Turbūt kažkaip panašiai jaučiasi ir Barselonos senamiesčio gyventojai, kurie ne tik negali savo balkone privačiai išgerti kavos be metamų į juos praeivių žvilgsnių, bet ir apskritai turi tuos balkonus užsimūryti, kad tyliai pabūtų savo namuose.
Barselonos senamiestis man labai patiko, nes jame jautėsi užburianti atmosfera. Jis nėra kažkoks ypatingai išskirtinis, panašių senamiesčių senojoje Europoje yra ne vienas, tačiau gera aura ten sklandė ore. Gerą įspūdį, žinoma, bjaurojo visur kaip tarakonai šmirinėjantys turistai, tačiau net ir tokioje vietoje buvo galima rasti vieną kitą atokų užkampį šalia Barselonos katedros, kuriame turint porą laisvų minučių buvo galima užsimerkti ir įsivaizduoti senąją Barseloną.
Yra įprasta, kad žodis katedra simbolizuoja svarbiausią vietos šventovę. Tačiau Barselona yra išimtis. Gražią Barselonos katedrą užgožia žymioji Šventosios Šeimynos bažnyčia, kitaip žinoma kaip La Sagrada Familia.
Ir užgožia visai pelnytai. Ir užgožia ne tik ją, bet ir daug ką šiame mieste, o gal netgi viską. Tai tikrai žymiausias ir bene gražiausias miesto statinys bei jo simbolis.
Architektas Gaudis suprojektavo ją, pradėjo statyti 1882 m. ir statė visą savo gyvenimą. Pabaigti statybų jam nepavyko, bet to nepavyko ir dar kelioms kartoms po jo. Ji ir dabar dar nebaigta. Dabar jos statybų pabaiga žadama apie 2026 metus, bet žinant ispanų lėtumą ir amžino „manjana“ poziciją, abejotina, ar ji kada nors apskritai bus baigta. Sako, kad ta amžina statyba ir rekonstrukcija vykdomos iš pajamų už bilietus ir aukotojų lėšų.
Įėjimo į bažnyčią bilietas kainuoja nuo 15 eurų, o pageidaujant pasikelti į vieną bokštų atsieina 29 eurus. Norinčiųjų pasikelti į viršų yra tiek daug, kad vos pamatęs tokią eilę pasakiau – už jokius pinigus. Esu jautrių nervų žmogus, ir tie nervai ypač jautrūs ilgoms eilėms. Be to, kažkur buvau skaitęs, kad pats šios bažnyčios grožis yra jos išorė, todėl priėmiau šį teiginį kaip dogmą ir atsipalaidavau išnykus poreikiui atstovėti tą siaubingą eilę. Mano bendrakeleiviai visgi ją atstovėjo, o aš jų laukiau gulėdamas žaliame skverelyje ant pievelės ir iš ten grožėjausi bažnyčia kažką bealkoholinio gurkšnodamas.
Nesiūlau susivilioti parduotuvėmis ar kavinėmis, esančiomis aplinkui. Jose yra smarkiai pakeltos kainos. Geriau jau gulėti skverelyje.
Jei nenorite laukti eilėje į bažnyčios bokštus, yra mieste kita vieta, kur atsiveria dar gražesnis vaizdas į Katalonijos sostinę. Tai Montžuiko kalnas. Ten yra pilis, šalimais – olimpinis stadionas ir galerija, botanikos sodas. Šiek tiek žemiau – nacionalinis muziejus ir šokantys fontanai. Ir galiausiai, visai žemai – Ispanijos aikštė su Venecijos bokštais. Iki Montžuiko kalno geriausia nusigauti metro, paskui persėsti į funikulierių, ir dar į pačią viršukalnę užkelia autobusas. Nuo kalno labai gražiai atsiveria jūra su uostu bei olimpinis stadionas.
Nuo kalno leistis į miestą geriau pėsčiomis, juolab, kad pakeliui gali aplankyti jau paminėtus objektus ir pasigrožėti šokančiais fontanais, jei pataikai jų pasirodymo laiką. Kai kas rekomenduoja apsilankyti olimpiniame kaimelyje ant jūros kranto, bet jis man didelio įspūdžio nepadarė. Dabar čia modernūs statiniai su ornamentais, plačios erdvės, tačiau mažai žalumos. Geriausia, ką ten galima nuveikti, tai įmerkti ranką į jūrą ir įsitikinti, ar vanduo šaltas. Arba išsimaudyti, jei svečiuojatės vasarą. Smagu paėjėti krantine palei paplūdimius.
Dar vienas labai populiarus lankytinas objektas yra La Rambla pėsčiųjų alėja. Man ji patiko ne per labiausiai, nes yra kažkas panašaus kaip žmonių perkimšta Basanavičiaus gatvė Palangoje, tik tų žmonių daug daugiau, ir kainos neadekvačios. Vyksta visokie balvonų pasirodymai, dar kažkokios pramogos, bet labiausiai siaučia kišenvagiai. La Rambla yra ideali vieta išsituštinti kišenes ne tik savo paties pasirinkimu.
Mano pažįstamas barselonietis sutiko mus kažkiek pašefuoti, kol lankėmės jo mieste. Jis neturėjo automobilio, bet turėjo motorolerį. Iš pradžių juokiausi, bet paskui supratau, kad šis pasirinkimas anaiptol nėra kvailas, nes savo automobiliu važinėti Barselonoje gali būti tikras galvos skausmas. Čia stovėsi nuolatinėse spūstyse ir niekada nerasi parkavimo vietos. Mieste geras viešasis transportas, tačiau jei jo nepakanka, motoroleris užpildo visas likusias transportavimosi spragas. Oras čia beveik visada geras, lyja retai, o motoroleris puikiai nardo spūstyse.
Bet didžiausias bendravimo su vietiniais privalumas – kad jie gali mums parodyti tai, ko nemato turistai. Mūsų draugas nuvedė mus į sidro barą, kuriame lankosi tik vietiniai. Tas baras buvo visiškai neturistinis, neišpuoselėtas, nelabai švarus ir smirdintis prarūgusiais obuoliais. Angliškai nekalbėjo absoliučiai niekas. Daugiausiai vidutinio amžiaus klientai plepėjo gerdami obuolių sidrą iš žalių stiklinių butelių be etikečių. O kam tų etikečių, vis tiek visi baro lankytojai žino, kad šis sidras gaminamas iš Katalonijoje augančių obuolių ir parduodamas tik vietiniam vartojimui.
Pasirodo, sidras geriamas ne šiaip paprastai, o laikantis tam tikros procedūros. Gėrikas iškelia ranką su buteliu ir iš aukštai pila į kitoje rankoje žemai laikomą stiklinę, kad sidras krisdamas gautų smūgį. Į stiklinę pilama nedaug, gal 100 g, ir juos reikia vienu mauku išgerti, kad sidras nespėtų oksiduotis. Tik taip gali būti pajuntamas tikrasis sidro skonis, neprarandant gerųjų jo savybių. Išgeriama, pabendraujama, užkandama „Tapas“, ir procesas kartojamas iš naujo.
Mums, žiopliams, sidrą į stiklines pilstė barmenas, nes patys pusę jo būtume išlaistę ant grindų. Šiam procesui turi būti treniruotas. Gali treniruotis namie vonioje. Ritualas buvo smagus – skirtingai nei pats sidras. Pradžioje jis pasirodė siaubingai beskonis, visiškai nesaldus ir negazuotas. Jo gurkštelėję apsidairėme ir pagalvojome, kad, matyt, kažką ne taip supratome. Tai buvo tarsi kažkokia sugedusių obuolių sunka. Ką jie čia geria, susiraukęs pagalvojau, visiškai neturi skonio tie katalonai.
Kadangi jau buvome nusipirkę visą butelį, tai teko tą neskanų gėrimą gerti toliau, nes juk neišpilsi, jei sumokėta. Ir paradoksas – po antro, o ypač trečio truktelėjimo, sidras vis labiau ėmė patikti ir tai visai nebuvo susiję su reiškiniu, liaudyje vadinamu „kabliu“. Veikiau skonio receptoriai ėmė priimti tikrą daiktą. Ir tada mums buvo mandagiai paaiškinta, kad toks ir turi būti tikras, natūralus obuolių sidras, o tai, ką mes geriame Lietuvoje ir vadiname sidru, tėra limonadas su alkoholiu. Sunku ginčytis su specialistais.
Šis sidro gėrimo procesas labai praturtino viešnagę Barselonoje, nes ir dabar prisiminus kelionę pirmiausiai atmintyje iškyla būtent jis. Žinoma, Barselona yra gera ir be jo, tačiau su juo – puiki. Iki tobulumo trūko tik futbolo rungtynių, kurių tą savaitgalį, kaip tyčia, nebuvo.