Pabaigti tai, ką suplanavo, vyrams nesutrukdė nei sunkios oro sąlygos, nei kelyje užklupę nemalonumai: jau pirmąją ekspedicijos dieną vienas iš keliautojų įkrito į ledinę jūrą iki juosmens ir vėliau žygį tęsė šlapiais rūbais ir batais, o viduryje maršruto 1,5 dienos jie praleido prie didžiausio ledlaužių eismo, kur sėdėjo ir laukė, kol laivų išardytas ledas sutvirtės ir juo bus galima šliuožti.
15min skaitytojams jie atskleidžia svarbiausius šio žygio momentus ir pagrindinę priežastį, kodėl jie leidosi slidėmis per Baltijos jūrą.
– Įtariu, visiems kyla natūralus klausimas: kam ir kaip kilo idėja leistis į tokią ekspediciją?
Vytenis Dapkevičius (V.D.): – Pernai žiemą vieną vakarą Saulius visai netikėtai parašė žinutę: „Važiuojam per Baltiją čiuožti slidėmis. Aš, aišku, daug nesvarstęs atsakiau „taip“. Tačiau tąkart neišėjo, nes žiema buvo per šilta, be to, trūko laiko. Nukėlėme žygį į 2016 m. Šiemet kartu su pirmu sniegu visus metus brendusi idėja iškilo į paviršių. Pavadinome ją „Botnia 2015“.
Saulius Damulevičius (S.D.): – Idėją pakišo atsitiktinai rastas straipsnis užsienio žiniasklaidoje apie seniai vykusią ekspediciją, kai buvo viena šalčiausių žiemų Baltijoje. Žygeiviams pavyko peršliuožti. Pagalvojau, ar apskritai dar įmanoma tokį dalyką padaryti, ir pradėjau ieškoti komandos.
Pradžioje tai atrodė kaip avantiūra, o vėliau įsigilinus viskas virto rimta ekspedicija. Nuo pirmos minties iki žygio viskas užtruko dvejus metus. Tačiau aktyviai ruošėmės tik paskutinius porą mėnesių.
Algimantas Kuras (A.K.): – Aš po pirmo Sauliaus siūlymo nesutikau. Šiemet, viską apsvarstęs, pasiryžau. Prisipažinsiu, kad pradžioje viskas atrodė avantiūristiška. Tačiau, kai pradėjau gilintis į šio žygio specifiką, viskas pasirodė įmanoma.
– Papasakokite plačiau apie patį žygį. Koks jis buvo, kokią idėją ir žinią pasauliui nešėte keliaudami?
V.D.: – Tai buvo slidžių žygis, tik galbūt kiek neįprastas – per Baltijos jūrą, t.y. vandenį, kuris užšalęs. Iškeliaudami turėjome kelis tikslus: pirmiausia pasižiūrėti, kaip mes patys jausimės ant ledo. Baltijos jūra mums buvo labai svarbi, nes ji yra prie pat Lietuvos, mes prie jos užaugę, braidę, maudęsi nuo vaikystės.
Man visada rūpėjo pereiti jūrą, perplaukti į kitą krantą. Sakyčiau, kad tai net kažkaip archetipiška. Besiruošdami žygiui išsiaiškinome, kad XIII a. vyko Karusės ledo mūšis, kuris baigėsi viena didžiausių lietuvių pergalių prieš Livonijos ordiną.
Nusprendėme tai priminti savo žygiu – į kelionę pasiėmėme vėliavą su Vyčiu. Beje, šio mūšio metinės – vasario 16-ąją. Šis mūšis vyko ant ledo, žygis – taip pat. Asociacijos glaudžios.
– Per 9 dienas ledu nušliuožėte daugiau nei 200 km. Koks buvo maršrutas? Ar jis keitėsi ekspedicijos metu?
V.D.: – Žygis prasidėjo Suomijoje, o finišavome Švedijoje. Pats žygis užtruko devynias dienas, dešimta – ant kranto – ėjome į miestą, kur važiuoja viešasis transportas. Šis maršrutas nėra unikalus: tai – visų, einančių per Baltiją ledu, maršrutas. Kiek mes žinome, esame septinta komanda pasaulyje, kurie praėjo šiuo keliu.
– Kas buvo sunkiausia?
V.D.: – Vėjas. Jis lydėjo visą laiką – nuo pirmos iki paskutinės dienos. Prie silpno ir vidutinio vėjo mes jau buvome pripratę, bet, kai vėjas tapdavo stiprus – su sniegu, lietumi ar net ledais, – man asmeniškai buvo sunkiausias momentas.
A.K.: – Keliavimas ledu yra pakankamai sudėtingas dėl nuolat besikeičiančių sąlygų. Reikia būti gerai pasiruošus.
Po žygio atsirado kitoks supratimas apie ledą, net sakyčiau, evoliucija – pradžioje bijojome visko, o vėliau jau net plonu ledu prabėgus, kai įlūždavo rogės, imdavo juokas.
Turėjome apgalvoti ne tik tai, kokios reikės įrangos, bet ir susirinkti informaciją apie ledą – jo judėjimą, taip pat žinoti, kaip ledo situaciją keičia vėjai. Prieš kelionę ilgai stebėjome ledo žemėlapius, analizavome, kaip ledas susidaro, skyla, juda.
Kitas momentas – juo plaukiojantys ledlaužiai: turėjome iš anksto žinoti, kaip jie juda, kaip dažnai ir kokiais maršrutais plaukioja. Ši informacija yra vieša, galima stebėti internete. Pagal tai susidėliojome maršrutus: žinojome, kokios vietos saugios.
Psichologiškai sudėtingiausias momentas buvo prie didžiausio ledlaužių eismo, kur sėdėjome ir laukėme – niekaip negalėjome praeiti. Temperatūra buvo artima nuliui, ledlaužiai, kai praplaukia, palieka lyčių sąvartyną, o ne atvirą vandenį: tai negali nei perplaukti, nei prašliuožti slidėmis. Turi palaukti, kol tie ledai vėl sukibs tarpusavyje ir turėsime kietą pagrindą, kuriuo galėtume praeiti. Įsmukti nė vienas nenorėjome. Tai, sakyčiau, ir buvo sunkiausios 1,5 paros.
S.D.: – Mane labiausiai jaudino properšos, kurios susidaro dėl dreifavimo, vėjo. Kadangi oro temperatūra buvo gana aukšta, tai jos galėjo visą laiką mūsų laukti. Tiesą sakant, vieną rytą atsibudę prie savo palapinės mes už kelių metrų ir pamatėme tą proplėšą – naktį, statydami palapinę, jos tiesiog nepastebėjome. Įveikti jos turima įranga negalėjome, tad teko apeiti ledu.
Reikia pasakyti, kad šiai kelionei saugumo prasme labai ruošėmės. Galvojome apie komunikaciją – kad turėtume, kaip informuoti savo kolegas Lietuvoje arba vietines gelbėjimo tarnybas – turėjome ir paprastus telefonus ir satelitinį. Palaikėme nuolatinį kontaktą dukart per dieną su Lietuva.
Taip pat galvojome ir apie asmeninį saugumą: turėjome valtį, pripučiamas gelbėjimosi liemenes, smaigus, kuriais galėtume išlipti. Kadangi buvome keliolika kilometrų nuo kranto, žinojome, kad net išsikvietus pagalbą greitai niekas mūsų neištrauktų – dėl to buvome pasiruošę savo jėgomis gelbėtis – jei būtume atskilę su ledu, ant labai plono ledo ir pan.
– Kiek žinau, tau, Sauliau, teko paragauti, ką reiškia kapstytis iš ledinės Baltijos.
S.D.: – Tai buvo didžiausias netikėtumas. Pirmąją žygio dieną įlūžau. Pasitvirtino taisyklė – ko labiausiai bijai, tas ir nutinka.
Tėvams apie tuos žygius nesakau iki tol, kol žinau, kad jie vis tiek sužinos, –sakė Saulius Damulevičius.
Einant pirmąja ledlaužio linija aš abiem kojom iki juosmens išsimaudžiau vandenyje. Taigi, jau po pirmojo pusdienio žygyje turėjau šlapią įrangą, batus, kurie vėliau tris dienas dar buvo drėgni. Vėliau man lūžo apkaustas ir kelionę turėjau tęsti su improvizuotu bato apkaustu ir botais, įsigytais „Senukuose“.
Rūbai buvo pritaikyti apsisaugoti nuo drėgmės – tai nebuvo problema. Bet batai kitą rytą buvo sušalę į ragą, tad net kojos įkišti nebuvo įmanoma: teko šildyti juos ant „primuso“, kad atsileistų ir aš galėčiau per jėgą įgrūsti į juos kojas.
Kita vertus, su botais buvo net smagiau eiti – šilčiau ir patogiau.
– Gal tai ir buvo labiausiai iš kelionės įsiminęs momentas?
S.D.: – Įdomiausia diena buvo, kai visą dieną ėjome pūgoje. Net sakyčiau, labiau rūke, nei pūgoje. Jausmas toks, kad nežinai, į kurią pusę eini. Orientavomės pagal vėją. Geriausiai sekėsi Algimantui, kuris turi nuojautą ir geriausiai jaučia, į kurią pusę tas vėjas pučia. Jis eina beveik tiesiai.
Mums su Vyteniu gerokai sunkiau buvo – reikėjo tikrinti GPS'us, kad nenukryptume. Visos kelionės metu lyderis keisdavosi rotacijos būdu. Tad „vesti“ tam tikras atkarpas kitus turėjo visi.
– Papasakokite apie buitį: kokiose vietose nakvodavote, kokie daiktai ir kaip keliavo kartu?
A.K.: – Nakvodavome kur sekliau, nes ten laivai dažniausiai neplaukioja. Turėjome jūrlapį, jį buvome suskirstę „kvadratukais“ – kaip kokią šachmatų lendą.
Kiekvieną vakarą siųsdavome kolegai į Lietuvą savo koordinates, jis stebėjo ledo informaciją ir mums rašydavo atsakymus, kur galima eiti, o kur ledo nebėra, kur jis per plonas.
Buitis buvo paprasta: gyvename palapinėse, miegame miegmaišiuose, maistą gaminamės ant dujinio primuso, vandenį gauname tirpindami sniegą.
Keliamės prieš švintant, kaičiame vandenį, daromės arbatą, košę arba sriubą, tada susipakuojame savo stovyklą ir išeiname. Į priekį judame slidėmis, paskui save tempiame roges, ant kurių sudėta visa mūsų manta: įranga, maistas ir t.t. Kiekvienas atskirai prisiriša virvę ir tempia apie 35 kg. Tačiau tempti roges kur kas lengviau, nei nešti kuprinę.
– Ką šis žygis jums davė?
S.D.: – Kaip ir dauguma kelionių – sustiprino pasitikėjimą savimi. Pagrindinį dalyką aš akcentuočiau komforto ribą: iš naujo pradedi vertinti patogumus. Po kelionės sugrįžęs matai, kaip tai yra gerai. Geriausias laikas žygyje – palapinėje. Joje jautiesi atsipalaidavęs, komfortiškai.
– Ar į tokias keliones gali eiti turistai, nepasiruošę iš anksto?
S.D.: – Ledu gali eiti bet kas, pavyzdžiui, žvejai. Tai nėra neįprastas dalykas. Bet būnant toliau nuo kranto, pavyzdžiui, ledlaužio aktyvumo vietose, tu esi tik pats ir draugai. Taigi, gali nesitikėti, kad kas nors ateis ir ištrauks tave.
Mes vengėme kontakto su ledlaužiais, nes bijojome, kad iškvies pasienio apsaugą. Toliau sutikome tik paukščius ir vieną ruonį. Jis iškišo galvą pasisveikinti ir paskui dingo po vandeniu.
– Kas toliau: kokius žygius planuojate?
S.D.: – Šitas žygis praplėtė mūsų horizontą. Atsirado kitoks supratimas apie ledą, net sakyčiau, evoliucija – pradžioje bijojome visko, o vėliau jau net plonu ledu prabėgus, kai įlūždavo rogės, imdavo juokas. Turime įvairių svajonių. Pavadinimas „Poliarinės kelionės“ sako, kad reikėtų keliauti į ašigalius. Taigi, jei bus lėšų, įgyvendinsime šią svajonę.
