Džokjakarta – miestas, vadinamas Indonezijos kultūros sostine, yra įsikūręs Javos salos centrinėje dalyje. Čia, Javos saloje, prasidėjo batikos, unikalios audinių dekoravimo technikos, istorija, kuri 2009 m. buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Be Indonezijos šia technika audiniai dekoruojami Malaizijoje, Sinagapūre, Indijoje, Bangladeše, Filipinuose, Nigerijoje ir Kinijoje. Batika, javiečių kalba vadinama „bate“, yra kruopštumo reikalaujanti audinių dekoravimo akriliniais, aliejiniais ar natūraliais dažais ir vašku technika.
„Iš tikrųjų, batikos istorija labai ilga. Ji padarė nemažą įtaką indoneziečiams ir yra artimai susijusi su mūsų kultūra. Mano šeima batika pradėjo užsiiminėti prieš daugelį metų. Aš pradėjau maždaug prieš 8 metus. Prieš tai dirbau nevyriausybinėje organizacijoje, kūriau filmus. Negaliu pateikti aiškaus atsakymo, kodėl pradėjau užsiimti drobių marginimu. Batika man tiesiog patiko ir todėl jos ėmiausi. To savo „gyvenimo scenarijuje“ nebuvau numatęs“, – kūrybos pradžią prisimena Tatangas.
Menas ar amatas?
Džokjakartoje, Solo, Pekalongan ir Cirebon miestuose batika vertinama labiau nei kiti vietiniai menai. Tačiau, priklausomai nuo vietovės, skiriasi batikos stilius ir požiūris į ją. Tatangas sako, kad Džokjakartoje batika labiau meniška, kitur – mada ar, kaip Solo ir Pekalongan miestuose, tapo masinės gamybos preke. Anot jo, nepriklausomi menininkai batikos atžvilgiu laikosi skirtingų požiūrių – vieniems tai menas, kitiems – amatas.
„Tai – ilga diskusija. Man batika yra menas, nes per ją aš išreiškiu kritinį požiūrį į socialinius ir politinius reiškinius, skatinu sąmoningumą, per batiką siekiu kalbėtis su žmonėmis. Tokiu būdu aš išreiškiu savo idėjas ir atveriu vaizduotę“, – pasakoja indonezietis pridurdamas, kad per batikos techniką žmonės perteikia savo akimis matomą gamtos grožį.
Lietuvė Akvilė Sedlevičiūtė pirmąkart į Indoneziją atvyko 2012 metais studijuoti pagal „Darmasiswa“ vienerių metų studijų programą. Ši programa suteikia galimybę studentams iš viso pasaulio susipažinti su Indonezijos kultūra ir kalba. Nuo tada prasidėjusi pažintis su Indonezija ir batika Akvilei padėjo atrasti idealų saviraiškos būdą. Lietuvė iki šiol užsiima batika ir jau ketvirtus metus sugrįžta į Indoneziją.
„Man batika yra amatas. Tatangas kuria meną, tačiau didžioji dalis parduodamos batikos raštais puoštos produkcijos nėra meno kūriniai. Įdomu, kad Balyje net nebuvo tokio žodžio kaip „menas” – vietos žmonės tiesiog pynė, audė, drožinėjo, margino audinius. Taip, menas egzistuoja, tačiau pati batika ateina iš amžių glūdumos kaip audinių marginimo būdas. Verta paminėti, kad batikos raštai turi reikšmes ir buvo kuriami specialiai karališkajai šeimai, sultono žmonoms – tokiais raštais papuoštų drabužių negalėjo dėvėti paprasti žmonės, gyvenantys už Kraton, sultono rūmų ribos. Dar kitokie raštai naudoti einant kovoti ar vedybų proga”, – Tatangą papildo Akvilė.
Dažniausiai tik papildoma veikla
Batikos kūrimas – lėtas, ramus ir kasdienis procesas. Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, Tatangas atsako, kad jo darbuose atsispindi socialinės situacijos ir šalies socialinis klimatas. „Savo darbais kalbu apie miesto bendruomenės daromą poveikį, kasybos ar vulkanų išsiveržimų įtaką“, – sako jis.
Batikos menas dar tebesivysto, o jo nauda ir įtaka bendruomenei priklauso nuo vietovės. Jei istoriškai batika tame regione nebuvo užsiimama, tuomet poveikio nėra. „Poveikis gali būti tada, kai žmonės bendradarbiauja, kaip aš. Batikos gamybai perku medieną dažams virti – bendradarbiaujant su vietos medienos prekeiviais, atsiranda poveikis ekonomikai. Daugelis žmonių, kurie man padeda, įsitraukia. Batikos kūrimas sujungia žmones bendrai veiklai, o šiam menui augant, žmonėms sukuriamos naujos darbo vietos: vieni verda dažus, kiti kuria raštą, treti atsakingi už spalvas. Žinoma, visa tai gali atlikti vienas, tačiau dažniausiai šiame kūrybiniame procese dalyvauja daug žmonių“, – paklaustas apie batikos naudą vietos bendruomenėms teigia galerijos savininkas.
Nepaisant to, kad unikalaus audinių dekoravimo procese dalyvauja daug vietos gyventojų, Indonezijoje batikos kūrimas dažniausiai būna papildomas darbas, o ne pagrindinis pajamų šaltinis, todėl pragyventi vien tik iš šios veiklos neįmanoma: „Mūsų komandoje vienas žmogus uždirba valstybės nustatytą minimalų atlyginimą – pusantro milijono Indonezijos rupijų (apie 106 eurus – aut. past.)“, – sako vyras, pridurdamas, jog Džokjakartoje jis jaučia didelį atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.
Anot A.Sedlevičiūtės, nors statistiškai skirtumai egzistuoja, tačiau psichologinio atotrūkio tarp skirtingų gyventojų socialinių sluoksnių nėra. Turtingesnieji dažnai rengia šventes ir kviečia pas save į namus vargingiau gyvenančius, kur kartu valgo, šoka ir dainuoja. Akvilė prideda, kad šalies kaimeliuose beveik nepasitaiko vagysčių: „Namų nerakinu, dažnai lauke ant stalo palieku nešiojamą kompiuterį. Parduotuvėje grąžą visuomet atiduoda tiksliai, o jeigu netyčia iškrenta banknotas, tuomet tai pastebeję aplinkiniai šypsodamiesi jį pakelia nuo žemės ir grąžina“.
Nacionalinė filosofija
Šalyje, kur didelis gyventojų tankumas ir vyrauja kita privatumo samprata, vyrauja stiprus kolektyvizmas. Pagal plotą Indonezija yra 16 valstybė pasaulyje, o pagal gyventojų skaičių – 4. Čia svarbu priminti, kad Indonezija yra sudaryta iš 17 tūkst. salų, tačiau apgyvendinta yra mažiau nei pusė, 6 tūkst. salų. Nenuostabu, jog vietos gyventojai savo salų gausa stebinančią šalį vadina „Tanah Air“ (liet. „Žemė ir vanduo“).
Nors didelis gyventojų tankumas, atrodytų, galėtų sukelti galimybes konfliktams, tačiau žmonės šalyje gyvena taikiai. Pagal keliautojų atsiliepimus Indonezija yra laikoma draugiškiausia Azijos valstybe. Čia galima paminėti pirmojo nepriklausomos Indonezijos prezidento Sukarno paskelbtą ideologiją, vadinama „Pancasila“. Ji grindžiama 5 principais, įtvirtinančiais tikėjimą vienu Dievu, teisinga ir civilizuota žmonija, Indonezijos vientisumą, demokratiją ir socialinį teisingumą visiems Indonezijos žmonėms. Akvilės nuomone, „Pancasila“ principai kasdieniame šalies gyvenime yra įgyvendinami.
Mergina pasakoja, kad netgi į gimtinę sugrįžę ISIS kariai yra reintegruojami į visuomenenę, jiems suteikiant moralinę ir materialinę paramą. „Jakarta Post“ perskaičiau, jog į Surabajos apylinkes grįžo apie 700 buvusių karių, kurių deradikalizacija vyksta integravimo į visuomenenę būdu – didžiausias mūšis vyksta ne kovos lauke, bet galvoje. Todėl paklydusioms sieloms siekiama parodyti, kad jie tebėra reikalingi ir naudingi visuomenei“, – pasakoja Akvilė.
Augantis šalies turizmas
„Turistai čia pasirodė prieš daugiau nei 50 metų, kai tapome nepriklausomi, o batika egzistavo seniau. Jei neklystu, „bate“ technika atsirado apie 7 amžiuje“, – paklaustas apie turizmo įtaką batikai pradėjo pasakoti Tatangas. Jis teigia, kad turistai perka ir vertina batikos technika margintus suvenyrus. Kai kurie atvyksta to mokytis, treti dalyvauja užsiėmimuose ir audinio dekoravimą išbando savarankiškai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Džakartos lūšnynuose mėnesį praleidęs Vytautas Jankulskas: „Indonezijoje gali keliauti be pinigų“
Pašnekovo teigimu, turizmas turi neigiamą ir teigiamą puses. Geroji yra ta, kad į Indoneziją atkeliauja žinios ir įgūdžiai iš užsienio. Prie neigiamų jis priskiria užsieniečių požiūrį į šalį ir jos kultūrą, kuri jiems yra svetima, todėl nesuprantama. Taip pat dėl augančio viešbučių skaičiaus vietiniai susiduria su transporto spūstimis ir vandens stoka, nes bendruomenėms jo nebelieka. Akvilė prideda, kad transporto spūstys didelės dėl gyventojų tankumo Javos saloje, todėl norima dalį gyventojų perkelti į retai apgyvendintą, tačiau didelį plotą užimančią Indonezijai priklausančią Borneo salos dalį, vadinamą Kalimantano sala. Gali būti, kad į šią salą bus perkelta ir šalies sostinė. Iki šių metų pabaigos siekiama galutinai nuspręsti, kuris miestas taps naująja Indonezijos sostine. Viena iš galimybių – pirmojo Indonezijos prezidento Sukarno pasiūlytas Palanka Raja (Palangkaraya) miestas, Centrinio Kalimantano sostinė.
„Manau, kad turizmo įtaka gamtai nėra tokia stipri kaip mūsų kultūrai. Daugelis, tarp kurių ir mūsų vyriausybė, turi klaidingą suvokimą apie tai, kas yra turizmas. Jie mąsto tik apie infrastruktūrą, apie tai, ką gali parduoti, apie materialius dalykus, o ne žinias ar kultūrą. Jei pardavinėtume meną ar žinias, tuomet nebūtų neigiamo poveikio“, – sako menininkas.
Indonezijos turizmo sektoriuje dirba apie 9 proc. šalies gyventojų. Pasaulio banko duomenimis, į vieną iš didžiausių pasaulio ekonomikų atvykstančių turistų kiekis kasmet auga. Palyginimui, 2010 m. į šalį atvykusiųjų skaičius buvo apie 7 mln., o 2014 m. buvo užfiksuoti apie 9,44 mln. atvykimai. Auga ir šalyje apsilankančių turistų išleidžiamų pinigų sumos. Tačiau pagal jų srautus Indonezija atsilieka nuo kaimynių Malaizijos ir Singapūro.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
