Iš oro uosto mus paėmęs nuomoto buto šeimininkas vežiojo ratais-kvadratais, rodydamas įdomesnius kampelius. Tol, kol man visiškai apsisuko galva ir ėmiau nebesiorientuoti, kurioje salos vietoje esame, nors paprastai orientacijos trūkumu nesiskundžiu. Prie to stipriai prisidėjo faktas, kad Barbadose yra visiškai nemadinga žymėti nei gatvių pavadinimų, nei namų numerių.
Mūsų namas stovėjo rajone, kur aplink buvo tik kiti labai panašiai atrodantys gyvenamieji namukai. Galima galvoti, kad toks painumas natūraliai kyla pirmą kartą atvykus į nežinomas vietoves. Čia tiesos yra, tačiau netrukus įvykęs faktas parodė, kad ji nėra absoliuti.
Kai pasiekėme namus, jau temo. Iš pirmo žvilgsnio aplinka rodėsi kiek nejauki, todėl pirmą vakarą nusprendėme nebelįsti laukan ir nebeklaidžioti, o užsisakyti maistą telefonu. Ir kai picų išvežiotojas net keliskart skambino klausti, kur čia tiksliai mes esame – nusiraminau. Jei jau vietovė klaidi ir vietiniams, reiškia mano orientacija erdvėje nėra pernelyg nusimušusi.
Dauguma Barbadoso gyventojų gyvena pietinėje ir vakarinėje salos pakrantėje. Čia daugiausia ir vietų turistams apsistoti. Rytinė ir šiaurinė pakrantės yra gerokai ramesnės. Taip yra dėl to, kad vieną salos pusę skalauja rami ir šilta Karibų jūra, o kitą – ne toks ramus ir gerokai šaltesnis Atlanto vandenynas. Todėl dauguma gyventojų spiečiasi ten, kur ramiau.
Būtent šioje salos dalyje miestelis keičia miestelį, ir kadangi jų pavadinimus rašyti Barbadose yra blogas ženklas, susigaudyti, kur vienas miestelis baigiasi ir prasideda kitas, yra labai sunku.
Po miestelius važinėja sunumeruoti keleiviniai mikroautobusai. Jie irgi važiuoja ratais-kvadratais, kol galiausiai susipainioji ir nebesupranti, kur tau reikia išlipti, nors autobusiukas galbūt sukiojasi tame pačiame kvartale. Truko bent pusantros dienos, kol šiek tiek pradėjau orientuotis vietovėse ir nebesiblaškyti.
Važinėjimas mikroautobusais po labiausiai apgyvendintas salos vietas, įskaitant ir sostinę Bridžtauną, yra atskiros eilutės verta istorija. Tai yra labai linksma ir ne kasdien sutinkama atrakcija.
Mikroautobuse paprastai dirba du žmonės – vairuotojas ir jo padėjėjas, kuris renka pinigus ir sodina keleivius. Kad ir kokie užpildyti būtų mikroautobusai, jie vis tiek sustos stabdomi ir priims keleivius. Nors jau atrodo, kad į tą mikroautobusą net ir uodas snapo neįkištų, tačiau konduktorius taip sutalpina žmones, jog telpa visi norintys. Važiuojančių rankos ir kojos būna sudėliojamos kaip tetrio žaidime.
Žmonės taip supakuojami, kad nelieka jokio laisvo centimetro. Kartais keleiviai net sodinami vieni kitiems ant kelių. Man pasirodė, kad taip daroma tik jei konduktorius mato, kad tie žmonės yra nors kiek pažįstami. Žinoma, tiek kelių savininkas, tiek pretendentas į juos turi teisę atsisakyti tokio sodinimo, bet dažniausiai niekas per daug neprieštarauja nes žino, kad kitas mikroautobusas siūlys kažką labai panašaus. Juolab, kai už tavęs dar stovi eilė norinčių važiuoti.
Tokios situacijos susidaro ne nuolat, o dažniausiai vakarinio ir rytinio piko metu. Tuokart ne kartą buvo taip, kai sėdėjau negalėdamas pajudėti ir vos kvėpuodamas. Tada jaučiausi labai kūniškai artimas su kitais keleiviais. Sykį suskaičiavau, kad 12 ar 13 sėdimų vietų mikroautobuse talpinosi 23 žmonės, neskaitant vairuotojo. Todėl ir reikalingas atskiras darbuotojas, nes vairuotojas nesugebėtų vairuoti automobilio ir reguliuoti keleivių srautų. Dažnai ir pats padėjėjas, užleidęs savo vietą keleiviui, važiuoja tik užsikabinęs už durelių ir prie viso to dar rėkdamas kviečia kitus keleivius.
Iš pradžių to artumo su nepažįstamais žmonėmis atrodo gerokai per daug, tačiau ilgainiui priprantama. Gal kiek nepatogu būna, kai iš mikroautobuso nori išlipti žmogus, sėdintis galinėje ir kampinėje vietoje. Tuomet sustojus išlipti turi beveik visi keleiviai, išleisti jį ir vėl susipakuoti atgal.
Pagrindinė sostinę Bridžtauną ir tankiai apgyvendintą pietinę šalies dalį jungianti gatvė yra siaura ir apkrauta automobiliais, todėl tokie mikroautobuso keleivių judėjimo srautai smarkiai stabdo eismą, nes intensyvaus eismo gatvėje aplenkti labai sunku. Kol keleiviai perlipinėja, važiuojantys iš paskos eismo dalyviai ramiai stovi ir laukia, kol mikroautobusas vėl pajudės. Tai sudaro nuolatinius transporto kamščius.
Žinoma, toks renginys nėra poniškas, ir turistai paprastai vengia veltis į tokias patirtis. Nebloga alternatyva yra taksi, nes sala nedidelė, taigi ir kainos nėra aukštos (nors ir aukštesnės nei Lietuvoje). Pats taksi paslaugomis nesinaudojau, bet kiek teko išgirsti iš kitų keliautojų, kad Barbadosas yra vienas iš tų retų kraštų, kur taksistai pernelyg neapgaudinėja turistų. Aišku, dėl važiavimo kainos vis tiek geriau susitarti iš anksto.
Kalbant apie transporto kainas, tai jos nėra tokios žemos, kaip galbūt galėtumėme įsivaizduoti. Važiavimo kaina visoje šalyje vienoda – apie vieną eurą. Populiariausiais maršrutais važiuoja mikroautobusai, o į mažiau populiarias šalies vietas veža autobusai. Beveik visi maršrutai yra vykdomi per sostinę Bridžtauną. Jis yra svarbiausias ir visas šalies vietoves jungiantis transporto mazgas.
Bajanai ne tik draugiški, bet ir linksmi žmonės. Praeiviai gatvėse daug šypsosi, niūniuoja ir būna gerai nusiteikę. Ir ko jiems liūdėti, kai pragyvenimo lygis šalyje pakankamai aukštas, liaudis neskursta, gyvenimas teka lėtai ir beveik kiaurus metus yra saulėta ir šilta. Atrodo, kad jie neturi rūpesčių.
Gera nuotaika jaučiama ir jau minėtuose mikroautobusuose. Jų vairuotojai dažnai garsiai leidžia muziką ir ne kartą mačiau, kad dauguma keleivių, įskaitant ir patį vairuotoją su konduktoriumi, dainuoja, pritardami linksmam juodaodžių Karibų ritmui. Niekur pasaulyje neteko matyti kažko panašaus. Tada ir kelionė perkimštu mikroautobusu neatrodo tokia jau nepatogi, nes natūraliai užsikreti gerai nuotaika. Rodos, ir pas uždainuotum, jei tik mokėtum žodžius. Bet jei plosi ir muši į taktą, būsi labai palankiai įvertintas vietinių.
Bandau įsivaizduoti kaip tai atrodytų, pavyzdžiui Vilniuje, kai keleiviai ryte važiuodami į darbą ir neapsvaigę nuo alkoholio linksmai pritartų troleibuso vairuotojo paleistam į saloną rusiškos muzikos ritmui. Sunkiai sekasi tą padaryti.
Barbadose ne tik linksma, bet yra ir ką nuveikti bei pamatyti. Apie kitus nuotykius šalyje, kainas, paplūdimius ir geriausius šalies momentus – paskutinėje pasakojimo apie Barbadosą dalyje.