Nėra su kuo pasikalbėti lietuviškai
Su ponia Barbora, jos vyru Enrique Durana – Lietuvos Garbės konsulu Kolumbijoje – ir dar viena lietuvaite, Gaile Karanauskaite de Lozano, konsulo asistente, susitikome vieną gražią popietę ponų Duranų namuose. Iš pradžių prakalbome anglų bei prancūzų kalbomis, bet mudvi su Barbora greitai perėjome prie lietuvių – reikėjo spėti išsikalbėti...
Juolab, kad ji prasitarė neturinti su kuo pasikalbėti lietuviškai – dauguma mirė ar išvyko, nebent su savo dukra, Laima Didžiuliene, Gaile ir dar keliais draugais. Beje, apie Gailės senelį, Albiną Čiuoderį, remiantis jo dienoraščiu su unikaliomis nuotraukomis, Lietuvoje neseniai išleista knyga „Prezidento žvalgas“. Nuotraukose įamžinti prezidento A.Smetonos apsaugininkai bei lietuvių karo pabėgėliai užsienyje, kelionė laivu į Kolumbiją 1948 metais.
Gimė našlaite
Barbora gimė per karą, 1943 metų birželį Kaune. Jos 27 metų mama Halina Trejytė po dviejų savaičių mirė. Ligoninę, kurioje ji turėjo gimdyti, tuo metu bombardavo, o kitoje - vokiečių - ligoninėje nebuvo taip reikalingo penicilino… Barbora turėjo dvi močiutes – tėvo ir motinos mamas. Mamos mama Elena Radvilavičiūtė Trejienė buvo ištekėjusi už vokiečio iš Austrijos, Treu pavarde (tai joms vėliau buvo akstinas išvykti iš Lietuvos).
Ligoninę, kurioje ji turėjo gimdyti, tuo metu bombardavo, o kitoje - vokiečių - ligoninėje nebuvo taip reikalingo penicilino.
„Gimiau mergaite, – pasakoja Barbora, – ir mano lytis nesužavėjo tėvelio mamos – pavardės neišsaugosiu, tad ji leido mane auginti kitai močiutei... Mano tėvelius kažkada sujungė prancūzų kalba – mama studijavo literatūrą Prancūzijoje, o tėvas, Vytautas Rimgaila, inžineriją Belgijoje, apsivedė nelemtingą 1940 m. birželio 16–tąją. Praėjus metams po mamytės mirties, tėvelis vedė savo pirmąją sužadėtinę – Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazio Skučo dukterį. Pasak močiutės, gėlės, mano pamotės rūpesčiu, nevysdavo ant mamos kapo.“
Močiutė – antroji Coco Chanel
Močiutė Kaune užsiėmė siuvimu. Svajojo apie kitokį darbą, bet anksti mirus vyrui viena augino du vaikus, dar savo seseris, vėliau Barborą… Pasakė: „Jei likimas taip lemia, aš būsiu labai gera siuvėja.“ Ir buvo! Laikinojoje sostinėje ji tapo tikra Coco Chanel. Važinėjo į Paryžių, samdė net 40 siuvėjų, apie ją kalbėjo: siuva kaip vyras. Tai buvo pagyrimas. Šeima turtėjo, pasistatė mūrinį namą, o vėliau, vietoj nugriauto medinio namuko Putvinskio gatvėje, prieš pat karą pasistatė antrą, trijų aukštų namą.
Vokiečių situacijai prastėjant, kai Barborai suėjo pusė metų, močiutė, pasinaudodama savo vokiška pavarde, susirengė išvykti į Austriją. Tuo pasinaudojo ir močiutės sūnus, Barboros dėdė Viktoras Trejus, kuris buvo studijavęs Prahoj, dar vėliau prisijungė ir jos tėvelis su žmona – visi išvyko į Vieną. Paliko viską: du namus, tėvelio ūkį, darbus, gimines, draugus, tėvynę.
Prisimena mėlyną dangų ir jūrą
Apie trejus metus šeima gyveno netoli Šveicarijos sienos prie Bodeno ežero, Ravensburge, kur lietuvių grupėmis rūpinosi kunigai. Lietuvių parapijos klebonu dirbęs kunigas Vaclovas Vaičiūnas susirašinėjo su Kolumbijoje gyvenančiu kunigu Nikodemu Salduku. Pats susirengė vykti į Kolumbiją ir kitus ragino. Nuo 1948 m. jis uoliai dirbo lietuvių kolonijos kapelionu Bogotoje, buvo visų mylimas.
„Nors buvau penkerių metų, prisimenu, kad ilgai plaukėme iš Bordo uosto į La Gvairą Venesueloje. – pasakoja Barbora. – Jūra rami, viskas aplink – dangus, jūra mėlyna... Prieš tai dar prisimenu Paryžių, Liuksemburgo sodą su tvenkiniu. Vaikai, aprengti gražiais jūreiviškais kostiumėliais, plukdė medinius burinius laivelius fontano vandenyje, ir mudvi su pussesere Kristina, vyresne trimis metais, labai panorome tokių laivelių... Paprašiau tėvelio, kad nupirktų, ir kitą dieną mes gavom... popierinius laivelius, jo išlankstytus. Supratau, kad mes labai neturtingi!
O kai laivas priplaukė prie Venesuelos uosto, mes žiūrėjom į Ameriką ir į mus pasitikusius juodus žmones, kurie mėtė bananus į laivą. Tada vėl pagalvojau, kokie mes neturtingi, nes jie bent jau turi bananų... Prisimenu Kartageną. Apgyvendino mus milžiniškame angare, mano močiutės motinai, kuri tuomet buvo tokių metų, kaip dabar aš, davė kėdę atsisėsti, o mes visi – ant žemės... Pirmąkart susidūrėme su mums nepažįstamu šio krašto reiškiniu – dideliu karščiu, jis kankino.
Tada vėl pagalvojau, kokie mes neturtingi, nes jie bent jau turi bananų...
Paskui visi lietuviai pabėgėliai pirmąkart skridome lėktuvu iš Kartagenos į Bogotą. Viskas buvo puikiai suorganizuota – mus priėmė šiltai. Turėjome pastogę, gyvenome trijuose dideliuose ispaniško stiliaus namuose – aplink kambariai, o viduje bendras kiemas, ir maisto – maitino miesto centre, restoranuose, viskas sumokėta, net duodavo kišenpinigių vaistams ar būtiniausioms reikmėms, o sekmadieniais rinkdavomės į mišias.
Po dviejų mėnesių visi profesionalai – inžinieriai, gydytojai, mokytojai buvo įdarbinti. Amatininkai gavo staliaus darbų, kaimo žmonės ėmė dirbti žemę, kaip ponas Vogulis, kuris, vedęs protingą kolumbietę, dar ir pažinčių tarnybą įkūrė. Ji tais laikais (gerokai prieš kompiuterius) turėjo didelį pasisiekimą.“
Norėjo tapti šventa...
Barboros močiutė ir čia ėmėsi siuvimo, savo gaminius pristatydama elegantiškai parduotuvei. Siuviniai turėjo paklausą, žmonėms atrodė, kad tai užsienietiški drabužiai. Prižuvavo puikių klienčių ir pradėjo siūti namuose. Tos parduotuvės savininkas, pasak močiutės – tikras džentelmenas! Koks dosnus likimas – vėliau, močiutės palaiminta, Barbora ištekėjo už to džentelmeno sūnėno Enrique Durano.
„Su kitom lietuvaitėm lankiau saleziečių kunigų įkurtą mokyklą. Vienuolės mane labai mylėjo - gal, kad buvau našlaitė, bet gana nepedagogiškai tą meilę rodė, – prisimena Barbora. – Man dėl to buvo nesmagu prieš kitas mergaites. Motinos dienos proga visoms iškilmingai įteikė po raudoną rožę, o man – baltą, ir aš labai blogai jaučiausi...
Buvau septynerių, kai mirė tėvelis. Jis, inžinierius, greitai pritapo Kolumbijoje, bet vos dvejus metus pagyvenęs, mirė nuo džiovos. Vienuolių dėmesys man suaktyvėjo, bet močiutė nenorėjo, kad tapčiau vienuole, ir perkėlė mane į vokiečių gimnaziją. Kaip aš verkiau – troškau būti ne tik vienuole, bet ir šventa...“
Motinos dienos proga visoms iškilmingai įteikė po raudoną rožę, o man – baltą, ir aš labai blogai jaučiausi...
Gyvenimo dovanos
Tarpukariu Kaune daugelyje šeimų buvo šnekama lenkiškai, rusiškai. Barboros mama su broliu lankė lenkų mokyklą, toje aplinkoje augo ir Barbora, taigi, kalbėjo lenkiškai. Bet kai Vokietijoje susitiko tėvelį su pamote, didele Lietuvos patriote, ši pasipiktino, kad maža lietuvaitė kalba lenkiškai! To neturi būti! Ir jos močiutė pradėjo kalbėti su ja lietuviškai. O pasitraukus iš Lietuvos, prireikė vokiečių kalbos, Kolumbijoje gimnazija – vokiečių, aplinka – ispaniška – toks kalbų mišinys!
Vokiečių gimnazijoje vaikai mokėsi ispaniškai, ir tik vokiečių kalbos pamokos buvo sustiprintos, klasė padalyta į dvi grupes. Močiutės patarimu, Barbora lankė kolumbiečių grupę, ne vokiečių, ir ten susitiko su Enrique. Po gimnazijos Enrique studijavo inžineriją, Barbora – filosofiją ir literatūrą Bogotoje, dar vienerius metus – Vokietijoje. Kai grįžo, jaunuoliai susituokė.
„Aš jau dirbau universitete, o Enrikės svajonė buvo studijos Vokietijoje, – pasakoja Barbora. – Kai jis gavo stipendiją, aš jau laukiausi dukros. Susvyravo, sakė, nevažiuos. Bet aš juk lieku ne viena, o su močiute, teta, raginau naudotis proga... Pas Enrique į Vokietiją nuvykau su dviejų mėnesių Klaudija. Gal metus ar ilgiau ten išgyvenome. Pamenu, nebuvo lengva išsinuomoti būstą su mažu vaiku, nes vokiečiams tai problema. O paskui dar susigundėme drauge pakeliauti po Europą, apie ką seniai svajojome, tad pasikvietėme Enrique šešiolikmetę seserį, ir ją su mažyle Klaudija išsiuntėme į Kolumbiją.“
Kolumbiečiai gyvena intensyviai
Kai paklausiau, ar Kolumbijoje šeimos tvirtos, Barbora susimąstė: „Aš turiu gerą vyrą, ir mūsų gana dideliame šeimos ir pažįstamų rate poros gerai sugyvena, nors, žinoma, yra ir skyrybų atvejų. Plačioje visuomenėje... Čia mergaitės anksti gimdo nesantuokinius vaikus ir dažniausiai juos atiduoda auginti motinoms, kurios irgi būna pagimdžiusios anksti.
Kolumbiečių charakteriai tikrai stiprūs. Kasdien jie gyvena labai intensyviai – komedija, tragedija ar tragikomedija. Kaip paveiksle – jei europiečių šeimą galima tapyti pastelinėmis spalvomis, tai jų – ryškiais aliejiniais dažais.
Mes, lietuvaitės, gal nesame tokio stipraus charakterio, bet tvirto, netgi kieto...
Ištekėjusi 24 metų, staiga įėjau į vyro labai didelę šeimą (jo pusbrolių, pusseserių iš vienos pusės 36, iš kitos – 25), visi labai kilnūs, simpatiški, mane labai gerai priėmė, bet kiekvienas iš jų yra tokia ryški asmenybė! Todėl čia gyvename labai judrų ir įdomų gyvenimą! Su šviesios atminties Nijole Mockiene (Antano Mockaus mamyte) gerdamos kavutę kalbėdavom, kad čia moterų charakteriai labai stiprūs, dominuojantys, gal todėl šeimos taip intensyviai gyvena. Mes, lietuvaitės, gal nesame tokio stipraus charakterio, bet tvirto, netgi kieto...
Neužteko laiko daugiau pakalbėti apie vaikus: dukrą Klaudiją – ekonomistę, mokslininkę, dirbančią ekologijos srityje, šeimos ūkį netoli Bogotos pavertusią pavyzdiniu. Ir sūnų Juan Josė (Joną Juozapą), studijavusį industrinę inžineriją, dirbantį drauge su tėvu savo firmoje.
Pajuokavome, kad dar ne paskutinis pokalbis, dar susitiksime. Išties, gal Lietuvoje?
