Po mėnesio Cristiano pranešė, kad atsiliepė ir Dalai Lama. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo „Kino pavasaris“ ir čia susipažinau su į festivalį atvykusiu filmo apie albinosus „Baltas šešėlis“ režisieriumi iš Izraelio Noaz Deshe.
Žmonės, nepažįstantys vienas kito, kėlė tą pačią problemą ir nejučiomis sugalvojo tokį patį pavadinimą. Diskutuodama su abiem „šešėliais“ į baltųjų rasizmą Afrikoje gilinausi ir aš.
Cristiano išvertė savo knygą į anglų kalbą, o Noaz filmas apkeliavo daug žemynų, Sandanso ir Venecijos festivalius, jį susižavėjęs gyrė Holivudo režisierius Francis Fordas Coppola, o vykdomuoju prodiuseriu tapo Ryanas Goslingas.
Albinoso širdį juodojoje rinkoje galima nusipirkti už 50 tūkstančių JAV dolerių, atskiras kūno dalis – už keletą tūkstančių dolerių, visą kūną – už 75 tūkst. dolerių.
Taip apie žiaurų albinosų gyvenimą pasaulyje sužino vis daugiau žmonių, bet jų padėtis Afrikoje negerėja.
Tanzanijoje sakoma: „Albinosai nemiršta, jie dingsta.“ Šimtai albinosų, vadinamų dvasiomis „zeru zeru“, yra nužudomi, o išgyvenusieji lieka be kai kurių kūno dalių. Albinoso širdį juodojoje rinkoje galima nusipirkti už 50 tūkstančių JAV dolerių, atskiras kūno dalis – už keletą tūkstančių dolerių, visą kūną – už 75 tūkst. dolerių. Kartais savo vaikus parduoda tėvai.
Afrikiečiai tiki, kad albinosai yra nelaimių pranašai, turintys magiškų galių. Šamanai ragina nusipirkti amuletų, eliksyrų, pagamintų iš albinosų nagų, plaukų, liežuvio, akių, odos, kaulų ir kraujo. Jie tikina, kad tai neša sėkmę, padeda rasti aukso ir praturtėti. Be to, tikima, kad albinosai, kurie yra tik dvasios, nejaučia jokio skausmo. Todėl juos galima kapoti gyvus.
Iš tiesų albinizmą sukelia recesinis genas, jis pasireiškia pigmento – melanino – trūkumu. Albinosams, kurių oda ir plaukai yra balti, reikia saugotis saulės ir šviesos. Dėl itin prasto regėjimo jie negali mokytis ir siekti geresnių rezultatų. Dauguma jų neišgyvena daugiau nei iki 40 metų, nes suserga odos vėžiu ir miršta.
„Mes žudomi kaip gyvuliai“/ „ačiū, kad paslėpei mano širdį, taip aš išgyvenau tą dieną“ – iš baimės miegodami po lovomis, jie kuria dainas apie tai, kaip sunku yra būti baltuoju Afrikoje.
Būtent daina apie liūdną gyvenimą padėjo ir dvidešimtmečiui albinosui Hamisi Bazili tapti filmo „Baltas šešėlis“ herojumi. Apie tai sužinojau atsidūrusi Tanzanijoje ir nuvažiavusi į kamščiuose dūstančią sostinę Dar Es Salamą susitikti su N.Deshe filmo aktoriais.
Su nerimu laukiau, ar H.Bazili, filme vaidinantis pagrindinį herojų Alias, sutiks važiuoti keturias valandas iš priemiesčio Kiluvya į centrą. Ieškojome vieni kitų, padedami Jameso Gayo, kuris taip pat vaidina „Baltame šešėlyje“ herojaus Aliaso dėdę Kosmos ir paprastai asistuoja Hamisiui interviu metu.
Atsisėdame kavinėje „City Garden“. Tamsiai nusidažęs plaukus ir ryškiai mėlynomis kelnėmis dėvintis Hamisi nusiima saulės akinius ir varto meniu. Kepurėlę su raudona penkiakampe žvaigžde užsimaukšlinęs J.Gayo rūpestingai jam verčia frazes, kai mūsų anglų kalba sudėtingėja. Abu užsisako po stiklinį butelį „Coca Colos“.
– Papasakokite, kaip jūs atsidūrėte filme?
– Jamesas Gayo (J.G.): Atvykęs į Tanzaniją, režisierius N.Deshe vedė paskaitas apie trumpametražius filmus. Perskaitęs apie albinosų problemą laikraštyje, nusprendė sukurti apie tai filmą. Aš pasisiūliau jam padėti atrinkti aktorius. Jau pradėjęs filmuoti, vieną dieną Noaz man paskambino. O gal tu galėtum vaidinti? – paklausė. Bet aš ne aktorius, – atsakiau. Bet aš tavim pasitikiu, – pasakė Noaz. Ir aš sutikau.
– Hamisi Bazili (H.B.): Man pasakė mama, perskaičiusi apie filmo atranką žinutę laikraštyje. Atrankoje dalyvavo 40 albinosų.
– Kaip manai, kodėl Noaz pasirinko būtent tave?
– H.B.: Manau, kad man tiko personažas. Be to, aš kuriu dainas apie albinosų žudymą. Turbūt ir tai padėjo.
– Ką pagalvojai, kai Noaz tau pasiūlė suvaidinti?
– H.B.: Buvau labai laimingas, norėjau būti aktoriumi.
– Kur tu gyveni?
– H.B.: Aš gyvenu su močiute už Dar Es Salamo, miesto pakrašty, ten ir gimiau. Tėvas seniai miręs. Mama gyvena mieste su mano jaunesniąja seserimi.
– Kodėl jūs negyvenate kartu?
– H.B.: Nes ten mažai kambarių, o mama neturi pastovaus darbo.
– J.G.: Jo mama yra antrą kartą ištekėjusi, namų šeimininkė. Hamisiui geriau gyventi su močiute, nes ten yra daugiau vietos.
– Papasakok apie savo mokyklą.
– H.B.: Ji buvo tarp kaimo ir miesto, kai ten mokiausi, ten ir gyvenau. Dabar nesimokau, nes turiu krūvą neišlaikytų egzaminų. Sąlygos mokytis man yra sunkios ir nedraugiškos, mokomės kartu su kitais vaikais.
