Autobusiukas pajuda nuo Jelgavos. Šiandien pamatysime dalį sėlių žemių, o kitą dieną – žiemgalių. Visai atsitiktinai tenka sėsti šalia inteligentiškos moters, kuri ir yra Baltų kelio idėjos autorė.
„Tai mano mintis, kurią gimdau nuo pat studijų laikų. Pažiūrėkite, kiek turime religinių, dvarų ar pilių kelių. O tai, kas mes esame – tarsi priedas prie visko. Norėjosi apimti viską, kur gyveno baltai, ir tai pateikti keliautojams“, – aiškino Baltų kelio idėjos autorė Rūta Stankuvienė, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė.
Ji rodo žemėlapį, kuriame maršrutais apraizgyta kadaise buvusi bendra Lietuvos ir Latvijos teritorija – sėlių, žiemgalių ir kuršių žemės. Tai toli gražu dar ne visi baltai. Taip palengva maršrutų voratinklis išplis per penkias valstybes.
Įdomu buvo sužinoti, kad Latvijos lyviai – ne baltai, o ugrofinai – kita kultūra, gimininga estams. Taip pat svarbu žinoti, jog iš tos mūsų baltų kultūros liko tik plonas siūlelis, už kurio galima ištempti didžiulius kultūrinius lobius. Lieka guostis, kad kitos šalys ir to neturi.
Sėlos likučiai
Ką turime? Piliakalnius, ant kurių jau seniai nelikę medinių pilių, ir archeologiją, kurios dalis yra nusėdusi visiems prieinamuose muziejuose.
Per piliakalnius ir archeologų ekspedicijas lekia tik entuziastai. Nuo šio taško prasideda tikrasis turizmas, priimtinas daugeliui tiesiog smalsių žmonių.
„Viskas priklauso nuo to, kaip mes savo turimais simboliais žaisime. Žiūrėkite – Latvijoje kone kiekvienas miestelis pasipuošęs baltiškais simboliais. Gal pas juos tokia nacionalinė politika“, – spėliojo R.Stankuvienė.
Vietinės gidės patikino, jog tai jokia politika. Tai tiesiog madinga. Latvijoje įvairiausiais tautinių juostų raštais gali būti papuošta bet kas – ir privati sodyba, ir miesto riboženklis. Beje, garsųjį Nameisio žiedą nešioja dažnas latvis. Jį galėtų nešioti ir lietuvis.
Pirmoji diena – ypač lietinga. Kai kuriuos sėlių žemių objektus tenka prabėgti greitai. Pirmoji turistinė pramoga – pasiplaukiojimas laiveliu po Dauguvos užtvanką. Elektrinės pakeltas vanduo sukuria daugybę dolomitinių salų. Į kai kurias galima užsukti.
Nuo čia galima nuplaukti ir iki Kuoknesės, kur stūkso akmeninės pilies griuvėsiai ir naujai sukurtas Latvijos atminties sodas. Štai čia ir supranti, kokio dydžio baltiškos kultūros trupinį iš tiesų laikome saujoje.
Salos ir Dauguvos užtvanka – šių laikų produktas. Pilis – užkariautojų. Turime laive tik dailutę merginą, dėvinčią kruopščiai atkurtą šios genties kostiumą. Kaip tai brangu ne tik jai ar Jekabpilio bei Kuoknesės apylinkėms, bet visiems sėliams iš Biržų, Rokiškio apylinkių.
Progresyvus požiūris
Kita kelionės stotelė – amatininkų centras „Rūme“. Energinga moteris, taip pat vilkinti sėlių kostiumu, labai aiškiai nusako, kas yra vertinga. Ji ir jos šeima savo rankomis moka sukurti ir sukuria preciziškus sėlių kostiumus. Taip pat išmano ir senovinės keramikos, tekstilės subtilybes, medžio drožybą, papuošalų gamybą.
Tik daugybė jos parduodamų darbų dažnai būna pagerinti – puodynės išpieštos įvairiais augalais: „Mes turime nepamiršti, kas esame, bet taip pat turime ir vystytis. Jei pajėgiame savomis rankomis sukurti kažką geresnio – taip ir darykime.“
Paradoksas – jos vyras kaip tik tuo metu įrenginėjo seną miesto autobusą naujausiomis technologijomis. Su tokiu važinės po mokyklas. Štai jums ir sėliai. Verta užsukti. Dar ir senovinę vietos tarmę išgirsite.
Šios sodybos šeimininkė prasitarė ir apie dovanas, kurias jai dažnas palieka – metalinis raktų pakabukas su miesto pavadinimu, puodelis su emblema: „Ką jie sako apie mus? Tas daiktas pagamintas Kinijoje ir gali būti atvežtas iš bet kurio pasaulio kampo. Tai yra tiesiog šiukšlė, kokių pilnas visas pasaulis. O jei vertiname tai, ką patys sukuriame, prisidedame prie ekologijos ir planetos išsaugojimo.“
Jekabpilyje galima pamatyti nemažai Sėlos ir Latgalos sandūros likučių, tačiau tądien užsukome į pačiame miesto centre įkurtą senovinę sodybą su visu vėjo malūnu. Čia nagingos moterys gali išmokyti daug dalykų – sukti sviestą, gaminti popierių ar iš druskos, aliejaus ir žolelių suminkyti kūno šveitiklį.
Žiemgala – niekada iki galo nenugalėta
Mežotnė – tai vieta, kur galima pajusti Žiemgalių didybę. Šioje vietoje, Mūšos pakrantėje, visais laikais knibždėjo gyvybė – kai neliko žiemgalių ir judraus uosto, atsirado pilys ir dvarai. Nuo piliakalnių atsiveria nuostabūs vaizdai.
Žiemgaliai yra sena baltų gentis ir viena pagrindinių, jungiančių Lietuvą ir Latviją. Apie tai jums geriausiai papasakotų Normundas, kurį sutinkame kiek toliau – Tervetėje. Jis ant kalno yra pastatęs tikrą medinę žiemgalių pilį.
Tai dar ne viskas – pačioje pilyje yra grandiozinė tikrų ir tiksliai rekonstruotų archeologinių radinių ekspozicija.
Normundas yra didis entuziastas – būtent dėl tokių žmonių Žiemgala nedingo istoriniame sąvartyne. O dabar aiškėja, jog tai buvusi ypač turtinga ir mėgstanti prekiauti su visa Europa gentis.
Vyras paaiškina, kad žiemgalių meistrai sugebėjo be galo tiksliai apdirbti geležį ir ją inkrustuoti sidabru. Sidabras ir geležis – išskirtinė žiemgalių puošybos detalė.
Dar vienas momentas – žiemgalius įvairūs ordinai apeidavo lanku. Jei gerai įsigilinsime, kryžiuočiai savo akmenines pilis Žiemgaloje pradėjo ręsti tik tuomet, kai visos vietinių gyvenvietės buvo sunaikintos, o žmonės pasitraukę į Lietuvos gilumą. Niekada nenugalėti.
Gal dėl to legenda apie stebuklingą Namėjo žiedą atgijo ir kino ekranuose. Šis raitytas žiedas dabar toks populiarus, jog daugybė latvių tokį nešioja. Galėtų tai daryti ir lietuviai – ši legenda yra bendra. Namėjas dar vadinamas Nameisiu.
Normundas dar labiau patikslina, jog tikrasis vardas galėjo būti ir Nameikis – su minkšta žiemgališka „k“, ir dabar būdinga latvių kalbai.
Viskas susiję ir persipynę
Galima Baltų keliu eiti vien per gamtinius turistinius taškus, tačiau derėtų neužmiršti ir muziejų bei kitų objektų – viskas šiuolaikiniame pasaulyje yra persipynę.
Jei užsuksite į Duobelės pilį, tai žinokite, jog po ja galite rasti ir kokio senovės žiemgalio pamestą Namėjo žiedą.
Mūsų protėviai pilį dailiai padengė moliu. Tai buvo netikėta užpuolikams.
Apie čia stovėjusią žiemgalių pilį pasakojama neįtikėtinų dalykų – Livonijos ordinas jos niekaip negalėjo užimti. Kodėl nesudegino? Mūsų protėviai buvo ją dailiai padengę moliu. Tai buvo netikėta užpuolikams.
Kai visos žiemgalių apylinkės buvo išnaikintos, 1289 m. Duobelės pilies gynėjai patys sudegino savo pilį ir nenugalėti pasitraukė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Jei Jelgavoje užsuksite į G.Eliaso istorijos ir meno muziejų, ten pamatysite archeologinius akmens amžiaus radinius iš senųjų Žiemgalos gyvenviečių, radinius iš senųjų žiemgalių kapaviečių ir piliakalnių, liudijančius apie krašto istoriją ir Livonijos ordino periodą.
Vienoje iš muziejaus ekspozicijų galima pamatyti Duobelės, Mežuotnės ir Tervetės senųjų žiemgalių piliakalnių fotografijas, apžiūrėti Tervetės piliakalnio maketą.
Muziejuje galima aplankyti dvi unikalias virtualias ekspozicijas – „Karai ir kariškiai Jelgavoje amžių bėgyje“ ir „Žiemgalių liaudies kostiumai ir jų vilkėjimo tradicijos“.