Šioje teritorijoje dvivietis viešbučio kambarys kainuoja 300 $ nakčiai, bet moki ne už prabangą – tiek kainuoja saugumas. Per brangu, tad nusprendėme surizikuoti ir apsistojome pas internete surastą draugą, o į miestelį atvykome pakviesti Lietuvos specialiosios misijos vadovo Gintaro Bagdono.
 |
| Be sienų nuotr./Keliautojai su Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovu Gintaru Bagdonu |
Buvęs Lietuvos karo akademijos vadovas Afganistane tik pusmetį ir per trumpą laiką nespėjo tapti regiono ekspertu, bet informacijos prikaupė užtektinai, kad du keliautojai popietę praleistų klausydamiesi ir aikčiodami. Sužinojome apie savižudžių išpuolius ir žmonių grobimus Kabule, Lietuvos indėlį kuruojant Goro provincijos saugumą, atstatymą ir reorganizaciją, ekonominės pagalbos planą po 2014 metų, kai pasitrauks tarptautinės pajėgos. Išvakarėse sutikti afganistaniečiai kritikavo dabartinę situaciją šalyje: „Naivu tikėti, kad galingoji Amerika su krūva sąjungininkų, daugiau nei dešimt metų nesugeba išspręsti šalies problemų. Suirutė jiems reikalinga. Sovietų laikais gyventi buvo geriau, daugiau darbo, prieinamos produktų kainos, daug investicijų į infrastruktūrą, o didžioji dalis amerikiečių skiriamų pinigų, sugrįžta į jų pačių kišenę“.
G. Bagdonas situaciją komentavo taip: „Sovietai nesugebėjo nukariauti, tai bandė nupirkti, bet nereikia pamiršti dviejų milijonų žuvusių. Tarptautinė bendruomenė teikia Afganistanui labai didelę paramą atstatant šalį, tačiau linkėčiau afganistaniečiams ir patiems prisiimti daugiau atsakomybės sprendžiant problemas, tokias kaip neraštingumas, narkotikai, organizuotas nusikalstamumas, korupcija, terorizmas. . Vertindami JAV ir NATO pastangas, nepamirškime dėl ko ir kada viskas prasidėjo“, – Rugsėjo 11-osios įvykius priminė misijos vadovas.
Atsisveikindami pasižadame neįsivelti į pavojus bei nepridaryti problemų tėvynei ir lydimi ironiškai į mus žvelgiančių Lietuvos karo policijos pareigūnų grįžtame į Kabulo šurmulį. Palyda mus palieka tik įsodinusi į „Trust Car“ – tai saugesnė ir brangesnė taksi paslauga. Jei kam reikės telefono numerio, vizitinę vis dar turime. Sklinda gandas, kad taksistai pardavinėja užsieniečius banditams už 500 $, pastarieji perparduoda rimtesniems teroristams už 10 000 $, o šie jau reikalauja išpirkos nuo milijono iki penkių, priklausomai nuo pagrobtojo gyvenimo aprašymo.
Privažiuojame prie pastato, panašaus į užmiesčio fabriką, ir pro pravirus vartus žengiame vidun. Apsaugos darbuotojas patikrina, ar nesinešame nieko įtartino ir radęs mūsų pavardes svečių knygoje leidžia užeiti vidun į Jungtinių tautų rezidenciją. Vakarienei mus pakvietė narkotikų skyriaus vadovė Ashita. Vienatvės nekenčianti indė įspėja, kad apie darbą neklausinėtume ir pati pasakoja apie užminuotus opiumo laukus, kuriuos naikinanantys buldozeriai skraido į orą. Bevaises pastangas pakeisti žemdirbystės tradicijas, kai kviečių kiekis negarantuoja, kad šeima išgyvens iki kito derliaus. Sužinome kainą, kurią Afganistanas moka už narkotikų šalies reputaciją: „8 % darbingų vyrų nuo 8 iki 64 metų yra priklausomi nuo narkotikų, tai vienas aukščiausių skaičių pasaulyje“.
Aplankę saugiausias sostinės vietas grįžtame į mus priglaudusį būstą, kuriame gyvena penki tarptautinių nevyriausybinių organizacijų darbuotojai. Elektros šį vakarą nėra, vanduo bėga tik šaltas, o norėdami sušildyti patalpą užsikuriame vidury kambario įsitaisiusę „buržuikę“. Jausmas lyg prieš penkiolika metų kaime pas močiutės sesę tik šios „šeimos“ biudžetas višija 25 000 $ per mėnesį.
P. S. URM citata: Taip pat labai prašytume papildyti tekstą visiems piliečiams labai svarbia informacija, kurią ne kartą buvome perdavę ir jums prieš kelionę į Afganistaną – į šalį rekomenduojama nevykti. Ir Užsienio reikalų minsiterijos nuorodą: http://keliauk.urm.lt/salis/AF, kur yra išsami informacija apie saugumą. Į tai vertėtų atkreipti dėmesį.
