatais. Kad niekas nepražiopsotų, laiką iki rinkimų skaičiuoja didelis laikrodis.
Nors miestas nemiega, jau labai vėlu, todėl tikrai laikas miegelio.
Ryte, palei cementinius klavišus laksto voverė, kol jos neišgąsdina šuo. Voverių mieste begalė.
Balstogė – ne tik meškučių, bet ir voverių miestas.
Po pusryčių pirmas darbas – paskanauti ledų. O tada koja už kojos traukiam iki Planty parko. Alėjoje šalia Branickų rūmų iš pat ryto liejasi elektrinio pianino melodijos.
Planty parkas šį kartą pasitinka šokančiu fontanu. Šokis kartojasi ir kartojasi, bet žiūrėti nenusibosta. Kol oras geras (nelyja), nupėdiname iki zoologijos sodo. Nedidukas, bet gražiai sutvarkytas, nemokamas. Parke šalia zoologijos sodo siaučia voverės. Balstogė – ne tik meškučių, bet ir voverių miestas.
Per Branickių rūmų sodą nueiname iki skulptūros „Pažadas“. Čia pabandau įgyvendinti slaptą mintį apžiūrėti vieną atkurtą interjerą. Užeiname į civilinės metrikacijos skyrių ir paprašau darbuotojos parodyti tuoktuvių sales. Patikinus, kad ilgai neužtruksime, ji ne tik atidaro duris, bet ir uždega šviesas, kad geriau matytumėme.
Rokoko tapybos dekoracijos nuneša į stebuklingų sodų gelmes. Šalia egzotiškų augalų ir gyvūnų atkurti vėlyvojo rokoko ir klasicizmo stiliaus baldai sukuria romantišką atmosferą.
Romantiškos nuotaikos vedami negalime abejingai praeiti pro „Maison du café“. Jauki kavinukė tiesiog traukia prisėsti. Rūpi paskanauti kitokios kavos ir įdomių desertų. Besėdint sulaukiame ir vestuvių kortežų.
Grįžtant dukra pastebi suvenyrų reklamą. Jau net nesitikėjome, kad tokių čia yra. Turizmo centras neveikė, tad ji jau neturėjo vilties papildyti savo magnetukų kolekcijos. Ir čia, prašom – prie pat aikštės „Kramstok. Sklep z pamiątkami/Giftshop“.
Po desertų norisi ko nors normalesnio, bet nesunkaus, tad valgykla „Bar Podlasie“ yra labai tinkama vieta, nes įdės tiek, kiek paprašysi. Žmonių šį kartą labai daug – pats pietų metas.
Po truputį tamsėja dangus, pradeda lynoti. Kol stipriai neįsilijo, spėjame parbėgti namo. Reikia pailsėti iki teatro. Vienu metu lietus pilasi kaip iš kibiro, tad kyla klausimas, kaip reikės nutapenti iki teatro. Tačiau tarsi išklausęs mūsų norus, lietus palaipsniui rimsta. Kiek krapnoja, kai išeiname, bet saikingai.
Pavakarieniauti vėl įsitaisome „Gospoda Podlaska“. Viduje viskas užimta, bet šoninėje terasoje randame staliuką. Nors vakare atvėso, ten gerai – pakankamai šilta. Iš vėl karaliauja koldūnai. Tik kitokių skonių.
Iki teatro vis tik lydi lietus. Vakare žalumynais apipintos ir apšviestos kolonos atrodo magiškai. Stiklo, betono ir metalo pastate sunku įsivaizduoti damas su puošniomis suknelėmis. Tačiau lenkai, skirtingai nuo mūsų, į teatrą eina pasipuošę. O kam tada tos gražios suknelės ir aukštakulniai? Negi spintos tamsoje dūlės? Ir kodėl nepasidaryti sau nedidelės šventės, o ne eiti su nutampytu megztiniu tarsi iš tvarto.
Baras traukia saldumynais, mergaitės maloniai paaiškina, kokie jų skoniai. Tačiau po vakarienės norisi tik pažiūrėti. Labiau rūpi apžiūrėti patį pastatą. Viduje – daug stiklo. Vietomis net nejauku lipti, bet netrukus pripranti. Stikliniai laiptai tikras pasityčiojimas iš sijonuotų damų. Puikus akcentas – stiklo plokštės su kūrinių partitūromis. Stikliniu liftu pasivažinėjame aukštyn-žemyn.
Žaliai raudonai juoda žiūrovų salė patogi, net ir labai aukštas priešais sėdintis žmogus neužstos scenos vaizdo. Antras balkonas – labai aukštai. Gerai, kad į jį nepirkome bilietų. Pirmo aukšto vienintelis minusas pirmai eilei – lynas, ištemptas palei kraštą. Jis kiek užstoja sceną. Aukštųjų technologijų salėje įrengtos kilnojamos platformos su dekoracijomis.
Per pertrauką nusileidžiame į žemutinį vestibiulį apžiūrėti parodos. Žaismingas, spalvingas, su 3D efektais ir populiariais Brodvėjaus hitais, miuziklas pralekia akimirksniu. Nuostabu, bet kol visiškai neužsisklendžia uždanga, nė vienas žiūrovas neskuba iš salės. Niekas nelekia į rūbinę pasiimti striukės, kol dar artistai scenoje.
Lietus baigėsi, vakaras maloniai šiltas. Reikia ir žentui parodyti „Wodopojka“. Susiformuojame rinkinuką (10 Eur). Šį kartą gauname didesnį sumuštinį su šmalcu. Barmenas atiduoda per daug grąžos. Kol bandome suskaičiuoti, pats susigriebia. Sako, kad praeitą vakarą buvo vestuvėse.
Nors jau vėlu, bet dar rūpi apsukti nedidelį ratuką.
Ryte, po pusryčių kavos, užsukame į dar iš vakaro nužiūrėtą „Chocolate Cafe E.Wedel“. Įvairiausių kavų ir desertų pasirinkimas susuka galvas, vos gali išsirinkti. Gėrių gėris mėgautis kava su vaizdu į rotušę. Deja, tenka kilti nuo stalo.
Balstogė puikiai tinka mėgstantiems vaikščioti pėstute.
Dar ne tiesiai namo. Pasukame link Supraslės vienuolyno, vieno iš penkių stačiatikių vyrų vienuolynų Lenkijoje. Jo istorija siekia daugiau nei 500 metų. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo buvo pertvarkytas ir jame įsikūrė žemės ūkio mokykla. Tik 1980-aisiais vienuolyno teritorija ir patalpos buvo grąžintos stačiatikių bažnyčiai.
Į patį vienuolyną ekskursija tik prasidėjusi, tad laukti beveik dvi valandas neapsimoka (taip ir liko neaišku, kokiomis valandomis jos vyksta). O gal ir gerai, nes kieme vyksta kažkokie remonto dabai.
Nusprendžiame užsukti į Ikonų muziejų. Muziejus tikras lobis. Dauguma ikonų buvo iš XVIII, XIX ir XX amžių. Paroda įrengta devyniose salėse, primenančiose katakombas. Ikonos eksponuojamos panaudojant apgalvotą šviesos ir šešėlių žaismą. Skambant stačiatikių sakralinei muzikai sukuriama nenusakoma atmosfera. Įspūdis nepamirštamas. Nors valgyti nesinori, rūpi apsižvalgyti kavinukėje. Nemaža, su jaukiais kampeliais ir vietinių produktų skyreliu.
Kiek tolėliau stabtelime prie susukto pušies kamieno, kuris puikiai matosi nuo kelio.
Netoli Augustavo vėl stojame vėlyviems pietums „Bar Przy Kominku“.
Balstogė puikiai tinka mėgstantiems vaikščioti pėstute. Ir nors nėra prabangus miestas, bet turi ką parodyti ir ypač tinka savaitgalio kelionei.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.