Palangos tiltas dažnai vadinamas tiltu į Baltijos jūrą. Kodėl? Nes taip ir yra. Tai viena populiariausių vietų ne tik pajūryje, bet ir visoje Lietuvoje, kur žmonės gali nesušlapti kojų ir tuo pačiu metu iš visų pusių ir po savimi jausti jūros bangas. Poilsiautojai per metus Palangoje skaičiuojami milijonais.
Sudėtinga būtų suskaičiuoti, kiek porų kojų kasdien mina tilto lentas, kiek žmonių ant jo yra palikę savo užrašus mylimiesiems. Jei kam trūksta epitetų savo mylimiesiems, paieškokite jų ant Palangos tilto turėklų.
Jei kam trūksta epitetų savo mylimiesiems, paieškokite jų ant Palangos tilto turėklų.
Galima sakyti, kad daugelis turistų ant tilto ateina ne po vieną kartą per Palangoje praleistą laikotarpį.
Juk norisi pamatyti besileidžiančią saulę, pasigrožėti besideginančių žmonių knibždėlynu, pajusti sūrios audros skonį.
Daugelis suaugusių žmonių prisimena aplūžusį Palangos tiltą, kuris buvo prieš dabartinį – jau tvirtai pastatytą ant betoninių polių. Tačiau vargu ar kas atsimena tą tiltą, kuriam buvo suversti akmenys šalia tilto.
O tai nutiko dar karaliaus Zigmanto Vazos laikais. 1589 metais čia rezidavę anglai nusprendė pastatyti nedidelį uostą ir įrengė akmeninį molą. Galima sakyti, kad jau tuomet tokiu „tiltu“ į jūrą naudojosi vietiniai vaikai ir žvejai.
Tiltą pasivaikščiojimams pirmasis pastatė Juozapas Tiškevičius. 1882 metais žmonės jau galėjo eiti į jūrą bet kokiu oru.
Iki pat tilto važiuodavo tramvajus, o priešakyje tiltas buvo su stogine. Gal žmonėms nuo lietaus pasislėpti, o gal plytoms sausiau padėti.
Naujasis tiltas, kuriuo džiaugiamės dabar, buvo pastatytas 1998 metais. Jo ilgis siekia 470 metrų.
Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad iš pradžių J.Tiškevičius tikėjosi iš tilto nemenkos naudos. Jis turėjo tarnauti kaip nedidelis uostas jo gaminamų plytų eksportui. Deja, tiltą greitai pasiglemždavo smėlis.
Būtent šioje vietoje, prie Palangos tilto buvusioje daržinėje, buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis. 1899 metais rugpjūčio 20 dieną visuomenė išvydo Juozo Vilkutaičio-Keturakio kūrinį „Amerika pirtyje“.
Pagrindinė režisierė – šviesuolė iš Šiaulių Stanislava Jakševičiūtė, kuri vėliau ištekėjo už advokato Kazimiero Venclauskio bei kartu su savo vaikais užaugino beveik šimtą našlaičių.
Tačiau aktorių ir organizatorių puokštėje buvo kone visas to meto jaunimas, caro priespaudoje neužmiršęs Lietuvos vardo.
Tarp aktorių ir padėjusių šiam spektakliui gimti yra Povilas Višinskis, Jadvyga Juškytė, Petras Avižonis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Spektaklis vėliau, spaudos draudimo metais, parodytas Liepojoje, Rygoje ir Šiauliuose.
