Nuo paties ryto prie šiaurinių jūros vartų molo – grūstis. Kas atvyko kavos, kas – pasivaikščioti molu, o kiti – tik degintis. Gerai, kad nedideliam motociklui vietos visada atsiras. Su automobiliu būtų sudėtingiau. Šioje vietoje rytais jaukumo nedaug, bet vakarais, saulei leidžiantis, nė pats nesupranti, nuo ko taip gera.
Karo žaizdos pajūryje
Kavos, ledų ir – į kelią. Motociklas jau burzgia nuo Melnragės į Girulių pusę. O kur daugiau? Juk šis kelias – populiariausias pajūryje. Nedidelis pastebėjimas: iki pat Girulių ir dar šiek tiek už jų – puikios mokamos stovėjimo aikštelės ir tvarkingi paplūdimiai. Tai civilizacija, kuri reikalinga daugumai žmonių, norintiems bent šiek tiek patogumo.
Kai baigiasi stovėjimo aikštelės – požymis, kad prasideda toks pajūris, kokį dar ne visi gyvenime matė. Galima tiesiog sustoti pakelyje ir nueiti kelis šimtus metrų gūdžiu mišku iki jūros.
Krantas jau kiek kitoks. Nusėtas smulkiais akmenukais. Kai kur – sangrūdos kumščio dydžio apvalių riedulių. Štai ir paskutinis oficialus paplūdimys – nudistų. Keista, kad jame yra persirengimo kabinos.
Būtent šioje gamtos permainų sandūroje stūkso kariniai įtvirtinimai, vadinami Juodąja tvirtove, arba „Memel Nord“. Dalis šių įtvirtinimų panaudoti pramogai, ekskursijoms.
Čia pagalvoji – ech, kvaili žmonės, šitiek gamtos sugadino. Tiesa, gamta viską sėkmingai griauna. Savo didžiule jėga išblaškė namo dydžio gelžbetonio gabalus. Tvirtoves čia 1939 metais pradėjo statyti Vokietija.
Būtent ši vieta man primena keistą moterį, kuri priėjo prie gatvės muzikanto ir jam ilgai pasakojo, neva Lietuvos pajūryje buvo suplanuoti požeminiai bunkeriai, atominio karo atveju skirti tik vyrams.
Dar ji teigė, kad moterims išlikti vaisingoms pakaks ir paprastų slėptuvių, o vyrus radiacija veikia pragaištingiau. Kai pagalvoji, jog žmonės gyveno baisiais laikais, tai čia pastatyta beprotybė atrodo normali.
Olandas pametė kepurę?
Už karinių įtvirtinimų kopos palaipsniui virsta skardžiu, kurį kadaise jūrininkai praminė Olando kepure. Ji pirmoji pasimato plaukiant nuo jūros. Aukščiausioje vietoje Olando kepurė siekia 24,4 metro aukštį.
Olando kepurėje aptiksite ir pačią nekonkrečiausią nuorodą, atsuktą į Gotlandą ir Vilnių. Nuo skardžio ir pajūrio matosi daugybės šaltinių „liežuviai“, kurie sunkiasi per šlaitą ir susigeria į smėlį taip ir nepasiekę jūros...
Šią nuostabią gamtos vietą pamatyti privalo kiekvienas. Beje, jeigu jau pro šalį kada važiuosite dviračiu, tai drąsiai nerkite į pajūrio mišką ir riedėkite „Litorinos“ taku. Taip vadinama vieta, kurioje dar prieš 8 000 metų tyvuliavo priešistorinė jūra. Panašu, kad tuomet Baltija tikrai nebuvo sekli ir draugiška.
Dažniausiai čia išvirtę medžiai netvarkomi ir paliekami natūraliai gamtai. Dėmesį patrauks medžiai, kurių žievė primena dramblio odą. Tai – bukai. Ne, jie čia ne iš priešistorinių laikų. Juos prieš šimtmetį pasodino Klaipėdos pirklių gildija.
Akmuo ant akmens
Karklė – pusiaukelė tarp Palangos ir Klaipėdos. Puiki vieta ne tik tiems, kurie mėgsta miegoti palapinėse. Ši gyvenvietė šiandien – prestižinė poilsiavietė. Žinoma, rami, lėta, bet labai romantiška – su mediniais atvirais nameliais, vadinamais „gazebomis“, ir supuoklėmis ant jūros kranto. Tikra atgaiva po Klaipėdos tirštų paplūdimių.
Čia visai kitaip nei kitur Lietuvos pajūryje. Gamta lėmė, kad Karklės krantas padengtas įvairaus dydžio ir spalvų akmenimis. Vandenyje bangos ritasi ir per kelių metrų skersmens riedulius.
Tuo pačiu Karklė yra ir etnografinis kaimas. Iki Klaipėdos – vos 5 kilometrai. Aplinkui kuriasi daugybė naujų gyvenviečių, tačiau visos savo architektūra ir spalvomis griežtai taiko į šios vietovės etnografiją.
Beje, anksčiau čia nebūdavo dviračių tako, o dviratininkų – ištisa jūra. Dabar jau viskas kitaip: abipus kelio įrengti modernūs takai dviratininkams ir pėstiesiems.
Šioje vietoje dviratininkai turi nemenką pranašumą – iš Karklės į Palangą veda dviračių takas. Jame tilptų ir motociklas, ir automobilis, tačiau svarbų vaidmenį kelyje atlieka ženklai. Tenka sukti į judrų plentą.
Palanga – sausakimša. Ir, rodos, visi daug laimingesni nei ankstesniais metais. Gal šioje situacioje pasitarnavo karantinas? Tiesiog išmokome vertinti tai, kas mums artima ir brangu. Rodos, ledai tie patys, bet ant Palangos tilto – dar skanesni.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
