– Ar vietinė žiniasklaida apie tai rašo?
– J.G.: Naujauas įvykis, aprašytas laikraštyje, privertė BBC žurnalistę Tanzanijoje Vicky Ntetemą slapstytis iki šiol. Ji yra ir organizacijos „Under The Same Sun“, kovojančios už albinosų teises, vadovė. Kaip bebūtų liūdna, kai ji apie tai pranešė, albinosų žudymai išaugo dvigubai.
– Papasakok apie filmavimą.
– H.B.: Man niekada nebuvo tekę gyventi su baltu žmogumi. Mes su režisieriumi filmavimo metu, apie tris mėnesius, gyvenome tame pačiame name. Iš viso penkiese. Kiekvieną sceną reikėdavo kartoti dešimtis kartų – tai vargindavo. Bet patiko, kad sutikau daug skirtingų žmonių, išmokau, kaip reikia kalbėti, elgtis prieš kamerą.
– Ar gerai sutardavote su režisieriumi?
– H.B.: Noaz – geras žmogus. Aišku, kartais susipykdavome. Jis man neleisdavo žiūrėti vietinio kino, kad nepersiduotų prasta aktorystė. Vieną kartą filmavimo grupė pagamino maisto ir nepasakė, kad ten kiauliena. Aš tik suvalgęs sužinojau, supykau ir išėjau atgal į kaimą. Aišku, Noaz apie tai nežinojo, nes jis yra vegetaras.
– J.G.: O Hamisi – musulmonas.
– Ir po kiek laiko sugrįžai?
– H.B.: Po dienos. Man paskambino ir paprašė sugrįžti. Dar prieš pasibaigiant filmavimui nusiskutau galvą ir režisierius labai supyko. Komanda turėjo laukti apie mėnesį, kol man ataugs plaukai.
– Nepasitarei prieš nusiskusdamas?
– Ne, negalvojau, kad tai svarbu.
– Ar dažnai dažai plaukus?
– Ne, čia pirmas kartas. Norėjau pasikeisti ir prieš dvi savaites nuėjau į kirpyklą.
– Kuri spalva labiau patinka, balta ar tamsi?
– Gal labiau patinka balta, bet kartais gerai pasikeisti. Pradžioje jie buvo juodi, bet su saule greitai pašviesėjo.
– Ar dabar, kai esi su dažytais plaukais, žmonės kitaip į tave žiūri?
– Kitaip.
– Kam išleidai pinigus, gautus už filmavimąsi?
– H.B.: Mano mama juos išleido gydymuisi. Ji serga vėžiu. Dar nupirkau keletą būtiniausių daiktų namams.
– Lankėtės daugybėje festivalių.
– J.G.: O taip, raudonas kilimas, žiniasklaidos dėmesys, klausimų-atsakymų sesijos. Kiekvieną dieną atsakinėdavome į daugybę klausimų. Teko praleisti Venecijos festivalį, nes tuo metu mirė mano tėvas. Būtų reikėję užversti kapo duobę ir bėgti į lėktuvą. O kadangi Hamisi visada skrenda su manim, čia liko ir jis.
– H.B.: Aš pirmą kartą išvažiavau iš savo šalies, pamačiau tiek vietų, apie tai net nesvajojau.
– Koks miestas tau labiausiai patiko?
– H.B.: Londonas, bet gyventi norėčiau Turkijoje. Žmonės ten ne tokie skubantys ir užsiėmę.
– Kaip matote savo gyvenimą ateityje? Kokie jūsų planai?
– H.B.: Toliau kursiu dainas, pabaigsiu mokslus, bet tam aš kol kas neturiu pinigų. Mano ateitis yra nenuspėjama.
– J.G.: Aš esu scenaristas, karikatūristas. Pernai dariau realybės šou Tanzanijoje apie valstybės tarnautojų sektorių. Padėdavome slaptas kameras ligoninėse, policijos nuovadose – turėjome daug medžiagos apie tai, kaip imami kyšiai. Net ir 2000 šilingų (79 euro centų) tam pakanka!
Kai baigėme filmuoti, pasiūlėme produktą televizijoms – visos atsisakė rodyti, išskyrus vieną. Net ir rėmėjai nenorėjo atskleisti savo pavardžių.
– Jūs revoliucionierius?
– J.G.: Na, gal ir taip (juokiasi). Labai norėčiau įkurti studiją, kurioje dirbtų talentingi kūrėjai. Jie mokytų, kaip daryti kiną. Norėčiau rodyti filmus atokiose vietose, sukurti dialogą, norą keistis informacija tarp žmonių, pavyzdžiui, kad „Baltą šešėlį“ pamatytų visoje Afrikoje ir kad tėvai norėtų apsaugoti savo vaikus. Man tai svarbiau, nei nuvežti filmą į Sandanso festivalį. Tikiu, kad taip kažkas keistųsi.
Pabaigę pokalbį, nusprendėme nusifotografuoti ir aš paprašiau Hamisio nuspausti mygtuką. Jis sunkiai išlaikė fotoaparatą rankose, bet labai stengėsi jo nejudinti. Jamesas prisiminė, kad režisierius jam buvo padovanojęs planšetę, bet ji iškrito iš rankų ir sudužo. Prisitraukęs mano užrašų knygutę prie akių, Hamisi užrašė savo elektroninio pašto adresą, sakydamas, kad ir vėl norėtų vaidinti, labiausiai – veiksmo filme.
Su Jamesu atsisveikinome, o Hamisi užsisakė vištienos su ryžiais. Suvalgęs ryžius, jis ilgai žaidė su šaukštu lėkštėje.
– Supakuokime, suvalgysi vėliau, – mirktelėjau jam.
– O taip, čia bus ateičiai, – nusijuokė jis ir nuskubėjo į autobusą.
