Kiekviena akimirka prie jūros palieka savo pėdsaką. Kai mintyse ošia bangos, negali sugalvoti nieko baisaus. Kai atsipalaidavęs nefokusuotu žvilgsniu stebi pulsuojančias bangas, o viena ausimi girdi vėjo ridenamų smilčių šiugždesį, atsiduri tiksliai ten – kur esi ir niekada daugiau – tik dabar. Juk tuomet labiausiai ir būni tuo, kas esi.
Ne visa kelionė buvo tokia poetiška. Kaskart nutikdavo įvairiausių akimirkų, kurių iškart gal ir nepastebi, tačiau vėliau prisimeni labai aiškiai. Kodėl? Nes tai buvo tikra ir visiškai netikėta. Sąmonė atsirenka ir savo aukso fondui pasilieka tai, kas džiugina.
Kas kiekvienoje kelionės stotelėje be visų apdainuotų dalykų įsiminė labiausiai?
Smėlynų nepagrobti
Nidoje – netikėtas posūkis dešinėn jau išvažiuojant iš miesto. Skruzdynė ir Purvynė – tai šiaurinė Nidos dalis, kur poilsiautojų būna daug mažiau.
Ant kranto ilsisi pavargę laiveliai, autentiškuose namukuose glaudžiasi vasarą čia dirbantys studentai, visur suspėjantys dviračiais. Čia nutiko ir dar vienas malonus dalykas – netikėtas susitikimas su pasaulį išmaišiusia keliautoja Ieva, kuri karštą dieną pagirdė vandeniu. Daugiau nieko ir nereikia.
Preiloje netikėtai pamačiau medinę lauko bibliotekos lentyną. Ji buvo užrakinta… nupintu gėlių vainiku. Tą akimirką tarsi praregėjau ir pamačiau daug vienišų dalykų. Štai žvejys ant krantinės kuičiasi ir jau ruošiasi eiti kitur. Vieniša valtis. Vienišas tiltas, varna, kiras. Gal tikroji ramybė ir slypi vienatvėje?
Pervalkoje įsiminė didybės pilnas jausmas, nuo Arklių švyturio pakrantės žvelgiau į Mirusias kopas. Šioje vietoje galutinai suvokiau, kad iki šiol gilinausi į smėlio prarytų miestelių ir kaimų istoriją. Štai prieš akis tas smėlio slibinas. Miegantis, apmiręs gyvenimų rijikas.
Kas žino, ar išvis dabar turėtume Pervalką, jei slenkančios kopos nebūtų šiek tiek apžėlusios ir sustojusios?
Juodkrantėje paukščių čiulbesys suskambo kaip niekad ryškiai. Viskas dėl to, kad Kuršių nerijoje labai prastai veikia navigacija, nuvedusi klaidingu keliu į garsų gaudyklę. Kitą vertus – jei atvedė, vadinasi nesuklydo.
Paradoksalu, kad pavyko nueiti į tokią sengirės vietą, kur ant kalvos susidaro natūrali dauba, „išjungianti“ visus žmogiškus garsus nuo miestelio ir sustiprinanti paukščių giesmes. Garsų gaudyklėje tai išgirsi tik užmigęs ir pabudęs paryčiais.
Žmogus ardo, jūra gydo
Klaipėdos pajūryje, ties Giruliais ir kariniais įtvirtinimais, apėmė suvokimas, kokia žmonija yra kvaila. Tiek daug geležies ir betono! Viskas tam, kad galėtum vieną kitą kartą pykštelėti jūros link, o vėliau viskas sugriūtų? Nepraėjo nė šimtas metų.
Tą patį jausmą atpažinau ir Latvijos pajūryje, šalia Liepojos esančioje Karostoje. Ten kariniai įtvirtinimai dar galingesni ir dar labiau bereikšmiškai nykstantys. Jūra juos po truputį traukia į save, gydo savo žaizdas ir žmonių kvailybę. Tiesa, dabar ten bent jau geros pamėkliškos fotosesijos gaunasi.
Palanga ir Šventoji, rodos, jau neturėjo kuo nustebinti, tačiau labai panašu, kad šios dvi vasaros sostinės keičiasi vaidmenimis. Palangoje – pastebimai daugiau ramybės, o Šventojoje – daugiau šėlsmo.
Žinoma, viskas aukštyn kojomis toli gražu neapsivertė tačiau požymių yra nemažai. O gal tiesiog šiemet lietuviai daugiau rinkosi savo Baltiją, o ne šiltuosius kraštus?
Latvijos pajūris turi laisvės kvapą. Gali būti, kad tai laikina ir latviai pajėgs sukultūrinti už Lietuvos pajūrį šešis kartus ilgesnę pakrantę? Jei tai nėra miestelio teritorija, tai prie pat jūros įmanoma privažiuoti automobiliu.
Lankytinos vietos dar ilgai nebus visiškai užgrūstos turistais, Beje, Latvijos pajūryje yra ne tik daug lietuvių, bet pavyko įsigyti ir lietuviškų ledų. Kelionių apetitas auga keliaujant. Gal nesustoti ir važiuoti motociklu iki Estijos ar aplink Baltijos jūrą?
Vos nepamiršau! Ačiū visiems įmanomiems dievams, kurie organizuoja orą, atsakingi už ledus bei saugo mažus dujomis varomus motociklus nuo gedimų.
