Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Atrodo, kad sumanymas pavyko, nes keliautojai, kurių maršrutai siekia šiaurinę Tailando Čiangrajaus provinciją, būtinai užsuka pamatyti Baltosios Šventyklos. O po visko išvažiuoja su iš nuostabos ir susižavėjimo atsikabinusiais žandikauliais.
Baltoji Šventykla, atrodytų, balansuoja tarp trapios didingumo ir kičo ribos, kaip ir jos statytojas visą gyvenimą balansuoja tarp genialumo ir lengvo pamišimo.
Baltosios Šventyklos statytojas A.Ch.Kositpipatas dar studijų laikais buvo laisvamanis išradėjas, nebijojęs eiti „prieš srovę“.
Kol dauguma jo kolegų rinkosi studijuoti „ant bangos“ buvusį tarptautinį modernųjį meną ir kopijavo Van Goghą, Dali ar Picasso, A.Ch.Kositpipatui tai jau buvo praėjęs etapas.
Studijuodamas jis labiausiai domėjosi senovinėmis Tailando freskomis, nepaisydamas kolegų pašaipų dėl senamadiškumo ir menko tos kartos susidomėjimo nacionaliniu menu.
Pirmuose savo darbuose jis sujungė tradicinį Tailando budistinių šventyklų meną su šiuolaikiniais vaizdais, kas tuomet buvo labai kontroversiška. Toks požiūris dar nebaigus mokslo jam jau atnešė aukso medalį žymioje Bua Luang parodoje (paroda šiais metais vyks jau 37-ąjį kartą, o nugalėtojo laukia solidus piniginis prizas – aut. past.).
1988 m. jam buvo pavesta nutapyti freskas Buddhapadipa šventykloje Londone. Darbas užtruko 4 metus ir vėl sulaukė prieštaringų vertinimų dėl stiliaus. Pasipylė priekaištai iš Tailando vyriausybės, vienuolių, kitų menininkų ir kaltinimai, kad tai, ką jis daro, nėra Tailando menas.
Tačiau ilgainiui jo darbai tapo vis labiau vertinami, o tarp klientų atsirado ir dabartinis Tailando karalius. Vienas iš menininko darbų Singapūro Christie‘s aukcione netgi buvo parduotas už 17 500 JAV dolerių, kitas – Auksinis Laikrodžio Bokštas – puikuojasi gimtojo Čiangrajaus miesto centre.
Balta varna tarp Tailando šventyklų
Bet žymiausias A.Ch.Kositpipato darbas, jo gyvenimo projektas, be abejonės, yra Baltoji Šventykla.
Statydamas ją menininkas jau buvo užsidirbęs vardą ir pakankamai pinigų, todėl galėjo leisti sau prabangą „būti vieninteliu menininku pasaulyje, kuris galėtų kurti bet ką su didžiausia įmanoma laisve“.
Paprastai tariant, jis ne tik nepriėmė jokių piniginių aukų iš vyriausybės pareigūnų, politikų ar milijonierių.
„Pinigai gali aukotojams suteikti galią įtakoti aukas priimantį ir jį paversti lyg samdomu darbuotoju“, – teigė A.Ch.Kositpipatas. Kartu jis siekė atsiriboti nuo bet kokio periodo meno įtakos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuo bulviakasio iki Velykų – istorija apie kelionę po Aziją, kuri pakeitė gyvenimą
Dabar šventyklą kiekvienas gali aplankyti nemokamai. Tik kur ne kur matomos aukų dėžutės subtiliai primena, kad papildomi pinigai net ir šiam menininkui nepakenks.
Baltoji Šventykla lankytojams durims atvėrė 1997-aisiais, nors tai nėra baigtas darbas – didelės ambicijos ir menininko perfekcionizmas daro savo. Pavadinti ją balta varna tarp įprastai auksinių Tailando budistinių šventyklų būtų pakankamai taiklu: juk tai vienintelė balta šventykla šalyje.
Aiškindamas, kodėl pasirinko baltą spalvą, A.Ch.Kositpipatas sako, kad priežastis buvo ne tik noras pastatyti išskirtinę šventyklą. Balta spalva simbolizuoja nesuterštą Budos sielą, o auksas jam atrodo tinkamas žmonėms, turintiems piktų kėslų.
Šventykla, balansuojanti tarp kičo ir trapaus didingumo
Vykdamas į Čiangrajaus provinciją, šiek tiek nerimavau: 2014 metų gegužę šią Tailando dalį, kaip ir pietinę Mianmaro dalį, supurtė stiprus žemės drebėjimas, dėl kurio kelios Budos statulos, tiesiogine to žodžio prasme, neteko galvų.
Nukentėjo ir Baltoji Šventykla, o aš, keliaudamas praėjus tik pusmečiui nuo šio įvykio, dar nebuvau tikras, ar ji neatrodys kaip stadionas kitą dieną po koncerto.
Kai pagaliau pasiekiau savo kelionės tikslą, nerimas iš karto išsisklaidė: šventykla stovi kaip stovėjusi, akinamai balta ir iš pažiūros sveikut sveikutėlė.
Kaip ir dera, prie įėjimo visus pasitinka šeimininkas – tiesa, ne tikras, o popierinis, bet net ir tokio užtenka privilioti nemažą būrį išsišiepusių keliautojų su fotoaparatais.
Dar spėjau pagalvoti, ar šie taip pt šypsotųsi, jei šventykla būtų juoda ir įėjimas kainuotų, pavyzdžiui, 100 pinigų. Tačiau tokias mintis greitai išvaiko stulbinantis šventyklos vaizdas.
Baltoji Šventykla, atrodytų, balansuoja tarp trapios didingumo ir kičo ribos, kaip ir jos statytojas visą gyvenimą balansuoja tarp genialumo ir lengvo pamišimo.
Tyčia ar ne, aplink ją palikta daug erdvės, todėl šventyklos grožį galima įvertinti iš visų pusių, nerizikuojant sprando patempimu ar akių išsinarinimu. O ir fotografai neturi priežasties keiktis: erdvės tiek, kad viskas telpa į kadrą, kuris dar gali būti subtiliai pagardintas atspindžiais iš šalia iškasto ežeriuko.
Kartais atrodo, kad tai netgi ne šventykla, o teminis parkas. Einant link tiltelio, vedančio į šventyklos vidų, galima matyti jūrą rankų, esančių tarsi pragare ir besiprašančių lauk.
Tiltelio prieigose visus pasitinka du pikti kardais ginkluoti demonai, nuo kurių veido išraiškų dievobaimingoms bobutėms greičiausiai nesimiegotų ne tik per pilnatį.
Ant sienų – ne tik Buda, bet ir Holivudo herojai
Viskas yra akinamai balta iš išorės, tačiau viduje dominuoja tradicinė auksinė spalva ir, kaip pridera, pastatyta Budos statula. Tačiau jei tikitės, kad viduje jūsų lauks tik įprastos freskos su scenomis iš Budos gyvenimo, pasiruoškite dar vienai staigmenai: ant sienų holivudinių filmų herojų atvaizdų čia nutapyta ne mažiau nei bendrabučiuose pas studentus būna plakatų.
Nejuokauju: tik įėję į šventyklą, pamatysite „Matricos“ aktorių Keanu Reevesą dešinėje. O kur dar Supermenas, Betmenas, Grobuonis, Ultramenas ir netgi pop karalius Michaelas Jacksonas. Tačiau viso ko „vinis“ yra demonas, kurio akyse yra nupiešti Osama Bin Ladenas ir George'as W. Bushas.
Tarp turistų populiarų klausimą, ką tai simbolizuoja, kūrėjas aiškina taip: „Man, kaip ir kitiems, skaudu matyti, kaip šie du galingi individai žudo nekaltuosius. Taikūs žmonės nenori matyti musulmonų žudymo, jie nenori matyti Niujorko „Dvynių Bokštų“ griūties.
Manau, kad žmonėms reikia didvyrių, nes mūsų moralė kasdien mažėja.
Aš noriu parodyti, kad akys, kaip svarbios kūno dalys, turėtų žvelgti viena į kitą su geranoriškumu, o ne su neapykanta, vedančia į karą.
Aš tapiau, kad įspėčiau ir O.Bin Ladeną, ir G.W.Bushą, kad jie abu judėtų link taikaus ir laimingo pasaulio.
Nutapiau Supermeną ir Ultrameną tam, kad praneščiau žmonėms, jog iš tikrųjų mūsų pasaulyje nėra didvyrių. Tiesą sakant, manau, kad žmonėms reikia didvyrių, nes mūsų moralė kasdien mažėja. Tačiau joks didvyris iš kino filmo neatvyksta padėti nuniokotiems „Dvyniams Bokštams“.
Patiems žmonėms trūksta moralės standartų ir būtent todėl prie šventyklos įėjimo aš pavaizdavau blogus žmones, kaip demonus pravertomis burnomis. Žmonėms paliekant šventyklą, jie jausis lyg paliktų tuos demonus už nugarų, lyg būtų išsivadavę nuo blogų dvasių“.
Ypatinga šventovės misija
Balta spalva turi savo kainą: 3 kartus per metus šventyklos fasadas turi būti iš esmės valomas, pagalbos reikia ir nemažos teritorijos priežiūrai. Tačiau tos pagalbos yra: A.Ch.Kositpipatas, žinodamas, jog pats vienas šio projekto per savo gyvenimą nepabaigs, jau yra surinkęs architektų, dailininkų, dizainerių ir savanorių komandą (apie 80 žmonių), kuri pratęs jo darbus net ir po jo mirties.
„Aš noriu būti geru ir vertingu savo šaliai. Noriu kurti savo stiliaus meną ir parodyti pasauliui modernaus Tailando budizmo meno puikybę. Turiu skirti tam visą savo laiką, o taip pat mokyti ir perduoti savo viziją bent dviems studentų kartoms. Galbūt praėjus 60 ar 90 metų nuo mano mirties, projektas bus baigtas“, – sako A.Ch.Kositpipatas.
Jau dabar Baltoji Šventykla yra vieno žmogaus pasišventimo savo šaliai, savo dabartiniam karaliui ir savo religijai simbolis. Į priekį jį veda ir tikėjimas, kad šis darbas suteiks jam nemirtingumą.
Ir nors tarp konservatyvių Tailando budistų vis dar apstu skeptikų, aš išvažiuoju atgal į viešbutį sužavėtas, įtikintas ir mintyse kūrėjui rašydamas riebų 10-uką su pliusu. Baltai rekomenduoju visiems čia apsilankyti!
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
