3,5 valandos, 50 eurų ir Barselona – po kojomis. Tokios kainos, tiesa, tik ne sezono metu, vasarą gali tekti pakloti už skrydį ir šimtą kitą eurų. Bet ir dabar, žiemą, turistų jau daugiau, nei būtų malonu sutikti. Barselonoje – jau apie 15 laipsnių, taigi pavasariškas pasivaikščiojimui be karščio kančių, būdingų Europos pietums, tinkamas oras.
Nors skrydžiai ir butas nėra brangūs – užsisakėme kambarį Gotikos kvartale maždaug už 30 eurų nakčiai su mokesčiais, – pačioje Barselonoje pinigų reikia turėti kiek daugiau. Pratę prie didelių prekybos centrų mūsų sostinės centre, Barselonoje tokių nerasite. Senamiestyje ir pajūryje dirba smulkūs prekybininkai, todėl ir pasirinkimas mažesnis, ir kainos kiek aukštesnės. Nors per daug nesikandžioja.
Ne Berlynas – kebabinių ant kiekvieno kampo nerasite ir už 2–3 eurus skrandžio neužpildysite. Nors alus ir vynas kainuoja maždaug nuo 2,5 euro, pietums gali prireikti ir keliolikos eurų. Barselonetoje palei paplūdimį dažnas restoranas turi pietų ar vakarienės pasiūlymą. Pradinė kaina – apie 12 eurų. Už juos – užkandis, tarkime, midijų lėkštė, antras patiekalas (galite rinktis ir paelją su jūros gėrybėmis), taip pat desertas ir gėrimas (taip, galima rinktis alkoholinį).
Sotu, tiesą sakant, užteks rimčiau pavalgyti ir kartą per dieną, o praalkusieji ant kiekvieno kampo ras tapų – įvairių užkandžių (kaina dažniausiai siekia 5 eurus).
Barselonos turistinius objektus norintiems pamatyti keliautojams turiu tik vieną patarimą – bilietą į Guelio parką pirkite iš anksto, nes jie, pasirodo, taip pat baigiasi, ir atvykę į parką popiet, tikėtina, tą dieną į Gaudi mozaikas gausite pažiūrėti tik per tvorą.
Kažkodėl sako, kad Barselonos senamiestyje – Gotikos kvartale – gyvena mažiau pasiturintys asmenys. Iš pradžių stebiuosi, o po to suprantu. Tam, kad įeitum į laiptinę, reikia kiek palenkti galvą ir pasisukti šonu. Besisukančių laiptų turėklai – tik kiek aukščiau nei keliai, todėl vėl reikia lenktis. Bet gal ir gerai, priešingu atveju galva liestų lubas. Šmėkšteli mintis, kad ispanai yra kiek smulkesni, ir jiems lengviau judėti nei mums šioje tarnų įėjimą primenančioje laiptinėje.
Laiptinės vietoj langų daug kur turi tik skyles sienoje. O kam gi ir tų langų čia prisireikė – karštą vasarą turėtų gerai vėdintis. O vasarį situacija kiek liūdnesnė. Gauname kambarį su mediniais langais iki žemės. Košia kiaurai – nors dieną lauke apie 15 laipsnių ir šviečia saulė, į tankiai suspaustų namų, atskirtų tik smulkiomis gatvelėmis be vietos pravažiuoti automobiliui, vidų ji sunkiai prasprūsta. Gal godžiau lyžteli tik viršutinius namų aukštus.
Svetainėje ryte sutinku jauną merginą, gal kitą nuomininkę, ir klausiu, kaip jie čia žiemą išgyvena šaltį be jokių šildymo sistemų. „Mūsų kambarys daug šiltesnis nei jūsų, nes neturime lango“, – žvaliai paaiškina mergina. Ok, dabar jau šiek tiek aiškiau.
Galvočiau, kad čia tik šįkart taip pataikėm, vis tik klajojant Gotikos kvartalo gatvėmis matyti, kad siauros laiptinės, langai be jokių stiklų, maži maži balkonai yra visiškai įprasta.
Gotikos kvartalas turbūt vienintelė turistinė pramoga Barselonoje, kurią galiu nuoširdžiai rekomenduoti. Ypač siūlau bastytis toliau nuo katedros, arčiau uosto ir Barselonetos paplūdimio. Tradiciškai, jeigu nenusibodęs, Picasso muziejus, daug mažų galerijų, menininkų parduotuvių, kavinių, ledainių. Toks gražus nenupudruotas Barselonos veidas – lyg ir turistai blaškosi čia, bet ir vietiniai nesidrovi tiesiai jiems prieš akis išdžiaustyti savo apatinių.
Primenu – vasaris, todėl ir turistų dar pakenčiamai, susidaro įspūdis, kad daugiausia tai pensininkų grupės, ir tos labiau prie žymiausių objektų glaustosi, o ne šiaip sau, kaip mes, klajoja.
Pajūrys, kur leidžiame daug laiko, – įkyriai orus. Tiesiai prieš mus sėdi pagyvenęs gunktelėjęs vyras ir čia pat daro mojito kokteilius – su ledukais, kaip priklauso. Pasidaro visą padėklą, uždengia atsargas pledu ir šutina, kaip ir dar kokių 10 konkurentų, paplūdimiu. Ant be priežiūros palikto „baro“ koją pakelia vienas kitas šuo, bet šios „baro“ paslaptys klientų, matyt, nepasiekia, mat vyras grįžta tuščiu padėklu ir plaka naujus kokteilius.
Periodiškai paplūdimio prekeiviai bando mums po užpakaliais pakišti paklotus po 8 eurus, kas dešimt minučių prasuka vis nauja kinė su tokia pačia kepure su snapeliu, siūlydama kojų ir pečių masažą už 5 eurus. Greta mūsų alų gerianti maždaug 40 metų vyrų kompanija galiausiai pasirašo. „He likes penis massage (jam patinka penio masažas)“, – krykštauja skardinės įsitvėręs vyras, kol nenusakomo amžiaus moteris masažuoja jo draugui pėdas. Neįsižeidžia, netgi šypteli, nors tokios paslaugos ir nesiūlo.
Oriai laikosi ir benamiai, kurių paplūdimyje netrūksta. Pasistatę palapines visą dieną stato įspūdingas smėlio pilis, dažnai su fontanais ir ugnies efektais – pamažu, bet šalia stovinčios kartotinės dėžutės pildosi aukomis. Niekas jų iš čia neveja.
Kaip ir neveja benamių iš uždarų bankomatų skyrių. Nakčiai jie čia klojasi senas dėžes, kiekvienas traukia savo miegmaišį ir prigula poilsio. Ir miega, bent jau gatvėse, iki kokios 11 valandos. Nėra labai šalta, skubėti, matyt, nėra kur. Prisimenu, kad iš lietuviškų nakvynės namų žmonės gyvenimo kurti išvejami kartais ir 6 valandą ryto.
Uoste iškart po iškabomis „Don't buy anything from blanket salesmen“ ir stovi tie patys pardavėjai su pigiomis „Gucci“, „Chanel“, „Michael Kors“, „Adidas“, „Nike“ klastotėmis. Daugiausia iš Afrikos vyrai patys vilki vien „firminiais“ drabužiais. Skelbimas tiesiai virš jų prekystalių iš baltų paklodžių įspėja, kad pirkėjui gresia 50 eurų bauda. O kad tiems ponams negalima ten stovėti – nė žodžio.
Daugiau imigrantų Barselonoje nelabai ir matyti. Arba jie susilieja su vietiniais. Bet jų čia yra. Pernai birželį „The Guardian“ publikavo straipsnį pavadinimu „Turistai, grįžkite namo, laukiame imigrantų: kodėl Barselona renkasi imigrantus, o ne lankytojus.“ Tikinama, kad labiau nei milijonų turistų Barselona laukia tūkstančių imigrantų be cento kišenėje. Kodėl? Ogi todėl, kad nuo turistų lūžtantis miestas pamažu praranda savo identitetą.
Mieste, vien oficialiais duomenimis, apie 18 proc. gyventojų yra užsieniečiai, tačiau Barselonoje iki šiol neįvyko nė vieno prieš imigrantus nukreipto protesto. O štai prieš turistus būta. „Turiste, tavo prabangi kelionė – mano kasdienis liūdesys“, – skelbia vienas grafičių mieste.
